D.Sirijos Giraitės dėka lietuvių skaitytojai galėjo susipažinti su ne vienu dėmesio vertu Estijos literatūros kūriniu. Šiais metais vertėja apdovanojimo sulaukė už trijų kūrinių vertimus: Reino Raudo „Rekonstrukciją“, Ilmaro Taskos „Pobedą 1946“ ir A.H.Tammsaare'ės „Tiesos ir teisingumo“ antros ir trečios dalies knygas.
Beje, praėjusiais metais R.Raudas yra lankęsis Vilniaus knygų mugėje ir 15min pasakojęs apie savo knygą „Rekonstrukcija“ – šį interviu skaitykite čia, o šiais metais Lietuvoje viešėjo ir Ilmaras Tasko, pokalbį su juo rasite čia.
Šį kartą kalbėjome su Estijos literatūros apdovanojimo sulaukusia D.Sirijos Giraite – apie sulauktą įvertinimą, Estijos literatūrą, vertėjo darbą ir laisvalaikiu skaitomas knygas.
– Sulaukėte Estijos literatūros apdovanojimo. Ar tai pirmas jūsų įvertinimas ir kiek jis jums svarbus?
– Kiekvienas įvertinimas yra labai svarbus, ypač vertėjams – vienišiems klajokliams, kurie dirba būdami vienudu su verčiamu kūriniu.
Pirmąjį Estijos įvertinimą – Respublikinę literatūros premiją – esu gavusi 1986 m. už Jaano Krosso romano „Imperatoriaus beprotis“ vertimą ir Paulio Eriko Rummo poezijos rinktinės sudarymą bei vertimą. 1999 m. buvau apdovanota Estijos Marijos žemės kryžiaus ordinu. 2009-aisiais už estų klasiko Antono Hanseno Tammsaare'ės epinio romano „Tiesa ir teisingumas“ pirmos dalies vertimą Lietuvių PEN centras man skyrė Metų vertėjo krėslą. Ir štai dabar pelniau Estijos fondo „Kultuurkapital“ įsteigtą Auksinį kiaušinį, pavadintą „Užsispyrėliu“ (est. – Jonnakas), jo kūrėjai – juvelyrikos meistrai Risto Tali ir Rait Siska.
Šis įvertinimas svarbus ne vien man asmeniškai, bet ir visai Lietuvos kultūrai, juk buvo įteiktas švenčiant bendrą mūsų valstybių šimtmečio jubiliejų.
– Premiją teikiantis Estijos fondas „Kultuurkapital“ pažymi, kad iš estų į lietuvių kalbą literatūrą jau verčiate per 40 metų. Nuo ko prasidėjo jūsų, kaip vertėjos, karjera? Kodėl pasirinkote versti būtent mūsų kaimynų estų literatūrą?
– Kai buvau maža, pas tėtį – rašytoją Vytautą Sirijos Girą – lankydavosi estų rašytojai, pažįstami dar iš tarpukario laikų. Su jais jis susirašinėjo. Mus aplankydavo Šiauliuose gyvenusi lietuvių literatūros vertėja Aili Erleman. Su poete Betti Alver, rašytoja Agnes Kerge, estų literatūros klasiku Friederbertu Tuglasu Sirijos Gira dalyvavo tarpukariu vykusiuose lietuvių ir estų literatų renginiuose. Pasakodavo man apie juos. Namie visada buvo estiškų knygų, albumų, paveikslų. Taip ir kilo susidomėjimas.
Labai pasiilgstu vaikiškos literatūros vertimų, tad laisvalaikiu skaitinėju naujas knygas vaikams.
Estų poetas ir menotyrininkas Aleksis Rannitas, tarpukariu gyvenęs Kaune, o vėliau emigravęs į JAV, recenzavo pirmą mano verstą knygą – XX a. pradžios estų rašytojo Eduardo Bornhiohe'ės istorines apysakas. Rado ką pagirti – turbūt iš mandagumo, bet man buvo labai svarbu, kad estų klasikas buvo pirmasis mano vertimo recenzentas.
O „karjerą“ pradėjau studentaudama, kai žurnalams „Tarybinė moteris“, „Pergalė“, taip pat „Literatūrai ir menui“ ėmiau versti smulkiąją estų prozą.
– Išties kokia ta estų literatūra – kuo ji išskirtinė? Nuo kurių autorių ir knygų mūsų skaitytojui reikėtų pradėti pažintį su ja?
– Sunku keliais sakiniais apibūdinti visą estų literatūrą. Įsivaizduokime 600 metų svetimų valstybių priespaudą kentusios tautos lūkesčius ir idealus. Raida, kaip ir mūsų literatūros, – nuo realizmo iki romantizmo ir vėliau kitų –izmų. Pažymėtina epinė ir gausi istorinė proza.
Friedricho Faehlmanno (1798-1850) iniciatyva Friedrichas Reinholdas Kreutzwaldas (1803-1882) surinko ir 1863 metais ėmė leisti estų epą „Kalevipoegas“, ugdantį tautos savimonę. Prie šios misijos sovietmečiu labai prisidėjo ne kartą Nobelio premijai nominuoto Jaano Krosso (1920-2007) istoriniai romanai, kurių herojai buvo žymūs Europoje veikėjai, kilę iš estų valstiečių.
Mūsų skaitytojui pradėti pažintį su estais ir jų literatūra reikėtų nuo Antono Hanseno Tammsaare'ės (1878-1940) epinio romano „Tiesa ir teisingumas“. Joks kitas estų literatūros kūrinys jau beveik šimtmetį nėra taip mėgstamas skaitytojų. Pentalogijoje vaizduojamas estų gyvenimas kaime ir mieste XIX-XX amžių sandūroje, tai savitas mikrokosmas, atskleidžiantis estų mentalitetą ir dvasią. H.Tammsaare'ė gilinosi į žmogaus sielą, įsitikinęs, kad žmogus per amžius iš esmės nepasikeitė. Taigi ir šiuolaikiniam skaitytojui suteiks daug atradimų džiaugsmo.
– Grįžkime prie jūsų gautos premijos. Įvertinimo sulaukėte už keturių romanų – Reino Raudo „Rekonstrukciją“, Ilmaro Taskos „Pobedą 1946“ ir A.H.Tammsaare'ės „Tiesos ir teisingumo“ antros ir trečios dalies – vertimus. Kaip šios knygos pateko į jūsų rankas?
– „Tiesą ir teisingumą“ verčiu nuo 2000 metų. Išėjus pirmajai daliai („Vagos“ leidyklos PLB), kitų dalių niekas nenorėjo leisti. Teko ilgai brandinti patrakusią idėją išversti į lietuvių kalbą visą pentalogiją. Pagaliau grynai iš kilnių paskatų romaną leisti sutiko „Krantų“ redakcija. Už tokį patriotizmą esu be galo dėkinga visam jos kolektyvui, ypač vyriausiajam redaktoriui Helmutui Šabasevičiui ir romano pribuvėjai nuo pat pirmos dalies – puikiai kalbos redaktorei Nijolei Kvaraciejūtei.
Į R.Raudo „Rekonstrukciją“ atkreipiau dėmesį vos romanui pasirodžius, I.Taskos „Pobedą 1946“, kaip ir kitus naujus kūrinius pristatė Estijos literatūros informacijos centras, be galo palengvinantis vertėjams gyvenimą.
– Kas dar praverčia jums dirbant, kas palengvina vertėjams gyvenimą, jei taip galima pasakyti?
– Be apžvalgų spaudoje ir Estijos literatūros informacijos centro pranešimų, labai padeda gyvi susitikimai su estų autoriais, kitais vertėjais, to paties centro rengiami Kesmu kapitonų kaimelyje. Šiuo metu pirmąkart vyksta trijų Baltijos valstybių literatūros vertėjų kūrybinės dirbtuvės, tačiau priimanti svečius Estijos rašytojų sąjunga išsiuntė ne asmeninius kvietimus, o pranešimus Latvijos ir Lietuvos rašytojų sąjungoms. Latvijai ketino atstovauti dvi estų literatūros vertėjos, Estijai net keturi lietuvių vertėjai, o mūsų Rašytojų sąjunga delegavo lenkų literatūros vertėjus. Matyt, pasiklydo geografijoje.
– Kokia jūsų versta knyga jums pati brangiausia, svarbiausia?
– Svarbiausia turbūt yra knyga, kurią verti šiuo metu. Jų išversta apie pusšimtį, taip pat kelios dešimtys pjesių, bet negaliu išskirti nė vienos, – visos vienodai brangios it savi vaikai.
– Ar yra autorių, kuriuos dar norėtumėte pristatyti lietuvių skaitytojui?
– Kaip minėjau, pati sau esu įsipareigojusi užbaigti epinį romaną „Tiesa ir teisingumas“, šiemet pradėjau versti ketvirtą dalį.
– Kokiomis knygomis domitės laisvalaikiu? Ką skaitote? Galbūt artimiausiu metų lietuvių skaitytojams pristatysite dar vieną savo verstą knygą?
– Labai pasiilgstu vaikiškos literatūros vertimų, tad laisvalaikiu skaitinėju naujas knygas vaikams. Retkarčiais atgaunu jėgas skaitydama poeziją, ar tiesiog atidėjusi visus darbus grįžtu prie Axelio Munthe'ės „Knygos apie San Mikelę“ arba nuo vaikystės pamiltos Selmos Lagerlöf kūrinių.
O be „Tiesos ir teisingumo“ ketinu pristatyti ir kitą verstinę knygą, bet tegul tai lieka paslaptis.
– Ačiū už pokalbį.
