„Gyvenime be nuobodybių“ garsioji australė samprotauja, kodėl Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas, reiškia nuomonę apie populiarųjį serialą „Midsomerio žmogžudystės“, rašo apie laiko prigimtį, pavydą ir Shakespeare’ą. Rašytoja dalijasi įspūdžiais ir apie savo apsilankymą Vilniaus knygų mugėje 2005 metais, rašo apie tai, kaip įsivaizduoja rojų ir pragarą, šmaikščiai apibūdina kates. Skaitydami sužinosite, kokias savo parašytas knygas C. McCullough labiausiai mėgsta ir kodėl. Knygoje rasite pasakojimą apie jos nelengvą vaikystę, sudėtingus, net sukrečiančius santykius su tėvais, brolio tragediją. Knyga atskleidžia rašytojos požiūrį darbą ir kūrybą – dalykus, nulėmusius Colleen McCullough likimą, gyvenimo būdą ir charakterį.
Rašytojai šiemet, birželio 1-ąją, sueis 76-eri. Ji su vyru gyvena mažoje Norfolko saloje, įsikūrusioje tarp trijų šalių – Australijos, Naujosios Zelandijos ir Prancūzijai priklausančios Naujosios Kaledonijos.
Kategoriška, kandi ir protinga autorė – apie save, savo kūrybą, gyvenimą pasakoja ir interviu, duotame Sidnėjaus radijo stoties „702 ABC Sidney” laidos „Drive“ vedėjui Richardui Gloweriui.
– Sakote, kad tai paskutinė Jūsų kelionė į Sidnėjų.
– Su Sidnėjumi tai neturi nieko bendro, taip yra dėl mano kaulų, nepatogumų, kuriuos sukelia kelionė ir skausmų, kuriuos jaučiu, jei negaunu atsisėsti į tinkamą kėdę.
– Jums dabar reikia vežimėlio?
– Taip, reikia dėl sunkios osteoporozės formos. Man „subyrėjo“ stuburas, pažeisti ir stuburo nervai, todėl jaučiu didelius skausmus. Galiu vaikščioti su vaikštyne, bet negaliu stovėti. Mano vyrui, atsidavusiam valgytojui, dabar tenka pačiam gaminti maistą (kvatoja). Maitinimo paslauga nebeteikiama – virėja streikuoja. Tiesiog negaliu stovėti prie viryklės.
– O kaip Jūsų akys?
– Su regėjimu viskas gerai. Gydytojams pavyko išgelbėti mano akis. Jie man į akių obuolius suleido kažkokios naujos substancijos ir išgelbėjo regėjimą.
– Vadinasi, galite skaityti?
– Matau ne taip gerai kaip anksčiau. Skaitymo tempas sulėtėjo, bet prie tinkamo apšvietimo galiu sau leisti skaitymo malonumą. Galiu skaityti, dirbti. Tai nuostabu.
– Ar skausmas netrukdo susikaupti dirbant?
– Ne, kai rašau, persikeliu į kitą pasaulį ir pamirštu savo kūną, jo nebelieka. Galiu rašyti valandų valandas. Tačiau viena iš senatvės bausmių... Kaip sakė Bette Davis, senatvė – ne žliumbekliams (juokiasi). Dabar negaliu ilgai sėdėti ir rašyti kaip anksčiau. Bet tam vis dar skiriu daug laiko. Kai pasineriu į rašymą, prarandu laiko nuovoką. Tik vyrui atėjus susivokiu, kad praėjo kokios šešios valandos. Rašydama net užmirštu nueiti į tualetą ar išgerti arbatos.
– Esate prasitarusi, kad mama Jūsų nekentė, todėl dažnai norėdavote pasinerti į šią būseną.
– Na, dabar ji jau mirusi. Mirė prieš kelerius metus, būdama 98 metų. Taigi nugyveno ilgą gyvenimą. Tai – sudėtinga istorija. Buvau „ne tas vaikas“. Ji buvo visiškai atsidavusi savo sūnui. Jis mirė, o aš gyvenau. Jis buvo jaunesnis už mane. Mama būtų norėjusi, kad aš būčiau jo vietoje, o jis gyvenęs.
– Ar galėtumėte papasakoti viską paeiliui, kad būtų suprantamiau?
– Buvau pirmagimė, po penkiolikos mėnesių mama pagimdė mano brolį. Kai jam buvo dvidešimt penkeri, o man dvidešimt septyneri, brolis nuskendo gelbėdamas kelias moteris Graikijoje, Kretos saloje. Tai buvo baisus baisus baisus dalykas... Negali už kitus žmones nugyventi jų gyvenimų, negali jiems pasakyti, ką mylėti, o ką ne. Mama buvo per daug atsidavusi mano broliui. Manimi ji niekada nesidomėjo.
– Dar pablogėjo, kai brolis staiga mirė?
– Taip. Kai mama sunkiai susirgo, nuėjau jos aplankyti į ligoninę. Kai ji pamatė mane, įžengiančią į palatą, tik sugriežė dantimis ir atsuko man nugarą. Taip ir liko, kol ten buvau. Galiu pasakyti tik tiek, kad ji manęs nemėgo.
– Kada tai prasidėjo?
– Manau, kad tarp moterų ir jų moteriškos lyties vaikų dažnai taip yra: žinai, kad duktė gyvens panašų į tavo gyvenimą, susidurs su panašiomis emocinėmis kančiomis. Pagimdyti berniuką buvo stebuklas, ypač tos kartos moterims.
– Spėju, jos gyvenimas tada buvo sunkus?
– Labai, kol aš nepradėjau uždirbti iš „Erškėčių paukščių“. Ji turėjo tokią prabangą, kokią buvo įmanoma nupirkti už pinigus. Bet iš tikrųjų mama jos nevertino, nes aš buvau „ne tas vaikas“.
– Ne tas, kuris turėjo gyventi? Taip jautėtės augdama, paauglystėje?
– Turiu pripažinti, su manimi irgi nebuvo lengva (juokiasi). Ji negalėjo manęs stumdyti. Tik mano jaunėlį brolį, bet ne mane.
– Sudėliokime viską į vietas. Gimėte Velingtone...
– Ten gimiau, bet iš Velingtono išsikraustėme, kai buvau tokia maža, kad jo nepamenu. Buvo daug kitų vietų, šeima nuolat kraustėsi. Kai buvau dvylikos, atvykome į Sidnėjų.
– Kaip jautėtės nuolat atsidurdama naujoje vietoje, naujoje mokykloje?
– Tai galėjo būti liūdna patirtis, tačiau vaikai mano, kad ir kiti vaikai gyvena tokį pat gyvenimą. Nebuvo televizijos ar radijo, kurie būtų padėję suvokti skirtumus. Maniau, kad esu tokia kaip visi. Man buvo paprasta užmegzti draugystes. Mano brolis nebuvo toks drąsus.
 |
| Leidyklos nuotr./Knygos „Atsiminimai be nuobodybių“ viršelis |
– Jūsų šeima buvo neturtinga?
– Tikros vargo pelės.
– Kaip Jus paveikė skurdas?
– Norėjau išmokti groti kokiu nors muzikos instrumentu, bet negalėjome sau to leisti. Knygos, drabužiai... Šiais laikais vaikai juos išmeta, o tada, pamenu, sulanksčiau kartono gabalėlį ir įkišau į batą, kad uždengčiau skylę prakiurusiame pade (kvatoja). Niekam tai nepadarė žalos. Kai buvau jauna, nesipiktinau, nebuvau pasmerkta, kad gyvenu neturte. Daug sunkiau būti neturtingam, kai esi senas.
– Jums netrukdė šeimos skurdas, bet trūko mamos meilės?
– Galbūt prisirišimo, nevadinkime to meile.
– Kaip tai Jus paveikė?
– Išmokau būti savarankiška. Labai vėlai ištekėjau. Paprasčiausiai todėl, kad labai atsargiai žiūrėjau į šią instituciją. Taip pat su niekuo kartu negyvenau. Mano brolis, būdamas dvidešimt penkerių, irgi buvo viengungis. Abu vengėme vedybų iš arti pamatę, kas tai yra.
– Papasakokite apie savo tėtį.
– Jis buvo egoistiškas šiknius (nusijuokia), profesionalus senbernis. Parašiau autobiografinių esė rinkinį „Gyvenimas be nuobodybių, ten viename esė rašau apie mamą, kitame – apie tėvą. Skaitykite.
– Ar įžvelgiate ką nors teigiamo sunkioje savo gyvenimo pradžioje?
– Kaip jau sakiau, vaikystėje stygius nepadaro didelės žalos. Kai tenka skaityti, kad vaikus seksualiai išnaudoja, pagalvoju, ačiū Dievui, kad man taip nenutiko arba mano broliui. Tai – siaubingai neteisinga. Gal trūko švelnumo, bet kūniškai buvome saugūs.
– Kiek juokingai skamba, kad dėkojate išvengusi bent šio siaubo.
– Žinau. Greičiausiai čia esu todėl, kad turėjau vaizduotę, buvau išradinga. Įsimylėjau knygas, nes jos buvo raktas, padedantis patekti į kitokį pasaulį. Pati išmokau skaityti iš laikraščio „Sidney Morning Herald“. Labai keista, bet rašyti mane turėjo mokyti. Abu mano smegenų pusrutuliai nebuvo glaudžiai susiję. Man atrodė stebuklinga panirti į pasakojimą, neturintį nieko bendra su manimi. Buvau atsidavusi skaitytoja.
– Kad pabėgtumėte nuo tikrovės?
– Galbūt. Tada nemąsčiau, kodėl taip elgiuosi. Sąmoningai nesuvokiau skaitymo kaip pabėgimo – čiupdavau knygą ir skaitydavau.
– Paaiškinkite, kaip iš gana sunkaus vaiko tapote kitokiu žmogumi, galiausiai įstojote į Sidnėjaus universitetą studijuoti medicinos. Kaip Jums tai pavyko?
– Nežinau (kvatoja). Manau, esu iš tų, kurie sudėti kaip darbiniai arkliai. Galėdavau dirbti keliomis pamainomis, dvi tris dienas ištverti be miego. Tai buvo didžiulis privalumas. Maži, smulkūs žmonės sulinksta. O aš linkti pradėjau, kai man suėjo šešiasdešimt aštuoneri- šešiasdešimt devyneri metai.
– Vadinasi, valios ir pastangų dėka?
– Visiškai teisingai. Tačiau aš to nesiekiau sąmoningai. Tiesiog dariau, ką reikėjo, tai buvo kelionės dalis. Labai užsimanydavau imtis tai to, tai ano, ir kažkaip pavykdavo viskam rasti laiko. Tikriausiai man padėjo tai, kad labai ilgai gyvenau viena. Santuoka būtų prarijusi visą mano laisvalaikį.
– Papasakokite, kaip, išspausdinus „Erškėčių paukščius“, suvokėte savo sėkmę.
– Žinote, nuo to didesnį šoką patyrė pasaulis, o aš laikiausi atokiai. Niekada nepasidaviau „Erškėčių paukščių“ isterijai. Visi – aplinkiniai žmonės, leidyklos darbuotojai – pasidavė. Knyga buvo parduota daugiau nei 30 milijonų egzempliorių tiražu. Ji buvo išversta į daugybę kalbų. Ją ir dabar perka. Nors knyga buvo išspausdinta prieš trisdešimt šešerius metus (1977 m. – red. past.). Galiu tik pasakyti, kad nežinau, kodėl taip atsitiko. Aš po „Erškėčių paukščių“ tiesiog sėdau rašyti kitos knygos.
– Bet tikriausiai Jus apėmė jausmas, kad dabar viskas įmanoma? Galite rašyti, nerašyti, veikti ką tik norite.
– Sėkmė mane išlaisvino nuo rūpesčio dėl pinigų, tam tikra prasme išlaisvino ir nuo baimės, kad liksiu neturtinga senmergė. Didžiausia tragedija, kurią patyriau dėl „Erškėčių paukščių“ – turėjau atsisakyti mokslininkės – neurologės – karjeros. Negali būti garsi ir dirbti mokslinį darbą. Tai neįmanoma. Nuo vertinamos komandos narės darbe tapau žymia rašytoja ir turistų atrakcija. Tada supratau, kad taip toliau nebegaliu. Ir dėl to man labai gaila, nes labai mėgau savo darbą.
– Ar rašydama „Erškėčių paukščius“ supratote, kad knyga patiks daugeliui skaitytojų?
– Ne. Sąžiningai sakau, maniau, kad tai nebus sėkminga istorija.
– Iškart po to nusprendėte išsikelti iš Sidnėjaus į Norfolko salą. Tai – irgi neįprastas sprendimas.
– Mane supo žmonės, kurie spoksodavo į mane taip, lyg turėčiau dvi galvas. Norfolko saloje nebuvo svarbu, kas esi, svarbiausia – koks esi. Tai buvo man skirta vieta.
– Bėgote nuo šlovės?
– Būtent taip. Be to, nepamirškite, buvau vieniša moteris, vis dar gyvenanti viena. O kai tampi turtinga ir žinoma, o dar esi vieniša ir gyveni viena, tampi medžioklės objektu. Tokių dalykų Norfolko saloje nenutinka. Tai rami vieta, kur jaučiausi saugi.
– Pagal Jūsų knygą „Morgano kelias“ pastatytas miuziklas. Ką apie jį manote?
– Man patinka miuziklai. Tai – komandinis darbas. Kai rašai romaną, esi pats vienas su savo mintimis, o statant miuziklą tenka bendrauti su kompozitoriumi, su komanda, keistis idėjomis, ginčytis, daryti tuos nuostabius dalykus, kuriuos daro komandos nariai.
Kompozitorius Gavinas Lockley – nuostabus jaunuolis. Man labai patiko jo entuziazmas, atsidavimas projektui. Didžiulį įspūdį padarė puiki muzika, dainavimas, vaidyba, o ypač sužavėjo kompozitoriaus energija. Tai nenuobodus miuziklas.
– Kalbėjome apie Jūsų sunkią vaikystę. Ką pasakytumėte žmonėms, kurie patiria sunkumų? Kaip juos paguostumėte?
– Pasakyčiau vieną dalyką – niekada nesižvalgykite atgal. Neleiskite savo gyvenimo svarstydami, kas galėjo būti. Svarbiausia ne vakardiena, o rytojus.
– Vaikystėje tenorėjote motinos, kuri Jus mylėtų. Tai natūralu.
– Taip, bet vaikas taip nemąsto. Tai suvoki tik užaugęs, kai sutinki suaugusį žmogų, kuriam norėtum pasakyti: „Norėčiau, kad jūs būtumėte buvęs mano mama arba mano tėvas.“ O paskui – viskam jau būna per vėlu (juokiasi).
– Iš visų mano pažįstamų Jūsų juokas – nuostabiausias.
– Vis dar matau linksmąją gyvenimo pusę.
