Yra tokia plačiai paplitusi kino ir literatūros kritikų rūšis, kuriai visas iš J. R. R. Tolkieno epopėjos išsiritęs fantasyžanras yra pasakos (suaugusiesiems) prieš miegą, meninės vertės dydžiu prilygstančios, pvz., komiksams, kitam vėlyvųjų „pasakų" žanrui. Nagi tikrai: „Žiedų valdovo" trilogija ir „Hobitas" yra tarp populiariausių visų laikų knygų (apytikriais duomenimis, nusileidžia tik Biblijai, Koranui ir Mao išminčiai); gruodį pasirodęs filmas „Hobitas" jau uždirbo milijardą dolerių, ir tai tik pirmoji iš trijų dalių. Tolkienas, žinoma, gyveno seniai ir dėl viso šito nekaltas, bet šitoks nesveikas populiarumas neabejotinai yra puiki priežastis rimtiems žmonėms jo neskaityti. Ką jau kalbėti apie pastarąjį dešimtmetį nusidriekusias virtines harių poterių, kraujasiurbių ir šiaip kompiuterinių pabaisų.
Amerikiečio George'o R. R. Martino „Ledo ir ugnies giesmė" taip pat pakliūva į įvairius -iausių -ukus, ne mažiau sėkmingas ir pagal ją kuriamas TV serialas. Iš Martino suplanuotos heptalogijos (septyntomės) jau išleistos penkios dalys, pirmąją, pasirodžiusią 1996 m., pernai išvertė Rasa Tapinienė („Alma littera"). Knyga gigantiška – daugiau kaip 600 puslapių (ir beveik be paraščių), kai kurie amerikietiški vėlesnių dalių leidimai siekia ir 1000. Nieko gero, nieko gero, – linguoja galvas literatūros žinovai. – O jau serialų tai mes išvis nežiūrim.
Nė viena Martino knygų recenzija neapsieina be Tolkieno pavardės. Užkietėjusiems tolkinistams teks priprasti, kad dabartinis jaunimas knygomis apie Viduržemę susidomės, pirmiau prisiskaitęs šiuolaikiniųfantasy hitų ir 48 kadrų per sekundę greičiu HFR 3D formatu pažiūrėjęs Peterio Jacksono filmus. Knygose jie pasiges kai kurių epizodų, Aragornas jiems turės sustingusį aktoriaus Viggo Mortenseno veidą, o mitinių mūšių vietas jie galės aplankyti nuskridę į Naująją Zelandiją. Tikėkimės, kad tik tiek, tikėkimės, kad atsilaikys Tolkieno poetika prieš kino medijos galybę. Priblokšta TV ekranizacijos, Martino knygos skaityti negalėjau bene keturis mėnesius – rodėsi nevisavertė, tarsi aprašytas paveikslas.
G. R. R. Martinas (g. 1948) jau savo inicialais demonstruoja „genetinius" ryšius su J. R. R. Tolkienu. Sprendžiant iš Martino tinklaraščio ir interviu, su poliglotu, klasikinės filologijos profesoriumi lygintis intelektu jam nėra jokių šansų. Žurnalistas, Holivudo scenaristas Martinas atrodo gan nukvėšęs, nors galbūt taip jam nutiko tik pastarąjį dešimtmetį, kai gerbėjai ėmė reikalauti rašyti greičiau ir greičiau suvesti jau daug metų ore plevėsuojančias siužetines linijas.
Recenzentai kone kaip meninį stebuklą aptaria Martino epe kaitaliojamą perspektyvą (tai todėl, kad rimtieji literatūrologai iki šio žanro knygų „nenusileidžia"). Pirmojoje knygoje kiekvienas skyrius priklauso vienam iš aštuonių personažų ir jo ribotam akiračiui. Stereoskopinėje konstrukcijoje konkuruoja skirtingos požiūrio kryptys: naratyvinių linijų skaičiumi pirmauja Starkų šeima, po vieną veikėją atstovauja jų oponentams Lanisteriams ir užjūrio žemėms. Įdomu, kad savų skyrių negavo kai kurie itin ryškūs veikėjai, užtat gavo kai kurie antraeiliai. Be abejo, tolesnėse knygose užmezgama naujų linijų, o dalis senųjų nutrūksta. Štai jau pirmojoje autorius be pasigailėjimo nudaigoja porą pagrindinių veikėjų, – Martinas turi gana išskirtinį polinkį žudyti savo geriausius personažus: ribinėje, pvz., teismo ar ligos, situacijoje tikiesi tradiciškai netikėtai laimingo posūkio, bet autorius leidžia herojams mirti, ir su jais susitapatinęs skaitytojas griebiasi už širdies. Kaip rašoma vienoje recenzijoje, jei Martinas apsikeistų vietomis su J. K. Rowling, Haris Poteris tučtuojau žūtų ir istoriją į savo rankas perėmęs Drakas Malfojus sėkmingai sėtų nesantaiką pasaulyje.
Tiesa, tokia kategoriška gerojo / blogojo personažų priešprieša Martinui apskritai nepriimtina. Patogi skaitymo pozicija išbalansuojama ryškinant skirtingus to paties veikėjo veidus. Gerieji Starkai ir blogieji Lanisteriai yra priešai, tačiau „geriečiai" iš už jūros yra priešiški abiem šioms giminėms. O įsijautęs į mūšio eigą net nepajunti, kaip pradedi sirgti už „blogiečius" vien dėlto, kad pasakojama iš jų perspektyvos.
„Sostų žaidimas" yra politinis epas. Tolkieno mitiškumas, stebukliškumas, dvasingumas čia likęs tik auklių pasakose. Paradoksalu, kad Tolkienas sukūrė dvasingumą be Dievo, o ciniškame Martino pasaulyje dar meldžiamasi šventose giraitėse. Tiesa, sunku pasakyti, ar kam nors tie dievai padeda, – visi čia vienodai susipainioję vorų tinkluose, o teisuoliai pašalinami: „Jūs vilkite savo garbę kaip šarvus, Starkai. Jūs manote, kad ji jus saugo, tačiau ji tik slegia ir varžo judesius" (p. 403). Visai gali būti, kad paskutinis gyvas liks lordas Mažasis Pirštas ar Voru vadinamas išsipudravęs eunuchas minkštomis šlepetėmis – visiškai nenuspėjamos, hermetiškos asmenybės: „Nepasitikėti manimi buvo išmintingiausias sprendimas nuo tos akimirkos, kai nusėdote nuo žirgo" (p. 203).
Iš esmės „Sostų žaidimas" yra draminio pobūdžio kūrinys, suręstas iš dialogų – charakterių ir ideologijų sankirtų. Tolkieno veikėjai yra tipiniai savo tautos (elfų, hobitų, žmonių etc.) atstovai, galbūt atviresni pasauliui, bet vis tiek labiau visumos dalys, nei unikalūs individai. Martinas, nors taip pat orientuojasi į viduramžių tradiciją, individą suvokia kur kas moderniau. Pasaulis čia taip pat padalytas į šeimas, turinčias apibrėžtą būdo bruožų komplektą. Šiauriečių Starkų miestas – apsuptas dykynių, smelkiamas ledinio vėjo, todėl jie pakumpę, rūstūs, beveik neturi humoro jausmo, nes juokas stingsta gerklėje nuo šalčio. Sakoma, kad nesupranta muzikos, tik vilkų staugimą. Nemoka meluoti ir nemėgsta pataikūnų: „Tarkime, jūs teisus, – tarė Ketlina, nuo tokio mandagumo jai paskaudo burną" (p. 340). Jų oponentai – pietiečiai Lanisteriai, aukšti, tobulo grožio blondinai, klastūnai ir intrigantai. Užjūrio barbarų dotrakių tautos kalboje nėra žodžio „ačiū". Jie kvepia prakaitu, plaukų aliejumi, žole ir arkliais. Jie nežino gėdos, privatumo, nuodėmės, naikina ir prievartauja viską, kas juda, palikdami už savęs aitrių dulkių debesis: „Prismeigsime ją prie žemės ir ją išjodys kiekvienas praeinantis vyras. O kai nebeliks kam, ja pasinaudos šunys. Žebenkštys ištampys jos vidurius ir maitėdės varnos iškapos jai akis. Musės nuo upės padės kiaušinius jos įsčiose ir gers pūlius iš jos krūtų..." (p. 549)
Vis dėlto didžiąją dalį dėmesio autorius skiria marginalams, kiek toliau nuo obels nuriedėjusiems obuoliams: berniokiškai Starkų dukteriai, kuri nenori tapti ledi, o mieliau mokosi kautis ir bendrauja su arklininkais; invalidui jaunėliui sūnui; piktam ant pasaulio pavainikiui, kurį tėvas Starkas, prieš žmonos valią, augino lygiai su kitais sūnumis kaip savo amžinos kaltės ir atgailos ženklą; neūžaugai, gimusiam išvaizdžių aukštaūgių šeimoje, fizinį neįgalumą kompensuojančiam protu ir saviironija: „Nešiok kaip šarvus tai, kas esi", – moko jis kitus nepritapėlius. Skaitytojas netikėtai pradeda labiau žavėtis ne „tikraisiais herojais", o storuliu bailiu, pakliuvusiu į atšiaurią Nakties sargybą: „Pasaulis pilnas bailių, apsimetančių didvyriais; reikia keistos drąsos, kad pripažintum savo bailumą" (p. 208).
Priešingai grynai vyriškam Tolkieno pasauliui, čia moterys mina ne menkesnių nuotykių takus: griežta Starkų motina veda derybas su visais lordais, pasitaikančiais debiutuojančio karvedžio sūnaus kelyje; kaip ir „Žiedų valdove", mūšių ir manipuliacijų fone plėtojama svarbiausia – tikrojo karaliaus, karaliaus iš prigimties ir iš dievų, sugrįžimo į sostą istorija, tik Martinas rūstųjį tremtinį Aragorną pakeitė jaunute drakonų kraujo mergina, kuri nuolankiai priima barbarų papročius ir demonstruoja valią suvaldydama ištisą chalasarą (tokią Čingischano giminaičių ordą).
Kaip istorinės fantasy žanras ir reikalauja, detaliai aprašoma apranga, ginkluotė, heraldika, patiekalai: „Tą vakarą jie valgė paršiuką, pyragą su karvelienos įdaru ir sviestu užpiltų ropių, o užsigardinti virėjas pažadėjo medaus korių" (p. 195). Tačiau apskritai Martino poetika skaidri, asketiška, jis renkasi palyginimus, o ne metaforas: „Baimė pripildė vidurius tarsi valgis, kurio negali suvirškinti" (p. 14). Dėl to vertime labai trikdė reti, tarminiai žodžiai: walked like a man half in his cups – „čiobrino it šlapjurgis" (p. 44), talking and joking of times long past – „kalbėjo ir kreknojo iš senų laikų" (p. 198), laughing at some private joke – „kuksint iš kažkokio tik jiedviem žinomo šaipoko" (p. 285), paprastas rode (jojo), tapęs paniekinančiu „capeno" (p. 65) ir pan.
Likę ir grynai pažodinio vertimo: „kažkas yra antgamtiško su tais žvėrimis" (there is something unnatural about those animals) (p. 75). Atsirado nemotyvuotų kursyvų: „siaubingai dzingtelėjusi" (with a sickening crunch) (p. 300), „prislopintas burgzt" (a low thrum) (p. 317). Didingą direwolf versti kaip „didvilkis" galbūt tikslu biologiškai, bet tikrai ne stilistiškai. Panašiai ir su children of the forest, išverstais kaip „miškavaikiai", – gražus variantas, bet juk jau priklauso Tolkieno hobitams.
Neseniai pradėta kalbėti, kad JAV ir britų serialai kokybe aplenkė holivudinius kino filmus. Du TV serialo „Sostų žaidimas" sezonai (keista, bet Lietuvoje juos įsigijo smulki BTV televizija) yra akivaizdus to įrodymas. Galbūt kai kam kuklus TV serialo žanras net pasirodys priimtinesnis nei pompastiškos P. Jacksono filmų premjeros.
Iš tiesų skaitant ir vertinant Martino knygą atrodė, kad didžiąją darbo dalį mano vaizduotėje atliko TV serialo dailininkai. Tiesa, peizažai čia daug kuklesni nei Viduržemėje, vos keliskart išvystame Sieną – didingiausią žmonių statinį, pločio sulig karališkuoju keliu, saugantį civilizaciją nuo metų metais besitęsiančios žiemos ir paslaptingųjų Kitų. Daugiausia laiko skiriama veikėjų pokalbiams, kuriuose skleidžiasi nesuderinamos gyvenimo strategijos.
Gali būti, kad itin sėkmingai serialui parinkti aktoriai pagerino pačią knygą. Seriale iškristalizuoti kai kurie Martino ne iki galo įsisąmoninti personažų bruožai. Išryškinti, pvz., švelnūs dotrakių chalo jausmai mažajai išdidžiajai princesei. Be jau minėto neūžaugos, bene intelektualiausio veikėjo, humoro jausmu išsiskiria karalius – temperamentingas nutukęs girtuoklis: „Ar tai reiškia, kad neišalkstu, kaip ir kiti vyrai? Kad man nors retkarčiais nereikia lašelio vyno, lovoje cypiančios merginos, žirgo tarp kojų? Septyni pragarai, Nedai, aš noriu kam nors užtvoti" (p. 242). Piss on that! – riaumoja karalius, įkliuvęs į sosto ir santuokos spąstus. Seriale įsimena scena, kai vienas kito neapkenčianti karališkoji pora draugiškai nusijuokia iš savo absurdiškai nesėkmingo sambūvio.
Nors Martinas nesibodi skaitytojo šiurpinti kruvina, kūniška leksika, kinas, be abejo, žiaurumo vaizdais nepralenkiamas. Kertamų galvų ir dvesiančių arklių jau esam matę, tačiau štai Lanisterių tėvą pirmąkart išvystame unikalioje ilgoje scenoje, kai jis, skaitydamas moralą savo plevėsai sūnui, kruopščiai, įgudusiais judesiais diria odą gigantiškam elniui (karaliaus giminės simboliui).
Serialo įžanginėje vinjetėje iškyla komplikuoti miestų modeliai, sudaryti iš vienas kitą sukančių sraigtelių. Nors keliami panašūs pareigos, garbės, meilės, ištikimybės klausimai, palyginus su Tolkienu, pasirinkimo dilemos čia kur kas painesnės, nes tiesa – reliatyvi. Tyras kaip ledinis vanduo teisingumas tampa pajuokos objektu: „Tu kietasprandis avigalvis, – bumbėjo jis, – pernelyg išdidus, kad klausytum. Ar dabar pasisotinsi išdidumu, Starkai? Ar garbė apgins tavo vaikus?" (p. 489) – klausia mirštantis karalius.
Garbė tai tikrai ne, dėl garbės tik mirštama. Išlieka tie, kurie įveikia save, prisitaiko prie savęs, savo žemo ūgio ar žemos kilmės: „Ar gali žmogus išlikti drąsus, jei bijo? – Tai vienintelė akimirka, kai žmogus būna drąsus" (p. 19).
