„Taigi: tai nutiko 1669 metais, kai soste sėdėjo karaliaus išdaviko sūnus, o žmogus nė mylios negalėjo nueiti neišvydęs prie ąžuolo ar vartų stulpo prismeigto skelbimo. „KEISTOS ŽINIOS“, – būdavo rašoma ten – apie pabaisą slibiną avies akimis, išbridusį iš Esekso vandenų į beržynus ir laukus! – <...> – Tai buvo Esekso slibino metai – ar žvynuoto ir gysloto, ar medinio ir drobinio, ar tiesiog pamišėlių pramano; vaikų neleisdavo prie upės krantų, o žvejai troško geresnio amato! Tuomet jis dingo taip pat staiga kaip ir pasirodęs, ir beveik du šimtus metų apie jį negirdėjome nė cypt, iki užgriuvo žemės drebėjimas ir ten po vandeniu kažkas išsikratė – kažkas išsilaisvino! Didžiulis šliužas, kaip žmonės kalba, ne tiek slibinas, kiek drakonas, patenkintas ir sausumoje, ir vandenyje, giedrą dieną šildosi prieš saulę sparnus. Pirmasis, jį išvydęs prie Point Klero, pametė galvą ir jos nebesurado – mirė beprotnamyje vos prieš pusmetį, palikęs tuziną piešinių, nupaišytų angliukais iš krosnies...“, – byloja Esekso legenda. Tačiau ar fantastiniai pasakojimai gali būti paaiškinami racionaliam ir mokslą šlovinančiam žmogui?
Knygos siužetas prasideda Viktorijos laikų Londone, kur po vyro mirties Kora Syborn daugiau jaučia palengvėjimą nei gedi dėl prarasto vyro, kurio būta tikro tirono. Tėčio praradimo per daug nesureikšmina ir keistuolis Saros sūnus Francis (kuriam šiais laikais būtų diagnozuotas autizmo sindromas), tėvo netektį lyginantis su prarastos plunksnos praradimu. Vienintelis gedintysis – šeimos šuo. Knygoje satyriškai pavaizduojamas šuns santykis su mirusiu šeimininku: šuo padvesia iš širdgėlos, nors šeima netekties nesureikšmina ir stipriai neišgyvena.
Po laidotuvių šeima su feministe Francio aukle Marta iš Londono išsikrausto į Aldvinterio parapiją Esekse. Kora visai netyčia iš benamio luošio Teiloro sužino sklandančią legendą apie Esekso slibiną.
Miestelis tikrąja to žodžio prasme yra apsėstas slibino egzistavimu – visomis miestelį aplankančiomis negandomis kaltina mistinę būtybę. Visi šie pasakojimai apie Esekso slibiną sužadina Koros smalsumą, kurie paremti moksliniais tyrinėjimais – naujos ir dar neištirtos rūšies atradimu. Moteris pradeda ieškoti įrodymų apie būtybės egzistavimą, tačiau tuo pat metu susipažįsta su vikaru Vilu Ransomu bei jo šeima. Staiga tarp Koros ir Vilo užsimezga keistais ryšys – nors beveik visą laiką jie praleidžia ginčydamiesi, tačiau jaučia nepaaiškinamą trauką vienas kitam.
Pagrindinis romane vykstantis konfliktas – tarp mokslo ir religijos, proto ir prietarų. Pavyzdžiui, Vilo kova su savo bendruomene ir jų idėjomis, lygiagreti Vilo ir Koros vidiniams konfliktams. Knygos herojai, remiantys savo idėjas mokslu, kartas nuo karto susimąsto apie prietarus, kai tuo pat metu religijos šalininkai pradeda mąstyti apie mokslinius paaiškinimus.
Pagrindinis romane vykstantis konfliktas – tarp mokslo ir religijos, proto ir prietarų.
Kora – racionalaus mąstymo londonietė, pasikliaujanti mokslu ir visas viltis deda į vikarą, kuris, nors ir tiki į Dievą bei mano, kad visos negandos užgriuvusios miestą yra tik miestelėnų nuodėmių atpildas, tačiau paslapčiomis skaito Darviną.
Taip pat svarbus Koros bandymas pabėgti nuo savęs, nuo stereotipinės Viktorijos laikų žmonos įvaizdžio, savo moteriškumo dėvint vyriško kirpimo rūbus, kurie visiškai neatitinka santykio su jos socialiniu statusu, tačiau ji nori būti vertinama pagal protą ir mokslinius pasiekimus, bet ne pagal grožį.
Kita svarbi siužeto linija – Vilo žmona Stela, kuri staiga suserga tuberkulioze, tačiau nebijo, be baimės žvelgia mirčiai į akis. Stelos liga simboliškai susieta su mėlyna spalva – moteris tampa apsėsta mėlynos spalvos daiktams (mėlyna spalva simbolizuoja erdvę, ramybę, paslaptingą laimę, mistiką).
Romanas panašus į Viktorijos laikų romaną, pilnas skirtingų pažiūrų ir idėjų, nestokoja mistikos. Taigi tiems, kurie myli Dickensą ir kitus to laiko autorius, ši knyga nepaliks abejingų.
