Nors vis piršosi paralelės tarp teksto ir tikrovės už lango, tariamo ar esamo visuomenės susipriešinimo, skaitymas atnešė ne vien nusivylimo, bet ir pasigėrėjimo žmonija jausmą. Knygos suteikė estetinio pasigėrėjimo, o kylantis egzistencinis nerimas atrodė tik filosofinio knygos dėmens pasekmė. Vis dėlto Žemės praeities atminimui – toli gražu ne vien eskapistinis skaitinys. 2022 m. vasario 25 d., knygų mugėje nusipirkau paskutinę trilogijos dalį. Tuo metu buvau pakartotinai perskaitęs pirmąją dalį ir ketinau išdėstyti raštu svarstymus apie mokslinę fantastiką kaip laikmečio idėjų šaltinį arba bandyti suprasti šį veikalą kaip Kinijos kultūros objektą. Tačiau netikėtai ketinimas rašyti apie Cixino trilogiją nebeatrodė toks geras, nes tarp sumanymo ir tikrovės atsirado disonansas: kokia prasmė rašyti apie kontaktą su nežemiška civilizacija, kai taip ciniškai yra pradedamas karas ir žudynės čia pat? Atsakymas į anksčiau keltus klausimus pasikeitė – versdamas knygos puslapius jaučiau, kad skaitymas ir trilogija tapo kitokia.
Pirmosios trilogijos dalies Trijų kūnų problema (trilogiją iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas, Vilnius: Kitos knygos, 2020–2022) siužetas prasideda komunistinėje Kinijoje, Kultūrinės revoliucijos metu. Astrofizikės Je Vendzie šeimą režimas viešai nubaudžia – mergina patenka į darbo stovyklą ir pamato, kaip naikinami miškai, stepės, o vietoje jų atsiranda purvinos plynės. Šios patirtys ir perskaityta Rachel Carson knyga Tylusis pavasaris, padariusi įtaką aplinkosaugos formavimuisi šeštame dešimtmetyje, priverčia Vendzie galvoti, kad žmonija doroviškai nepasikeis. Astrofizikės išvada pesimistiška – žmonija gali būti pažadinta tik „jėgos už žmonių rūšies ribų“. Po sunkių nelaisvės metų Vendzie perkeliama į slaptą Raudonojo kranto bazę, kurioje stengiamasi užmegzti kontaktą su nežemiška civilizacija. Vendzie, pasinaudodama turimomis Saulės sistemos žiniomis, sugeba išsiųsti pranešimą, kuris sulaukia atsako: „Neatsakinėkite, nes būsite sunaikinti“. Deja, bet įvyksta dar viena transliacija, kuri leidžia užmegzti pirmąjį kontaktą tarp Žemės ir Trisoliario.
Pagrindinis knygos personažas visgi turbūt yra ne Vendzie, o nanomedžiagų tyrinėtojas Vangas Miao, užverbuotas tirti mįslingas mokslininkų savižudybes, už kurių galimai slypi Trisoliaris. Cixinas subtilus, o ne tiesmukas: lėtas šios paslapties atsiskleidimas yra viena pirmosios dalies varomųjų, o įspūdingiausia dalis – Miao atskleistas „Trijų kūnų“ virtualios realybės žaidimas, kuriam reikia fizinius patyrimus perduodančio kostiumo. Žaisdamas Vangas atsiduria pasaulyje, kuriame neįmanoma apskaičiuoti, kurią paros dalį sudaro diena ir naktis, neįmanoma prognozuoti klimato pasikeitimų. Čia yra trys saulės, kurios ir sukuria trijų kūnų problemą. Tai fizikos galvosūkis be sprendimo – trys žvaigždės dėl traukos išmuša viena kitą iš apskaičiuojamų trajektorijų, taip žaidžiama ir su Trisoliario pavadinimu. Žaidime žemiečiai bando atrasti atsakymą į šią problemą, bet Vangas supranta, kad tai beprasmiška.
Trilogija intriguoja ne tik dėl autoriaus vaizduotės, gebančios kurti svetimą žvaigždžių sistemą, arba stiliaus – kurti preciziškai sudėliotą siužetą, kuris pamažu atskleidžia vis daugiau apie Trisoliarį. Trisoliario vaizdavimas yra įdomus ir žanro požiūriu – tai nėra ateivių civilizacija, atvykstanti iš nežinia kur, nežinia kodėl. Ši civilizacija kenčia dėl trijų žvaigždžių traukos sąveikų, todėl yra daug kartų visiškai sunaikinta – ir tiek pat kartų atgimusi iš naujo. Trisoliario gyventojai Visatoje gyvena gerokai seniau už žmones, o jų vystymasis yra nuolatos lydimas pertrūkių ir kataklizmų. Trisoliariečiai žavisi žmonėmis ir jų bijo, nes augdami šiltnamio sąlygomis šie pažangą pasiekia netikėtais šuoliais, o ne tiesia projekcija. Cixinas neaprašo ateivių išvaizdos, neskiria daug dėmesio papročiams ar kultūrai, nesukuria svarbių Trisoliario personažų. Tam, kad pavaizduotų Kito esmę, jam visiškai užtenka pavaizduoti šių būtybių gyvenimo sąlygas. Pirmąją trilogijos dalį galima vadinti ode gyvybei: svetimų Žemei sąlygų įsivaizdavimas priverčia gėrėtis mūsų pasauliu ir branginti atsitiktinumą, kurio dėka jis atsirado. Būtent per „Trijų kūnų“ žaidimą žmonės pajaučia empatiją ateiviams ir taip atsiranda organizacija, laukianti nežemiečių atvykimo.
Antrojoje trilogijos dalyje Tamsus miškas pasimetusi žmonija sužino apie Trisoliario atvykimą ir pradeda ruoštis paskutiniam mūšiui. Sužinoma, kad trisoliariečiai pasižymi dar viena ypatybe: jie bendrauja telepatiškai, tad galvojimas jiems yra tapatus kalbėjimui. Žemiečiai supranta, kad svetimšaliai nesupranta žmogiško melo, gudrybės ir metaforos. Jungtinės Tautos sukuria Virtuozų planą: yra išrenkami 4 mokslininkai ir politikai, kuriems suteikiama absoliuti galia ir neriboti ištekliai tam, kad pasikliaudami tik savo išmintimi sukurtų suktus, iš pirmo žvilgsnio nesuprantamus žemės išgelbėjimo planus. Išsiskiria kinų mokslininkas Luo Dzi, spėjęs, kad Visata yra Tamsus miškas, kuriame veikia dvi aksiomos: 1) svarbiausias civilizacijos poreikis yra išlikti, 2) civilizacija auga, bet materijos kiekis nesikeičia. Vadovaudamasis aksiomomis Dzi supranta, kad Tamsiame miške kiekvienas yra ir medžiotojas, ir grobis, tad svarbiausi veikimo principai yra tokie: 1) neatskleisk savo buvimo, 2) pulk pirmas. Todėl mokslininkas sukuria įrenginį, kuris gali atskleisti Trisoliario vietą Visatoje tikėdamasis, kad tai sukels Tamsaus miško puolimą. Tai – itin rizikinga, nes dėl praeityje transliuotų pranešimų paaiškėtų ir Žemės lokacija, tad kiltų pavojus ir šiai planetai.
Tamsaus miško konstruktas itin intriguoja. Remdamasis garsiuoju fiziko Enrico Fermi paradoksu (prieštaravimas tarp nežemiško civilizacijų egzistavimo tikimybių ir kontaktų su jomis nebuvimo) Cixinas pateikia metaforišką, poetinį ir kartu bauginantį paaiškinimą apie Visatos tylą. Nepaisant to, kad kosmosas žmonijai siejasi su progresu ir didžiausiais moksliniais laimėjimais, Cixinas siūlo į Visatą žiūrėti kaip į primityvią. Mokslinėje fantastikoje apstu pasakojimų apie karingus ateivius, tačiau čia siūlomas vaizdinys atima bet kokias viltis apie kosmoso užkariavimą ir yra neįprastai pesimistinis. Cixinas šia metafora vėl pasižymi kaip įtikinančių konceptų kūrėjas: išdėstyti įrodymai verčia galvoti, kad galbūt šis baugus vaizdinys yra labiausiai tikėtinas.
Tamsaus miško metafora taip pat atskleidžia, kad trilogija nėra vien odė gyvybei, kaip galėjo pasirodyti iš pirmosios knygos. Žemės praeities atminimui yra kosmoso realizmu persmelktas pasakojimas apie karą, kuriame nuolat primenama apie mirtį. Visų Virtuozų planai buvo desperatiški, jiems įgyvendinti reikėjo arba Žemės planetos sunaikinimo, arba pasidavimo Trisoliariui, arba bėgti iš Žemės. Ateivių belaukiant baimė tik auga, tad ir už gyvenimą pasiryžtama mokėti vis didesnę – mirties – kainą. Luo Dzi planas išsiskiria būtent tuo, kad jis pasiryžta sumokėti didžiausią kainą – dviejų civilizacijų auką. Visos šios pasakojimo dalys nurodo į grėsmės mastą: jei agresorius yra pasiruošęs atimti gyvybę, tai besiginantys turi ryžtis ne tik gyvybę atimti, bet ir sąmoningai ją paaukoti. Aukai tai – savo principų pamynimas, neteisingumas, nes aukai primetamos priešo mąstymo kategorijos, prie kurių reikia taikytis.
Paskutinėje knygoje Mirties pabaiga daugiausia veiksmo vyksta kosmose, tad šią dalį galima būtų pavadinti kosmine opera, tačiau vietoje romantikos čia daugiau melancholijos. Pagrindine veikėja tampa kosminių technologijų inžinierė Čeng Sin, keliaujanti laiku ir atvykstanti į metus, kai vadovaujant Luo Dzi sukuriama Tamsaus miško atgrasymo sistema. Ši sistema, kuriai vadovauja atgrasintojas Luo Dzi, garantuoja taiką. Žmonija tampa nekaringa ir, Cixino žodžiais kalbant – moteriška (ne tik stereotipiška, bet ir baisiai neįdomu). Čeng Sin išrenkama būti Luo Dzi įpėdine, tačiau vos jai perėmus Tamsaus miško sistemos valdymo pultą, Žemės apsaugos sistemas užpuola Trisoliaris.
Cixino sukurta atgrasymo metafora yra labai įdomi. Jis siūlo į pasaulio apsaugą žiūrėti taip, kad atgrasymas veikia tik per abipusę baimę – sistema turi kelti baimę ir Trisoliariui, ir Žemei. Vos atsiradus kruopelytei abejonės, sistema žlugtų, o su ja ir abi planetos, kurias sunaikintų Tamsus miškas. Atsispirdamas nuo literatūrinės tikrovės ir keldamasis į neliteratūrinę, Cixinas kelia nemalonų klausimą: jeigu yra siekiama atgrasymo, ar lieka vietos kalboms apie vertybes, moralę ir draugystę? Ar jos turi prasmę apskritai? O iš to seka kitas baisus suvokimas: Čeng Sin puolimo metu turi rinktis, ar spausti mygtuką, kuris nulems abiejų civilizacijų sunaikinimą.
Jei Trisoliaris pultų Žemę, tai būtų beatodairiškas rizikavimas viskuo, ėjimas va banque, remiantis tik spekuliacijomis ir tikimybėmis. Tačiau tokia galimybė egzistuoja, o tai rodo atgrasymo sistemos netobulumą – net veikdama pagal idealų Luo Dzi modelį, ji gali nesuveikti, neatgrasyti. Tai tarsi eliminuoja bet kokią susitarimo, saugumo iliuziją. Nežinia, kas labiau baugina: Visata, kurioje kariaujama dėl to, kad milžiniški atstumai neleidžia suardyti įtarumo grandinės, ar tai, kad vienas kitą pažįstantys pasauliai taip pat gali ir sunaikinti vienas kitą, o savidestrukcijos baimės neužtenka.
Liu Cixinas Žemės praeities atsiminimuose pasakoja gamtamoksliniu požiūriu neišsiskiriančią žmonijos civilizacijos istoriją.
Čeng Sin yra empatiškas, mylintis, jausmingas personažas. Sistemoje, kur abipusės egzistencijos pagrindas yra abipusio sunaikinimo baimė, tai gali virsti silpnybe. Cixinas tarsi tai nuolat pabrėžia – aplink Čeng Sin nuolat matomi ryžtingi, stiprūs ir neabejojantys personažai, kurie veikia kaip absoliučiai racionalios būtybės. Vis dėlto Cixinas per Čeng Sin personažą pateikia bendražmogišką perspektyvą ir kelia klausimą: ar auka gali būti per didelė, tokia, kokios sunaikinimas būtų nesuvokiamas? Išgyvenimą akcentuojantys personažai tiek literatūroje, tiek tikrovėje garbina hiperracionalumą, apskaičiavimą, nes būtent tai atveda prie pergalės. Tačiau Cixinas parodo, kad žmogaus prigimtis iš tiesų yra kitokia – mašina tapti žmogui yra sunku.
Liu Cixinas Žemės praeities atsiminimuose pasakoja gamtamoksliniu požiūriu neišsiskiriančią žmonijos civilizacijos istoriją. Kaip ir bet kuri kita gyvybės rūšis, mes paklūstame tiems patiems gyvenimo ir mirties principams. Trisoliaris žmoniją vadino vabzdžiais – žvelgiant iš kosmoso didybės perspektyvos, tokio dydžio ir esame. Kita vertus, pasitelkdamas literatūrines priemones Cixinas atskleidžia gamtamoksliniame pasaulyje slypintį grožį. Žmonijai pavyksta apgaudinėti Trisoliarį, nes šis nesupranta žmonių gebėjimo kalbėti daugiaprasmybes, išsakyti neapibrėžtas mintis, kurti metaforas. Tai unikali ir vertinga savybė – gal net unikali visoje Visatoje. Galbūt tai, o ne atgrasymo sistemos, ir yra žmonijos išgyvenimo sąlyga.
Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 4.
