„Pirmoji kino mechaniko meilė“ – apie karo, pokario įvykius ir „brandaus socializmo“ laikus. Tai gali pasirodyti niūru ir nepatrauklu, bet taip nėra – to meto gyvenimą skaitytojai pamatys jauno žmogaus akimis – kartu liūdės ir juoksis, galbūt kartu prisimins ar stebėsis netikėtais, nebanaliais, kartais dramatiškais, kartais absurdiškais atsitikimais. Ir, žinoma, neliks abejingo spalvingiems apsakymų herojams – jaunam kino mechanikui, po miestelius ir bažnytkaimius vežiojančiam propagandinį sovietų kiną, iš nevilties girtaujančiam Dzūkijos miestelio milicijos viršininkui, kaimynui „frontovikui“, svilinančiam kiaulę Ministrų Tarybos pašonėje, berniukui, perinčiam viščiukus, o vienoje iš istorijų – vokiškai prabilusiam sietynui...
Debiutinėje Evaldo Tornau knygoje kone visas papasakotas istorijas vienija tėvo personažas – kartais jis pasakotojas, kartais – pagrindinis, o kartais tik trumpai šmėkštelintis veikėjas. Ši knyga radosi iš ilgo gyvenimo – iš mokėjimo klausyti ir išgirsti, iš talento pasakoti, iš geros atminties ir nesugrąžinamų žmonių, įvykių ir net daiktų nostalgijos.
– Visada įdomu, kaip ir kodėl jau brandus žmogus, „iš kitos srities“, atideda mokslinius darbus į šoną ir išleidžia grožinį kūrinį. Papasakokite apie save.
– Gimiau chemiko ir medikės šeimoje Kaune 1955-aisiais. Kaune baigiau Salomėjos Nėries mokyklą ir išvažiavau į Vilnių studijuoti fizikos. Nežinau, kodėl būtent fizikos, gal kad mokiausi gerai ir sekėsi tikslieji mokslai.
Fizikos fakultete man labai patiko, tuo metu – 1973–1978 metais – čia buvo labai laisva atmosfera, lyginant su kitais fakultetais ir kitomis aukštosiomis, o aplink trynėsi daug protingų jaunuolių, ir mes mokėmės vienas iš kito. Tai buvo gera terpė susiorientuoti pasaulyje, koks jis tada buvo. Brandus brežnevizmas. Šį tą jau leisdavo, šis tas prasprūsdavo pro geležinę uždangą, kad ir iškreiptu pavidalu. Išeidavo gerų knygų, rodydavo gerus spektaklius, atsiųsdavo plokštelių. Nežinau, ar fizikos labai daug išmokau, bet ten subrendau kaip žmogus.
Po universiteto patekau į Puslaidininkių fizikos institutą. Jis buvo neseniai įkurtas, darbuotojai jauni, todėl dirbti buvo įdomu. 1983-aisiais apsigyniau kandidatinę – dabar daktaro – disertaciją, o tada atėjo „persitvarkymo“ ir nepriklausomybės atkūrimo laikai – instituto žmonės tuose įvykiuose aktyviai dalyvavo. Vėliau išvažiavau dirbti mokslinio darbo į Švediją, kur su pertraukomis praleidau šešerius metus, o realiai gal trejus, nes vis grįždavau namo. 1999 metais apsigyniau habilituoto daktaro disertaciją, likau dirbti toje srityje. Nuo 2010 metų vadovauju „Lietuvos fizikos žurnalui“ anglų kalba.
– Rašytojas Ričardas Gavelis studijavo fiziką, kaip ir nemažai kūrybingų žmonių „neišsiteko savo srityje“ – kūrė, vaidino, rašė, kiti patraukė į politiką ar verslą. Kaip manote, kodėl? Galbūt tiksliukai pajunta nepakankamai išnaudoję savo kūrybingumą, fantaziją?
– Fizikos fakultete dėstytojai mums pasakodavo „legendas“ apie fiziką baigusį aktorių Regimantą Adomaitį ir pakeliui dar kažkodėl paminėdavo garsaus kolūkio pirmininką, irgi studijavusį mūsų fakultete. Bet vėliau išties daug mano kartos fakulteto absolventų nuėjo į kitas sritis. Tai nenuostabu – kūrėsi nauja valstybė, nuo nulio gimė ministerijos (Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ir kt.), reikėjo protingų ir aktyvių žmonių. Viename iš pirmųjų seimų keturi nariai buvo iš Puslaidininkių fizikos instituto. Mano laikais fizikos fakultetą baigė tikrai nemažai vėliau svarbių asmenų. Sunku pasakyti, kiek tolimesnę jų gyvenimo trajektoriją lėmė Alma Mater, o kiek – jų pačių „startiniai duomenys“.
Ir vėl kyla klausimas, kas yra fizikas. Ar tas, kas baigė fizikos fakultetą? Ar tas, kas baigė fizikos fakultetą, kelerius metus dirbo mokslinį darbą, net apsigynė disertaciją, o paskui išėjo į politiką, verslą ar kitas sritis (tokių daugybė)? Ar toks kaip aš – visą gyvenimą dirbęs mokslinį darbą ir prieš pensiją nusprendęs parašyti knygą? Fiziko dienos šventimo kontekste visi mes – fizikai. Bet tikrų fizikų – ilgai ir nuobodžiai (ar nenuobodžiai) dirbančių mokslinį darbą ar dėstančių – visai nedaug.
Todėl nežinau dėl tos fantazijos, kūrybingumo. Dirbti ministerijoje ar versle, net mokslinių tyrimų institute daug fantazijos nereikia, esi įstatomas į tam tikrus rėmus ir geriau ar blogiau darai savo darbą. Manau, kad ir tokiu atveju praverčia išradingumas ar platesnis humanitarinis, net filosofinis požiūris į gyvenimą. Žinoma, yra daug žmonių – ir tarp fizikų – mechaniškai atliekančių nurodymus. Dirbant mokslinį darbą dažnai susiduriu su „inžineriniu“ požiūriu, tai yra perdėm smulkmenišku ir nuobodžiai detaliu. Be šito neapsieisi, bet to dažnai neužtenka. Idealiu atveju reikia tam tikro tiltelio iš „čia“ į „ten“.
– Turbūt „Pirmoji kino mechaniko meilė“ radosi ne „iš niekur“? Rašydavote ir anksčiau, visuomet?
– Kažkada, labai seniai turėjau ambicijų rašyti, net bandžiau. Bet neturėjau nei patirties, nei temų, nei kantrybės – tuo viskas ir baigėsi. Tekstų niekam nerodžiau, o prieš gerą dešimtmetį tvarkydamas stalčius išmečiau visą savo rašliavą. Nesigailiu, nes buvo tikrai labai blogai. Ir daugiau nepuoselėjau iliuzijų.
Darbe anglų kalba rašiau mokslinius straipsnius. O 2017-ųjų pabaigoje tarp vilniečių fizikų (plačiąja prasme – tai yra baigusių VU Fizikos fakultetą), specifinėje patriotiškoje bendruomenėje, pasklido gandas, kad kitąmet bus iškilmingai švenčiamas Fiziko dienos jubiliejus – penkiasdešimtmetis. Ta proga organizatoriai sukūrė interneto svetainę, fidipediją – fizikų enciklopediją ir ėmė rinkti visokius dalykus, susijusius su Fiziko diena. Paprašė atsiųsti, kas ką turi: nuotraukų, anekdotų, eilėraščių, įrašų – per daugybę metų visi buvo nemažai visko prikaupę.
Aš juk irgi „patriotas“ – ėmiau svarstyti, kuo prisidėjus. Kuo ilgiau galvojau, tuo buvo aiškiau, ką darysiu. Pagaliau apsisprendžiau: jeigu ne aš, niekas to nepadarys. Studijų metais mes aktyviai dalyvavome organizuojant FiDi, turėjome savo teatriuką – pastatėme keturis spektaklius; liko daug juokingų, šviesių ir nostalgiškų prisiminimų. Kai kurių iš mūsų jau nebėra, jaučiau lyg skolą, todėl nusprendžiau juos užrašyti. Darbas man sekėsi ir labai patiko. Iš pradžių medžiagos neužteko, kai kurių įvykių neprisiminiau, kitus – kaip per miglą, o dar apie kitus buvau girdėjęs tik iš pasakojimų. Ėmiau įkyriais klausinėti kolegų, verčiau juos prisiminti. Kai kurių atmintis buvo fantastiška – jie smulkiai papasakojo apie beveik keturiasdešimties metų senumo įvykius. Bet juk visko nepateiksi tiesiogiai, nebus įdomu. Nusprendžiau šias istorijas beletrizuoti – prie kiekvienos įdomios, linksmos scenelės iš fizikos studentų gyvenimo brežnevizmo epochos įkarštyje pridėdamas autoriaus komentarą iš XXI amžiaus tolybių.
Tekstas išėjo nemažas – reikėjo ir bendraamžius palinksminti, ir jaunesniems paaiškinti, kaip mes toje sovietijoje gyvenome. Padalinau tekstą į 10 skyrelių, man jie atrodė būtini, kad „griozdas“ jauniems fidipedia.lt redaktoriams nesukeltų nepatogumų. Dideliam skaitiniui reikia ilgo susikaupimo, čia ne anekdotas ar trumpas filmukas. Gavau atsakymą, kokio ir tikėjausi: tekstą redaktoriai, žinoma, įkels (matyt, atsižvelgdami į mano žilą galvą), bet kas gali tokį įveikti... velnioniškai didelį, beveik 50 puslapių? Ačiū jiems ir už tai. Nežinau, ar jauni fizikai skaitė tą mano opusą, bet vyresniems tekstai labai patiko, sulaukiau daug gerų atsiliepimų. Tokia buvo kūrybos priešistorė.
– Kas nors iš šių smagių prisiminimų persikėlė į „Pirmąją kino mechaniko meilę“?
– Ne, fiziko prisiminimų mano knygoje nėra. Tiesiog tada, rašant „opusą“ fizikams, atėjo suvokimas, kad yra gerų istorijų, tik reikia jas išgirsti ir sugebėti papasakoti – negalima leisti joms numirti. Antroje apsakymo „Pirmoji kino mechaniko meilė“ dalyje yra toks fotografas Arūnas, kuris būtent tai ir stengiasi padaryti – renka senų žmonių istorijas.
Tada prisiminiau savo tėvo pasakojimus. Juos buvau girdėjęs daug kartų, bet nesureikšminau. O mano tėvas – geras pasakotojas. Paprašiau jo pasakoti viską iš naujo. Be to, ir mano žmona mane senokai „maitino“ absurdiškomis Kražių skersgatvio istorijomis iš savo vaikystės, septintojo dešimtmečio Vilniaus. Tereikėjo šias istorijas „suliteratūrinti“. Tada parašiau pirmą „tikrą“ apsakymą „Fain“ vyruko mirtis“, kurį rasite knygoje, – apie Vilniaus Kražių skersgatvį ir jo gyventojus bei vieną, galima sakyti, užkeiktą rūsį, nes ten visko buvo – ir aistrų, ir mirčių, ir išsikraustymų iš proto.
Vėliau kažkas papasakojo atvejį iš mano dėdės jaunystės – šeštajame dešimtmetyje jis, aštuoniolikmetis kino mechanikas, pasikinkęs arklį vežiojo propagandinį sovietinį kiną („Tarybų Lietuvos“ kino kronikas, filmus „Volga, Volga“, „Du kariai“ ir kt.) po Zarasų rajono miestelius ir bažnytkaimius. Istorija buvo absurdiška tuo, kad jaunąjį kino mechaniką kartais „pasiimdavo“ partizanai, nusiveždavo į miškus ir su malonumu žiūrėdavo tuos filmus. Kartais net sumokėdavo.
Dėdė tada dar buvo gyvas, paskambinau jam ir sužinojau visokių svarbių detalių. Kad skaitytojai tavim patikėtų – detalės būtinos, turi apsimesti, kad ten buvai ir viską žinai (tarkim, kiek reikia dizelio filmui parodyti). Bet visą kino mechaniko istoriją teko sukurti pačiam. Išėjo lyg koks scenarijus apie pokarį.
Beje, buvo dar viena priežastis, kodėl ėmiau užrašinėti istorijas. Kai „nusistačiau anteną“, ėmiau girdėti, ką pasakoja tėvas, kartais prie stalo linksmesnes istorijas perpasakodavau savo artimiausiems draugams. Jų reakcija ir paskatino istorijas užrašyti „žmoniškai“, kaip tai daro rašytojai.
Pradžioje rodžiau tekstus giminėms, draugams, bet jie gana išrankūs, todėl daug nesitikėjau. Reakcijų būta įvairių – niekas juk tiesiai nepasako arba mandagiai pagiria, – bet iš užuominų supratau, kad iš esmės priima. Tada daviau paskaityti Dovilei, savo dukters draugei, dirbančiai leidyboje. Jai patiko, sakė, kad gali išeiti knyga, ir perleido mane Rašytojų sąjungos leidyklos globai. Ir leidykla patikėjo, kad knyga bus.
– Sakote savo istorijas užrašęs „kaip tai daro rašytojai“. Kaip manote, kada rašytojas jau „tikras“?
– Daugeliui rašytojų rašymas yra profesija. Jie kone kasdien sėdasi prie stalo ir dirba. Bet „tikrų“ rašytojų problema ta, kad jie privalo kažką parašyti. Jie jau išleido vieną ar kelias knygas, draugai, skaitytojai, leidykla, galų gale ir patys įtikėjo, kad tai jų profesija. Ir kai jie nieko nesugalvoja ar neatsidaro čakros, jie tiesiog parašo ką nors –„dainuoju apie tai, ką matau“. Anksčiau, kai buvau jaunesnis ir kartais skaitydavau periodiką, stebėdavausi, kiek daug ten apsakymų apie nieką. Bet dabar suprantu: parašyti reikia, nes esi rašytojas, o siužeto, istorijos nėra.
Nenorėčiau apibendrinti, ši problema galbūt platesnė. Yra daug vakarietiškų verstinių romanų apie nieką. Ir kaip atsvara – prieš kurį laiką į daug kalbų išverstų turkiškų, persiškų, arabiškų knygų bumas. Kodėl? Todėl, kad tose šalyse dar nemirusi tradicija pasakoti istorijas. Jie žino, ką nori papasakoti.
Mano privalumas tas, kad esu „tikras“ fizikas, todėl neprivalau rašyti. Tai darau, kai turiu istoriją, kuri patraukia dėmesį. Be to, esu pakankamai pagyvenęs, kad rašyčiau dėl kitų paskatų, nei norėdamas išsaugoti įdomią istoriją. Žinoma, gali kilti klausimas, ar rašydamas nesugadinu istorijos, nes ją galima ir pagerinti, ir pabloginti. Šiek tiek abejodamas galvoju: tai mano istorija, todėl turiu teisę nuspręsti, kaip su ja elgtis. Nors gal tai ir netiesa – istorijos nepriklauso niekam. Bet šiuo atveju panašiai kaip su filmo perdirbiniu – ateis kiti ir jas papasakos geriau.
– Rašydamas pagalvodavote, kuo Jūsų „vidinis fizikas“ galbūt skiriasi nuo „vidinio literato“?
– Greičiausiai niekuo. Fizikams būdingas tikslumas, pedantiškumas, noras išsiaiškinti iki galo. Tai – profesiniai bruožai. Bet perkelti į literatūrą jie gali pakenkti. Detalės – svarbu, bet man pačiam nepatinka kietumas ir tikslumas literatūroje, analizės perteklius. Labiau vertinu kūrinius, kuriuose yra „rūko“, kur lieka erdvės interpretacijai. Bet per daug neapibrėžtumo – irgi blogai, reikia tam tikro balanso. Tikriausiai tai vadinama talentu.
Labiau vertinu kūrinius, kuriuose yra „rūko“, kur lieka erdvės interpretacijai. Bet per daug neapibrėžtumo – irgi blogai, reikia tam tikro balanso. Tikriausiai tai vadinama talentu.
– Knygos anotacijoje rašoma, kad knyga radosi iš mokėjimo klausyti ir išgirsti, o dalis kūrinių – šešių apsakymų ciklas pavadintas „Tėvo istorijos“. Koks tas „pasakotojas, pagrindinis ar tik šen bei ten šmėkštelintis veikėjas“ gyvenime, dabar jau itin garbaus 91-erių metų istorijų pasakotojas?
– Mano tėvas ilgą laiką, iki pensijos, dirbo docentu Kauno politechnikos institute, Lengvosios pramonės fakultete. Priežastis, kodėl jo pasakojimų neužrašiau anksčiau, buvo ne jame, nes tėvas kartais vis iš naujo papasakodavo savo istorijas. Priežastis buvo manyje – savo anteną suderinau tik dabar, o ne prieš trisdešimt metų. Tėvas daug prisimena, per daugelį metų gerai nušlifavęs tas istorijas. Nedaug liko žmonių, galinčių papasakoti apie karo metus.
Tėvas mėgsta būti dėmesio centre. Jei pasitaikys proga patylėti, jis ją verčiau praleis. Pamenu vieną atvejį Aleksoto turguje prieš gerus trisdešimt metų. Ieškodami kažkokios detalės mašinai atsidūrėme užkampyje, kur aiškūs sukčiai mėtė kauliukus, tikriausiai tarpusavyje susitarę, nes „laikantis banką“ stipriai pralošinėjo ir demonstratyviai atidavinėjo praloštus banknotus. Taip jie bandė paskatinti aplinkinius žioplius surizikuoti ir sužaisti. Tėvas iškart garsiai pareiškė, kad jam viskas aišku – „jie ieško durnių“. Kilnu, bet nereikėjo to daryti. Tuoj prisistatė trečias tipas ir pažadėjo peilį į šoną. Skubiai dingome iš turgaus, bet juk gimė istorija! Tėvas – drąsus žmogus, tik kartais nenulaiko liežuvio. Bet didelių bėdų pasisekė išvengti.
– Ar Jūsų kūrybinga šeima – menininkė žmona, dukterys – skatino sėstis prie rankraščio? Ieškoti formos, rinktis žanrą?
– Nemanau, nes rašyti norėjau ir anksčiau, tik neturėjau nei temų, nei kantrybės, nei gyvenimo patirties. Be to, kadaise, gal kaip kiekvienam jaunam žmogui, norėjosi parašyti originaliai, kitaip nei kiti. Juk supratimas, kad yra daug būdų papasakoti istoriją – ir nebūtinai forma yra svarbiausia – ateina iš lėto. Yra autorių, kuriems forma yra organiška jų tekstų dalis, ir tai puiku. Galiausiai supratau, kad galima tiesiog pasakoti istoriją taip, kaip išeina.
Man atrodo idealu, jei darai tai, ką nori. Suprantu, kad tai sunkiai įmanoma ar beveik neįmanoma. Bet aš namie, šalia savęs, turiu pavyzdį – geležinės valios žmogų, kuriam sekmadienis – ne sekmadienis ir išeiginė – ne išeiginė, kuris iki šiol kasdien, bent kelioms valandoms, bent valandai skuba į dirbtuvę ir ten dirba. Ir dar kaifuoja nuo to, ką daro. Kuris supranta, kad tas vadinamasis įkvėpimas yra tik aisbergo viršūnė, o visa kita – nors saldus, bet vargas. Ir vis vien tai daro.
Deja, turiu pasakyti, kad tas pavyzdys – labai knyginis, idealistinis, bet tikrų tikriausias, – manęs niekad neįkvėpė. Tikriausiai todėl, kad valios turiu tik tiek, kiek turiu, ir rašau tik tada, kai labai noriu. Ar ne Tolstojus sakė – „jei gali nerašyti, nerašyk“? Aš taip ir darau. Bet kartais labai užsinoriu. Gal ir be reikalo.
Beje, su tuo šiek tiek susišaukia rinkinio apsakymas „Valios išbandymas“.
– Gyvenime esate nemažai perskaitęs – kokie Jūsų mėgstamiausi rašytojai, ką skaitote šiuo metu? Ar esate patyręs rašytojo ar rašytojų įtaką – pasaulėžiūros, stiliaus?
– Jaunystėje daug skaičiau, turėjau mėgstamų knygų. Buvau išrankus. Pamažu skaitymo šišas išblėso.
Vėliau skaičiau daug detektyvų – ir iki šiol esu C.Dexterio ir I.Rankino knygų gerbėjas. Man patinka britės detektyvų rašytojos – P.D.James, Ruth Rendell, Elizabeth George. Manau, kad geri detektyvai – didelė literatūra. Man patinka, kai net rimtose knygose yra paslapties ir nepasakymo iki galo.
Keletą paskutinių dešimtmečių skaičiau mažiau, ryškiai prisimenu tik dvi knygas, kurių skaitymas teikė tikrą malonumą. Viena iš jų – Johno Fowleso „Magas“, o apie kitą papasakosiu istoriją.
Dešimto dešimtmečio pradžioje gyvendamas Stokholme laisvalaikiu pavartydavau žurnalą „Newsweek“. Iš jo sužinojau apie britų autorių japoniška pavarde, kuris tuo metu sukėlė didelį šurmulį literatūros pasaulyje. Nusprendžiau jį perskaityti, bet, deja, užtrukau daugiau kaip du dešimtmečius, o autorius per tą laiką gavo Nobelio premiją. Skaitydamas Kazuo Ishiguro knygas 2020-aisiais galvojau, koks buvau kvailas, kad neperskaičiau jų anksčiau. „Dienos likučiai“ – nuostabi knyga, ji tiksli kaip laikrodis, o kartu paliekanti didžiulę erdvę vaizduotei. Pilna suvaldytų emocijų.
