Man šitaip atsitiko (ir tebeatsitinka) su Vilniaus istorija Pirmojo pasaulinio karo metais. Aš gana daug skaičiau (t. y. skaičiau, ką man pasiūlydavo knygynai) apie nacionalinius to meto vilniečių reikalus – lenkų, lietuvių, baltarusių, žydų istorijas ir bendrą visų jų tarpusavio sąjungų ir kovų pasakojimą. Vokiečiai šiame žinojime, be abejo, egzistavo, bet tik kaip militaristinis fonas, iš kurio nacionalinių istorijų tyrėjai retkarčiais išgriebdavo kelias karinės valdžios figūras, vykdančias vieną funkciją: epizodiškai parėmus, drausti ar kaip nors kitaip kenkti Vilniaus lietuviams (lenkams, žydams, baltarusiams). Žiūrint iš diletanto perspektyvos, okupantai atrodė kaip pavojinga, nestabili ir beveidė masė.
2018 m. pabaigoje Lietuvos kultūros tyrimų instituto išleistame Laimos Laučkaitės veikale Vilniaus dailė Didžiojo karo metais ši masė tapo herojais, veidais, asmenybėmis; betoninis karo fonas išsifragmentavo į situacijas, anekdotus ir pasakojimus, ir visa tai mokslininkė supynė į griežtą akademinį siužetą su karu, daile, jos kūrėjais ir vartotojais. Aš ką tik parašiau žodį „akademinis“? Na taip, knyga, be abejo, yra mokslinis leidinys su žanrui būtinais instrumentais, bet Laučkaitės tekstas, dosniai iliustruotas netikėtomis ir nematytomis nuotraukomis, reprodukcijomis ir dokumentų faksimilėmis, skaitymą tiesiog nuo įvado paverčia serialine (kalbu, žinoma, apie šiuolaikinius, labai gerus serialus) intriga su nekantriu finalinio epizodo laukimu.
Pagrindinė siužetinė arka autorės užmezgama pirmuosiuose puslapiuose, paklausiant, kas gi tokie buvo tie vokiečių kareiviai-dailininkai, 1915 m. rugsėjį atėję į Vilnių – okupantai, stebėtojai, turistai, karo propagandininkai ar aukštesnės kultūros nešėjai? Kategoriškų atsakymų nėra – atėjūnai, žiūrint iš lietuviškos pozicijos, lyg ir nebuvo okupantai, nes užėmė ne anuomet neegzistavusią Lietuvą, o Rusiją. Knygoje keliose vietose rašoma apie vokiečių nuostabą pamačius Vilnių.
Aš irgi akivaizdžiai pamačiau, kaip per palyginti trumpą laikotarpį, per šimtą metų, Vilnius dingo iš Vakarų civilizacijos lauko.
Aš irgi akivaizdžiai pamačiau, kaip per palyginti trumpą laikotarpį, per šimtą metų, Vilnius dingo iš Vakarų civilizacijos lauko. Aišku, tame lauke jis, kartu su Varšuva, buvo vos įžiūrimas, bet vis dėlto matomas: kita Oderio pusė noriai stebėjo ir komentavo Abiejų Tautų Respublikos oligarchų rengiamą karalių rinkimų klounadą arba stebėdavosi netikėtai progresyviais pakraščio sprendimais. Na, kad ir Edukacinės komisijos įsteigimu. Bet rusiškas XIX amžius Vilnių pavertė kitos šalies pakraščio miestu ir vokiečiai, žengdami į Vilnių, tikėjosi pamatyti Rusiją, o atrado baroko ir gotikos miestą su stipria Rusijos aura.
Autorė rašo, kad „Vilnius okupantams darė prieštaringą pirmąjį įspūdį: juos žavėjo tapybiškas, kalvotas kraštovaizdis, architektūros paveldas, tačiau chaotiškas miesto išplanavimas, skurdi infrastruktūra, kreivos, purvinos gatvės atrodė atgrasios. Vilniaus gyventojų išvaizda irgi gero įspūdžio nedarė: neigiamus bruožus žiniasklaida propagandiškai aiškino rusiškos įtakos, rusiškos tvarkos liekanomis, nuo kurių miestiečiai nesugebėjo išsivaduoti“ (p. 77). Ypač kliūdavo purvini vežikai su drožkėmis, arklių traukiamomis puskarietėmis. Aha, taksistai Vilniuje keičiasi lėčiausiai.
Vokiečiai taip pat nenumanė, kad šioje teritorijoje gyvena ne monolitiniai rusai, o keturios tautos, iš kurių trys, lenkai, lietuviai ir baltarusiai, išoriškai atrodė vienodai, o ir kalbėjo, vokiečių ausiai, ta pačia kalba. Šitaip atsirado „vienas tipiškiausių nesusipratimų, susijęs su vietiniu gyventojų įvardijimu. Bendraudami su vokiečiais jie nuolat vartojo kreipinį panie, todėl vokiečiai juos pradėjo vadinti bendriniu žodžiu panje. Rytų fronte dislokuotų karių leksikone iš lenkų kalbos atėjęs žodis „ponas“ virto nauju terminu, „valstiečio“ pavadinimu. Šia reikšme žodis vartotas ne tik Vilniaus krašto, bet ir visos Lietuvos bei baltarusiškų žemių gyventojams, dažniausiai valstiečiams apibūdinti“ (p. 78–79). Po pusmečio vokiečiai situacijoje jau susigaudė, o 1918 m. leidiniuose atsirado ir etnografiniai piešiniai su įvardinimais „lietuvis“, „žydas“ ar „rusas“.
Vokiečių leidybą autorė suklasifikuoja į dvi aiškias grupes (su smulkesniais pogrupiais jų viduje) – propagandinę ir kultūriškai civilizacinę. Laukiniam Rytų kraštui, Oberostui, civilizuoti buvo parengta kolonizacinė programa, pavadinta „Kultūros programa“, kurią atėjūnai vykdė energingai ir rezultatyviai. Skaitydamas Vilniaus dailę Didžiojo karo metais aš ne kartą užfiksavau žodžius „pirmą kartą Lietuvoje ir Vilniuje“ ir nusprendžiau juos suskaičiuoti. Gavau maždaug 10 pozicijų:
1) vokiečiai pirmieji iškėlė savo vėliavą Pilies bokšto kalne ir suformavo iki šiol aktyvią tradiciją;
2) pakeitė kalendorių iš Julijaus į Grigaliaus;
3) 1915 m. atidaryta pirmoji lietuviška gimnazija Vilniuje;
4) Vilniuje atidaryta ir pirmoji baltarusiška gimnazija;
5) vokiečiai įsteigė pirmą spalvotos poligrafijos spaustuvę;
6) Rytų fronto vadovybė 1915 m. rudenį paskyrė Bonos dailės istoriką Paulių Clemeną įvertinti Rytų fronto meno paminklų būklę. Būtent Clemenas pradėjo lyginti Vilnių su Praha, Zalcburgu, Ispanijos miestais, pavadino Vilniaus baroką laukiniu baroku, o Vilnių – baroko lobynu. Jis pirmas būtent šitaip pozicionavo Vilnių ir šios nuostatos laikėsi (ir tebesilaiko) visi vilniečiai;
7) vokietis Paulis Weberis parašė knygą Vilnius – pamirštas meno miestas (Wilna eine Vergessene Kunststate), pirmąją vakarietišką Vilniaus meno studiją ir Vilniaus kultūros paminklų inventorizacinę knygą;
8) žydų kilmės intelektualams, tarnavusiems kariuomenėje, Oberosto žydai, Ostjuden, tapo savo šaknų, savo praeities atradimu; čia jie susidūrė su Vokietijoje jau išnykusia bendruomene ir suformavo vokišką Ostjuden kultą;
9) okupacijos metu išleistas pirmas laikraštis jidiš kalba Letzte Nais, o jidiš kalba pakilo iš buitinio žargono lygmens į modernios žydų inteligentijos kalbą;
10) dėl okupacijos ir karo Vilniuje atsirado pagrindinė tautinio gyvenimo organizatorė – Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, kuri 1917 m. suorganizavo Vilniuje lietuvių konferenciją, išrinkusią Lietuvos tarybą, kuri ir paskelbė Lietuvos valstybingumo atstatymą 1918 m. vasario 16 d.
Iš knygos taip pat sužinojau detalę, šiek tiek kitaip akcentuojančią Lietuvos dizaino istorijos pradžią – kartu su Rusijos kariuomene iš Vilniaus ir Lietuvos pasitraukė beveik visi tuo metu profesionaliai dirbę dailininkai ir liko (atrodo) tik du – Tadas Daugirdas Kaune ir Antanas Žmuidzinavičius Vilniuje. Abu veikė labai intensyviai. Pavyzdžiui, Žmuidzinavičius dirbo amatų mokykloje, susidraugavo su vokiečių karininku, tapybos mėgėju, ir sudalyvavo keliose parodose, taip pat nupiešė secesines iliustracijas pirmam (o, jau 11 pozicija) spalvotam (žr. 5 poziciją) lietuviškam elementoriui Lietuvio vaiko pradžiamokslis. Kartu supratau, kad Žmuidzinavičius su Daugirdu Lietuvos dvispalves ir finalinę trispalvę sukūrė ne dėl savo dizainerinio profesionalumo, o dėl dailininkų deficito – kitų tuomet nebuvo.
Asmeniniu knygos Vilniaus dailė Didžiojo karo metais siužetiniu piku man tapo nuotrauka 186 puslapyje. Joje nufotografuotas žymus Vokietijos meno istorikas Cornelius Gurlittas, atvykęs aplankyti Lietuvoje okupacinėje kariuomenėje tarnavusių savo vaikų – Hildebrandto ir Cornelijos. Antakalnio ligoninėje slauge dirbusi Cornelija Gurlitt buvo pradedanti ir greitai tobulėjanti dailininkė ekspresionistė. Jos kūryba iš užmaršties buvo ištraukta visiškai neseniai – 2014 m., o 2017 m. parodyta „Documentoje“.
Didžiausią Cornelijos Gurlitt palikimo dalį, 139 kūrinius, beveik visi – iš vilnietiško periodo, saugo Berno dailės muziejus, kuriuos padovanojo Hildebrandto Gurlitto sūnus Cornelius, tas pats, kuris iki 2012 m. saugojo sensacingą savo tėvo kolekciją, sukauptą nacių valdymo laikotarpiu. Berno rinkinys tyrinėtojams ir visuomenei dar nėra prieinamas, bet kada nors jis bus atidarytas ir Vilniaus dailės Didžiojo karo metais antras sezonas (aš vis dar naudoju serialo metaforą) bus toks pat neįtikėtinas.
Laima Laučkaitė, Vilniaus dailė Didžiojo karo metais, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2018, 224 p., iliustr., [400] egz. Dizaineris Andrius Surgailis
