Švedų autorė L.Andersson vadinama viena įdomiausių šių laikų Švedijos rašytojų, ji yra septynių romanų autorė, taip pat dirbanti ir žiniasklaidoje. Labiausiai ją išgarsinęs kūrinys – 2013 metais išleistas ir literatūrinę Augusto premiją pelnęs romanas „Estera. Romanas apie meilę“. Šis romanas ir Lietuvoje sulaukė didelio dėmesio, o neseniai pasirodė ir jo tęsinys „Be įsipareigojimų“. Šiose knygose realistiškai, su dėmesiu psichologiniams niuansams nagrinėjamos nepavykusių santykių, apgaulės, prisirišimo, kaltės, savigarbos praradimo, gėdos ir vilties temos. Apie tai, kas autorę įkvepia rašyti šias knygas, kiek jose autobiografiškumo, apie besikeičiančią moterų vietą visuomenėje – šiame interviu.
– Kiek autobiografiškos yra jūsų knygos? Kai kuriose recenzijose galime perskaityti, kad kone kiekviena moteris vienu ar kitu būdu susidūrė su jūsų knygose aprašytomis situacijomis. Ar galite tai pasakyti ir apie save? Ir kiek dėmesio jūs skiriate tyrimams, rašydama knygas – jūsų kūriniai atrodo labai realistiški ir psichologiškai nuodugniai ištirti.
– Aš beveik neatlieku tyrimų, tačiau rašau temomis, apie kurias daug galvoju, ir apie dalykus, kuriuos jau žinau. Faktinė analizė yra rizikinga, nes galiausiai romanas gali tapti panašus į žurnalistinį kūrinį, o ne grožinę literatūrą. Rašytojai, kurie kurdami knygas atlieka daug tyrimų, dažnai jaučia poreikį pademonstruoti savo žinias.
Aš rašau apie viduje jau sukauptas žinias. Romanai gali būti artimi man pačiai, tačiau daugiau tai visgi yra pavyzdžiai to, kas gali nutikti, bet nebūtinai tai, kad iš tiesų įvyko. Aš visuomet panaudoju savo gyvenimo patirtis, tačiau knygos nėra tiksli jų kopija.
– Manau, skaitant jūsų knygas neretam skaitytojui pirmiausia į galvą šaunanti mintis yra – kaip moterys įsimyli tokius vyrus? Ir kodėl jos nepasimoko iš savo klaidų, apie ką ir rašoma jūsų naujoje knygoje? Ar jūs pati, rašydama knygas, pati radote sau atsakymus į šį klausimą?
– Moterys įsimyli dėl įvairiausių priežasčių. Tačiau lengviau įsimylėti vyrą, kuris pasiruošęs leistis į santykius su meilės ieškančia moterimi, kuris rodo dėmesį net tuo atveju, kuomet nėra pasiruošęs tęsti santykius. Savimeiliai žmonės paprastai yra charizmatiški ir žino, kaip manipuliuoti kitais, jie daro tai pasąmonėje, net neplanuodami to, tai tarsi jų antroji prigimtis, ir tai leidžia tokiems žmonėms moteris, išsiilgusias meilės, suvilioti.
Esteros atveju ji racionaliai supranta, kad du žmonės nėra visiškai vienodi, tad ji galvoja, kad nėra priežasčių galvoti, jog jai du kartus nepasiseks. Ir kadangi ji emociškai smarkiai įsitraukia į šiuos santykius, per vėlu juos nutraukti – jų malonūs susitikimai leidžia tikėtis vilties ateityje. Be to, jis suteikia jai vilties, elgdamasis dviprasmiškai ir ambivalentiškai.
– Nors jūsų knygos yra grožinės literatūros kūriniai, kai kurie vertina jas ir kaip savotišką terapijos formą. Ar savo knygose įžvelgiate ir tam tikrą savipagalbos, savęs suvokimo funkciją? Kokia, jūsų nuomone, yra jūsų kūrinių paskirtis?
– Visiškai ne – nemanau, kad tai yra terapijos forma. Man knygų rašymas yra sunkaus darbo, kai kuriais atvejais pareikalaujančio ir kelių metų pastangų, rezultatas. Reikia sugebėti kontroliuoti istoriją, personažus ir jų motyvus, kad kūrinys būtų įdomus skaitytojams. Tačiau jeigu skaitytojams šių knygų skaitymas tampa saviterapija, tebūnie.
Mano literatūros paskirtis yra parodyti tikrąjį pasaulį, glūdintį už uždangos, frazių ir melo.
Mano literatūros paskirtis yra parodyti tikrąjį pasaulį, glūdintį už uždangos, frazių ir melo.
– „Be įsipareigojimų“ yra knygos „Estera. Romanas apie meilę“ tęsinys. Kodėl nusprendėte pratęsti Esteros Nilson istoriją? Ar nutarėte, kad pirmajame romane šis personažas nebuvo iki galo atskleistas?
– Manau, kad ir pirmajame romane šis personažas buvo pakankamai išvystytas, tačiau antrajame pavyko dar geriau. Tačiau svarbiausia – aš norėjau parašyti apie du pasmerktos meilės ir santykių aspektus. Pirma, susižavėjimą, į kurį iš tiesų neatsakoma tuo pačiu, ir antra – meilužės ir jos neištikimo mylimojo situaciją. Jau gana anksti pradėjusi rašyti šią istoriją, suplanavau, kad tai bus dvi knygos.
– Kalbant apie santykius, yra daugybė posakių – meilėje kaip kare, meilėje taisyklės negalioja ir t.t. Ir kiekviena meilės istorija yra vis kitokia. Tačiau skaitant jūsų knygas atrodo, kad iškyla tų taisyklių ilgesys – netgi situacijose, kuriose emocijos, o ne portas, logika užvaldo elgesį.
– Taip, nereikia aiškių nustatytų normų ir taisyklių mūsų elgesiui, kad neįskaudintume vieni kitų. Manau, kad daugiau ar mažiau egzistuoja natūralios taisyklės, kurios atitinka mūsų empatiją. Abu mano romanai iš tiesų ir yra apie tas nerašytas taisykles, apie tai, kaip jos sulaužomos, apie tai, ar pateisinama yra jas pažeisti. Būtent dėl to, kad meilė yra susijusi su jausmais, o ne logika ir racionalumu, mums reikia vadovautis tokiomis elgesio taisyklėmis. Be to, net būdami įsimylėję, mes sugebame apmąstyti savo elgesį, motyvus.
– Jūsų knygos išverstos į skirtingas kalbas, išleistos skirtingose valstybėse. Ar jaučiate, kad suvokiant jūsų kūrinius egzistuoja kažkokie kultūriniai skirtumai? Ar girdėjote atsiliepimų ir iš Lietuvos?
– Kol kas negirdėjau jokių atsiliepimų iš Lietuvos, tačiau turbūt išgirsiu juos per knygų mugę. Vienintelis kultūrinis skirtumas, kurį pastebėjau, yra tarp katalikiškų ir protestantiškų šalių. Atrodo, kad katalikiškose šalyse žmonės iš tiesų suvokia natūralias taisykles ir teises, apie kurias kalbėjau atsakydama į ankstesnį klausimą; kad negalima interpretuoti įvykių taip, kaip norisi pačiam, individualiai, pagal savo paties sukurtas taisykles. Pasaulyje egzistuoja struktūra, jis nėra chaotiškas; žmonių tarpusavio santykiai priklauso nuo tam tikrų logiškų mūsų elgesio interpretacijų; negali būti nihilizmo ar nerūpestingos laisvės kitų sąskaita.
Jeigu paimtume vieną iš mano knygos pavyzdžių – Estera galvoja, kad jeigu kažkas tris kartus su ja permiega po trijų mėnesių nuolatinių vakarienių, susitikimų, kalbų, jis tam tikriems dalykams įsipareigoja, ir manau, ji visiškai teisi prieidama tokios išvados. Panašu, kad katalikai ir Aristotelio mintimis sekantys žmonės sutinka su manimi, nihilistai ir reliatyvistai ne.
– Viename savo interviu sakėte, kad jūsų romanai taip pat gimsta iš noro parodyti, kaip kalba gali būti panaudojama išreikšti jausmus.
– Taip, mano ambicija buvo parašyti romaną apie meilę, kurį skaitant iš jo stiliaus, kalbėjimo tono, sakinių ritmo būtų perteikiami tokie jausmai, kokius jautė ir Estera.
– Jūs dalyvausite Vilniaus knygų mugėje. Daug rašytojų sako, kad jie yra intravertai, taigi susitikimai su didelėmis auditorijomis jiems neretai yra iššūkis. Kaip yra jūsų atveju? Kiek svarbūs yra susitikimai su skaitytojais?
– Aš mėgstu susitikimus su savo skaitytojais, esu pripratusi kalbėti prieš dideles auditorijas. Rašyti aš mėgstu namie, tačiau man patinka ir kalbėti apie savo darbą. Nėra didelio tikslo rašyti, jeigu niekas to neskaito ir niekam tai nerūpi.
– Kokie yra jūsų rašymo įpročiai? Kiek laiko paprastai užtrunka vienos knygos rašymas?
– Aš dažniausiai rašau kasdien, išskyrus vieną dieną, kuomet ilsiuosi. Rašau rytais ir šiek tiek po priešpiečių. Tačiau vėliau mano protas pavargsta, – jeigu tęsčiau rašymą, tai taptų destruktyvu, pradedu gadinti, ką esu parašiusi, imu blogai galvoti apie savo darbą ir save, ir tuo metu laikas sustoti. Tada aš stengiuosi skaityti, jeigu dar nesu pernelyg išvargusi.
Romano rašymas užtrunka metus ar dvejus, priklausomai nuo to, kokius kitus darbus tuo metu turiu padaryti. Aš rašau ganėtinai lėtai, daug kartų perrašau savo tekstą, kol galiausiai esu patenkinta juo.
– Kaip žurnalistika pakeitė jūsų kaip rašytojos darbą?
– Aš nelaikau savęs žurnaliste, esu rašytoja, kurios publikacijos kartais publikuojamos laikraščiuose. Du kartus per mėnesį mano skiltis publikuojama leidinyje „Dagens Nyheter“, šiose publikacijose trumpų esė forma rašau savo mintis apie visuomenę, nagrinėju filosofines temas.
– Kokias knygas galėtumėte įvardinti kaip padariusias jums didžiausią įspūdį? Pavyzdžiui, skaitant jūsų knygas man į mintis atėjo Simone de Beauvoir „Palaužta moteris“.
– Mano mąstymui didelę įtaką padarė Platonas. Kalbant apie rašymo stilių, mane įkvėpė Georges Simenonas, Grahamas Greene'as, Albert Camus ir kai kurie XX amžiaus švedų autoriai. Kas liečia meilės temą, mane įkvėpė Charlotte Bronte („Džeinė Eir“) ir kai kurie kiti autoriai.
– Manau, kad didžioji dalis jūsų knygų skaitytojų yra moterys. Kokius atsiliepimus gaunate iš vyrų? Ar manote, kad jie jūsų kūrinius vertina iš visiškai kitokios perspektyvos?
– Ne tik vyrai, bet ir moterys labai skirtingai vertina mano romanus apie Esterą. Kai kurie vyrai sako, kad jie jaučiasi Estera ir visuomet tokie buvo. Tai yra tarsi muzika mano ausims – tokiai universalistei, kokia esu aš.
– „Be įsipareigojimų“ taip pat nagrinėja meilužės vaidmenį kultūroje. Šie dešimtmečiai pažymėti besikeičiančių lyčių santykių. Ar galvojate, kad meilužių santykis kažkiek keičiasi ar iš esmės lieka tos pats šiais didesnės laisvės laikais?
– Būtų logiška galvoti, kad meilės santykiai ir tai, kaip mes juos matome, keisis besikeičiant lyčių santykiams. Tiesa, šiuo metu nematau jokių naujų lyčių santykių pokyčių; vietoje to matau erzinančią tendenciją, kuomet moterys sako esančios silpnos, pažeidžiamos, neliečiamos, o tuo pačiu metu reikalauja, kad jos būtų vienintelės savo troškimų ir tikslų interpretuotojos. Tačiau prieš tam nutinkant, santykiai tapo lygesni, moterys įgavo tas pačias teises būti laisvos, siekti savo tikslų kaip vyrai ir atitinkamai elgtis. Būtent taip elgiasi ir Estera, tačiau nepasiekia gerų rezultatų. Tačiau noriu pažymėti ir tai, kad jai su šiais dviem meilužiais nebūtų pasisekę geriau ir tuo atveju, jeigu ji būtų buvusi pasyvi.
