Traukinys stabtelėdavo skurdžiose stotelėse ir galinėse stotyse, iš kurių išvažiuodavo priešinga kryptimi, tada viskas susimaišydavo ir nebesupaisydavai, kur važiuoji ir kur kokia pasaulio šalis. Plaukė didingi vaizdai, atveriantys šventą riogsančių viena ant kitos viršūnių fantasmagoriją, ir tu veržeisi prie tų kalnų ir į jų glėbį, jie čia kilo prieš tavo pagarbias akis, čia vėl nyko už kelio vingio.1
Virš vidurio kūpso viršūnė,
Viršūnėje riūgso pirmūnė.2
Kai žiūriu į savo vaikystės nuotraukas, neatrodau panaši į žmogų, kuris dažnai karstytųsi po medžius ar keberiotųsi per tvoras. Ir vis dėlto viršūnės užvaldymas ir atskiri jo aktai – aukščio ir savo jėgų kontempliavimas, kopimo strategijos pasirinkimas, atidirbta ar naujai išrandama judesių choreografija, balansavimas, galiausiai pergalės ir iškart nusivylimo jausmas atsidūrus pačiame viršuje – figūruoja daugelyje mano ankstyvųjų prisiminimų. Galbūt tokia yra vaikystė: užsispyrimas prie savo menko ūgio pridėti šaligatvio bordiūrą, taburetę, kopėčias. Pasistiebti.
Vaikų darželis buvo prie pat namų, skersai kasdienio kelio į parduotuvę. Juosiamas standartinės metalinės pynučių tvoros, pro kurią veržėsi krūmokšniai ir dilgėlės. Nepėdinti kelių papildomų metrų iki vartelių, bet persiropšti ten, kur patogu, buvo įprasta praktika; atsimenu metalo grublėtumą po delnais, atsimenu smagų atsispyrimą ir tai, kaip aukštai reikėdavo iškelti koją, kad persliuogtum vienu ypu. Delnai paskui šiek tiek smirdėdavo rūdimis. Prisimenu paskutinį kartą, kai ta tvora man vis dar atrodė neperlipama. Prisimenu, kas mane išmokė ją perlipti. Prisimenu pasitenkinimą ir nustebimą pirmą kartą perlipus. Pasitenkinimas – suprantama; nustebimas: „Tik tiek?“
Darželis buvo mūsų, kiemo vaikų, universumas: disneilendas, takeši pilis, lemtingų įvykių scenografija. Pavėsinė po liepomis, kurioje pirmą kartą išgirdau apie mėnesines ir susilažinau iš šimto pinigų, jog tai nesąmonė; buvau penkerių; grįžusi namo informaciją pasitikrinau tuo metu aktualiame žinyne „Iš kur aš atsiradau“ ir savaitę vengiau išeiti į kiemą. Tos pačios liepos, į kurias įsiropštę skindavome liepžiedžius žiemos arbatoms. Lygiagretės, ant kurių sutūpus vieną pavakarę draugė pareiškė, kad mano pirmoji meilė – „debilas“: tada pirmą kartą patyriau, kas yra žiūros taškas. Kitos lygiagretės, nuo kurių nusivožus patyriau kitokią, kruviną traumą – man, paprastai atsargiam vaikui, neeilinis įvykis (nesusipratau išsigąsti tol, kol sutikta senyva kaimynė nepratrūko klykti: „Vaikeli, tau visur kraujas!“). Gaublys, į kurį ilgai nedrįsau lipti, bet kartą, kai niekas nematė, pasiryžau: nebuvo taip jau sunku, o rezultatas nuviliantis – nieko ypatingo nuo jo viršaus nesimatė.
Iššūkiai didėjo palaipsniui. Kitą vasarą prie kiemo šutvės prisijungė daugiau berniukų ir mes įjunkome žaisti žaidimą „Nušok nuo stogo ir neužsimušk“. Stogas buvo darželio stogas žemiausioje vietoje: ant jo galėjai peršokti nuo šiferinio pavėsinės stogelio, o ant šio užsikardavai atsispyręs nuo suoliuko ir pėdomis remdamasis į ištrupėjusias plytas. Priešais buvo smėlinė – minkštam nusileidimui. Regis, neužsimušėm. Bijoti nepagalvojom.
A. J. Greimas savo esė „Baimės ieškojimas“ daro išvadą, kad kanoninis liaudies pasakų veikėjas – Bebaimis Herojus – negali būti priskirtas gyvųjų klasei, nes neturi vienintelio ją apibūdinančio požymio – baimės („baisos“). Kaip ir jo priešininkas Velnias, jis dalyvauja dvejopame gyvenime, nepaisydamas gyvenimo ir mirties skirties. Baimės nebuvimas tampa impulsu, skatinančių Bebaimį Herojų veikti – ieškoti baimės, ieškant autoriteto, sakralaus arba pasaulietinio.
Daugelyje tokių pasakų baimę Bebaimiui galiausiai sukelia vandens elementas – išverstas ant galvos šalto vandens ąsotis ar kibiras su ledukais. Šis stingdantis šaltis, šventas siaubas akimirką atsidūrus akistatoje su mirtimi, yra arčiausiai „baisos“, kiek herojui pavyksta patirti.
Apvertę viršūnę gausime gelmę, dugną. Šaknų raizginį, kuriame knibžda kirmėlių ir šliužų, pūva pernykščiai lapai, vaisių nuograužos ir bala žino kas. Klampų upės ar ežero dumblą. Takų jūros smėlį, virš galvos ūmai užsiveriant šaltam tamsžaliam vandeniui; dar vienas prisiminimas, pirmasis priartėjimas prie mirties.
Nėrimas į gelmę semantiškai artimas kopimui į viršūnę: tarpiniai būviai netinka, siekiama pačios galutinės stotelės, miglotai žadančios – ką? Išsipildymą? Žinojimą? Amžinybę?
Peržvelgiu ką parašiusi ir suraukiu antakius: kodėl apmąstant viršūnes į galvą atkakliai lenda vaikystė? Vaikystėje daugiau viršūnių? Bebaimio Herojaus bravūros jas įveikinėjant? O gal vaikystėje įsitikini, kad kiekviena regėjimo lauke esanti ar įsivaizduojama viršūnė yra baigtinė, taigi bent jau teoriškai pasiekiama, užvaldoma, pasisavinama? Kad pasiekus viršūnę laukia nuspėjama emocijų grandinė: pasitenkinimas nudirbtu darbu, savimeilės pasikutenimas, paskui nuobodulys, abejingumas ir iš naujo atsiverianti tuštuma?
Viršūnės įspūdingos, kai žvelgi į jas iš apačios. Užvertęs snapą į katedros lubas, kol apsisuka galva, išsitiesęs ant miško paklotės, mėgindamas aprėpti lapų begalybę. „Viršūnės vilioja…“ Bet juk ne: viršūnės nevilioja ir nereikalauja, kad jų siektume; joms vis vien.
Bėgant metams supranti, kad viršūnė yra viršūnė tik tol, kol į ją kopi. Įkopta viršūnė liaujasi būti viršūne; užvaldytos viršūnės viršūniškumas anksčiau ar vėliau, bet dažniausiai anksčiau, išsivadėja ir tu vėl atsiduri nuliniame taške. „Tai kur dabar?“, klausia protas, o akys neramiai dairosi, kol sustoja ties nauja, dar neįveikta, viršūne. A, štai ir ji. Na ką, pradedam.
Yra toks pasakymas: kuo arčiau viršūnė, tuo silpnesnės šakos. Sodininkai pritartų: aukštesnis medis ne tik rizikuoja prisišaukti žaibą; jo lapai dėl apsunkintos cukraus apykaitos smulkesni ir geibesni, jis ilgiau neveda vaisių. Panašiai probleminis yra ir kalnų oras, kuriuo tradiciškai sveikatinasi džiovininkai – tokie kaip Th. Manno Hansas Kastorpas arba jo literatūrinis antrininkas, O. Tokarczuk Mečislovas Voiničius. Nors giriamas už švarumą ir antimikrobinį veikimą, aukštikalnių oras dėl deguonies stygiaus užima kvapą ir susuka galvą, savo ypatingu sausumu išdžiovina gerklę. Pradedi regėti laumes ir demonus, diskutuoti aukštomis temomis, gilintis į savianalizę, siekti asmeninės transformacijos.
1957 metais išleistame R. Barthes’o esė rinkinyje „Mitologijos“ autorius neria į patį buržuazinių neurozių tirštimėlį, iš kurio traukia ir dekonstruoja tai, ką pavadina sociokultūriniais mitais – simbolines reikšmių sistemas, kuriomis grindžiama visuomenėje vyraujanti ideologija. Kai kurie iš jo aprašytų mitų susiję su tų laikų garsenybėmis, kiti aprėpia industrinius ar rinkodarinius viražus, treti, peržengdami laikmečio ribas, imasi politinių-ideologinių sistemų. Pristatęs pasauliui savo apmąstytus mitus, R. Barthes’as atvėrė duris tolesniems kitų semiotikų bandymams identifikuoti panašias ženklų sistemas. Vienas iš tokių sociokultūrinių mitų, paties R. Barthes’o neaprašytas, bet prašyte besiprašantis jo plunksnos – Kopimas į Viršūnę.
Atmetus evoliucines prielaidas (įsliuogęs į medį ne tik apsisaugosi nuo kardadančio tigro, bet tuo pačiu ir prisiskinsi vaisių, pamaitinsi jauniklius), sąvoka „kopti į viršūnę“ atsirado šiuolaikinėje sąmonėje, tvirtai suleido į ją šaknis ir tapo svarbiausiu asmeniniu, profesiniu ir socialiniu siekiu. (Čia galima ginčytis, kad viršūnės siekimas yra visiškai ikimoderni, savo esme giliai krikščioniška aspiracija, pamauta ant vertikalios rojus-pragaras ašies, tačiau kažkur reikėtų brėžti liniją, tad nubrėžkime ją ties industrinės revoliucijos pradžia ir vakarietiško „self-made man“ idealo gimimu.) Pasiekti viršūnę – tai iš nieko tapti kažkuo. Viršūnės mitas peržengia asmeninių ambicijų ribas ir apima sudėtingą ideologijų ir visuomenės lūkesčių tinklą; jį galima suskaidyti į smulkesnius tarpusavyje besisiejančius mitus: Herojaus Kelionės, Socialinių Kopėčių, Individualizmo ir Savirealizacijos. Aiškinti nereikia – iš šių mitų nuaustas mūsų suvokiamos tikrovės miražas ir apskritai, jau pats šios esė rašymas smūgiuoja į visus keturis Viršūnės mito kampus.
Bet štai kur paradoksas: sekant šio mito logika, individualizmas ragina atsisakyti to, kas visuotina, normalu, konformistiška. Galbūt užuot kopus į kitų parodytas viršūnes (ar tai ne savotiškas „viršūnių vartotojiškumas“?), įdomiau statyti savo bokštus? Tavo bokštas – tavo valia: statai kaip patinka, kur patinka, iš ko patinka; nori – lipi, nenori – nelipi.
Sykį, jau suaugus, teko žaisti stalo, tiksliau, kilimo žaidimą: jungti medines žvėrelių pavidalo kaladėles į bokštą taip, kad jis išeitų kuo aukštesnis ir kuo ilgiau nenuvirstų. Bičiuliui sekėsi geriau negu man; kai susierzinusi paklausiau, kaip jam tai pavyksta, išgirdau patarimą: „Pradėk nuo dramblio, o beždžiones kaip nors prikabinsi.“
Pradėk nuo dramblio, o beždžiones kaip nors prikabinsi.
Galbūt visa gudrybė – rasti dramblį, kuris atlaikytų tavo ambicijų svorį? Ką pasakysi, beždžionėle?
Šioje esė 35 kartus pavartojau žodį „viršūnė“ ir jam giminiškus bendrašaknius žodžius; 17 kartų sakinį užbaigiau į save, o gal į skaitytoją nukreiptu klaustuku; įterpiau apie 30 santykinę padėtį erdvėje nusakančių daiktavardžių, prieveiksmių, prielinksnių.
Kam dabar čia šita gramatinė-sintaksinė aritmetika? Ogi ji man padėjo padaryti sau pačiai netikėtą atradimą, užklupusį bebaigiant šį tekstą:3
Viršūnė yra santykinis dydis; ji egzistuoja tik per santykį su savo priešybe, tačiau jos priešybė (kitaip, nei esame įpratę manyti) nėra dugnas. Viršūnės priešybė – vidurys. Aukso?
1 Ištrauka iš Th. Manno „Užburto kalno“ (vertė V. Petrauskas).
2 Iš galvos.
3 Tiesą sakant, nejaučiu, kad jis, šis tekstas, stovėtų tvirtai – matyt, dramblys buvo paliegęs ar susisukęs į nepatogią pozą. Beždžionės strakalioja, kvykia ir neramiomis letenėlėmis čiaupia viena kitai burnas. Bokštas tuoj nugrius, liko paskutinė pastraipa, kurią dar spėju prikabinti už uodegos.
Renginį remia Goethe's institutas. Konkurso nugalėtoja tapo Rasa Alė Petronytė.
