Veiksmas vyksta XX a. ketvirtojo dešimtmečio Amerikos pietuose. Dvi moterys: suvargusi, nuolat liūdna vidutinio amžiaus Evelina ir žilaplaukė ponia Tredgudė pasakoja savo gyvenimo istorijas.
Tą dieną, kai nutrūktgalvė Idžė ir jos draugė Rūta Alabamoje atidarė jaukią Vistlo stotelės kavinę, miestelis visiškai pasikeitė. Šalį buvo apėmusi Didžioji depresija, tad kavinė daugeliui buvo tarsi antrieji namai. Čia buvo verdama puiki kava, siūloma pietietiškų kepsnių ant grotelių, mezgėsi meilės romanai ir skambėjo juokas. Pasitaikydavo net žmogžudysčių...
Susipažinkite su to meto miestelio gyventojų istorijomis arba pagal pateikiamus receptus tiesiog pasigaminkite Vistlo stotelės kavinės populiarių patiekalų – keptų žaliųjų pomidorų ar ko nors pikantiškesnio.
Knygos autorė Fannie Flagg pradėjo rašyti ir kurti specialias televizijos laidas būdama vos devyniolikos. Pagal šį jos romaną kino kompanija „Universal Pictures“ 1991 m. pastatė filmą „Kepti žalieji pomidorai“. Filmo scenarijus buvo nominuotas „Oskarui“ ir Amerikos rašytojų gildijos apdovanojimams bei pelnė labai vertinamą scenarijų apdovanojimą. Pats romanas net 36 savaites buvo „The New York Times“ perkamiausių knygų sąraše.
Knygą iš anglų kalbos vertė Dalia Uržaitė.
Siūlome knygos ištrauką.
BIRMINGAMAS, ALABAMA
1986 m. rugpjūčio 8 d.
Po to, kai prekybos centre jaunuolis taip šlykščiai ją išvadino, Evelina Kouč jautėsi išniekinta. Išprievartauta žodžiais. Apnuoginta. Ji visada stengėsi, kad jai taip neatsitiktų, visad baiminosi nemalonių vyrų, bijojo tų žodžių, kuriais būtų išvadinta. Ji visą gyvenimą vaikščiojo aplink juos ant pirštų galiukų, tarsi pasikėlusi sijoną eitų per karvių ganyklą. Ji visada įtarė, kad jeigu provokuos, tie žodžiai bus paviršiuje, pasiruošę ištrūkti ir ją sunaikinti.
Pagaliau taip ir atsitiko. Bet ji vis dar gyva. Ji ėmė svarstyti. Tarsi to vaikino smurto prieš ją proveržis supurtė pagaliau pažiūrėti į save ir užduoti klausimus, kurių vengė bijodama atsakymų.
Kokia buvo ta galia, ta klastinga grėsmė, tas nematomas ginklas prie smilkinio, kuris kontroliavo jos gyvenimą… ta baimė būti išvadintai bjauriais žodžiais?
Ji išliko nekalta, kad nebūtų vadinama paleistuve ar kekše; ištekėjo, kad nebūtų vadinama senmerge; suvaidindavo orgazmus, kad nebūtų vadinama frigidiška; susilaukė vaikų, kad nebūtų vadinama bergždžia; netapo feministe, nes nenorėjo būti vadinama įtartina ir nekenčiančia vyrų; niekada nesikabinėjo ir nekėlė balso, nes nenorėjo būti vadinama kale…
Iki šiol taip elgėsi, o tas nepažįstamasis nuvilko ją į nutekamąjį griovį išvadindamas tais žodžiais, kuriuos vyrai sako moterims, kai pyksta.
Evelina svarstė, kodėl visada vadinama su lytimi susijusiais žodžiais? Ir kai vyrai nori pažeminti kitus vyrus, ar vadina juos putėmis? Tarsi tai būtų blogiausias daiktas pasaulyje. Ką padarėme, kad apie mus taip būtų galvojama? Kad vadinama pize?
Žmonės nebepravardžiuoja juodaodžių, bent jau į akis. Mandagiuose pokalbiuose nebeišgirsi italų vadinant vopais ir deigais, nebėra kaikų (žydų, – vert. past.), džiapų (japonų, – vert. past.), činkų (kinų, – vert. past.) ir spikų (ispanų, – vert. past.). Visi susibūrė į grupes, protestavo ir sulaukė palaikymo. Bet vyrai iki šiol visokiais žodžiais vadina moteris. Kodėl? Kur mūsų grupė? Taip nesąžininga. Kas akimirką jai darėsi liūdniau. Evelina galvojo: norėčiau, kad Idžė būtų buvusi su manimi. Ji nebūtų leidusi tam vaikinui jos visaip vadinti. Lažinuosi, būtų jį nutrenkusi.
Tada prisivertė nebegalvoti, nes staiga pajuto tokį jausmą, kokio niekada nebuvo patyrusi, ir išsigando. Taip, dvidešimčia metų vėliau nei kitos moterys Evelina Kouč supyko.
Ji pyko ant savęs, kad taip bijo. Greitai tas pyktis pradėjo reikštis keistai ir savotiškai.
Pirmą kartą gyvenime ji norėjo būti vyras. Ne dėl privilegijos turėti tos įrangos rinkinį, kurį vyrai taip brangino. Ne. Ji norėjo vyro jėgos, kad prekybos centre būtų galėjusi iš to netikšos padaryti košę. Žinoma, suvokė, kad pirmiausia, jeigu ji būtų vyras, niekas jos nebūtų vadinęs tokiais žodžiais. Savo fantazijose ji ėmė atrodyti kaip įgijusi dešimties vyrų jėgą. Tapo supermoterimi. Mintyse mušė tą nešvankų berną, kol jis liko gulėti stovėjimo aikštelėje kraujuodamas ir maldaudamas pasigailėti. Cha!
Taigi keturiasdešimt aštuntaisiais gyvenimo metais prasidėjo neįtikėtinas slaptas Evelinos Kouč iš Birmingamo Alabamoje gyvenimas.
Nedaug žmonių, mačiusių šią apkūnią, vidutinio amžiaus, vidutinės klasės namų šeimininkę, apsiperkančią ar dirbančią paprastus kasdienės ruošos darbus, būtų galėję numanyti, kad savo vaizduotėje ji kulkosvaidžiu apšaudo prievartautojų lytinius organus ir mirtinai sutrypia smurtaujančius vyrus specialiai sukurtais žmonų mušėjų batais.
Evelina net susikūrė slaptą kodinį vardą… visame pasaulyje baimę varantį vardą: TOVANDA KERŠYTOJA.
Kol Evelina su šypsena atlikdavo savo darbus, Tovanda galvijų elektrošoku baksnodavo vaikų tvirkintojus, iki jų plaukai atsistodavo piestu. Į „Playboy“ ir „Penthouse“ žurnalus pridėdavo mažyčių bombelių, kurios sprogdavo juos atsivertus. Ji privertė narkotikų platintojus perdozuoti ir paliko juos mirti gatvėse; privertė tą gydytoją, kuris jos mamai pasakė, kad serga vėžiu, eiti gatve nuogą, o visi medikai, įskaitant odontologus ir burnos higienistus, iš jo tyčiojosi ir mėtė akmenis. Gailestingoji keršytoja visada laukdavo, kol jis baigs eiti, ir kūju ištaškydavo jo smegenis.
Tovanda galėjo daryti, ką panorėjusi. Ji grįžo laiku ir apkumščiavo Paulių už tai, kad parašė, jog moterys turi tylėti. Tovanda nuvažiavo į Romą ir išvertė popiežių iš sosto, į jo vietą pasodino vienuolę, o kunigai dėl įvairovės viską tvarkė ir gamino maistą.
Tovanda pasirodė televizijos laidoje „Susitikite su spauda“ ir ramiu balsu, ledinėmis akimis ir kreiva šypsena perkalbėjo visus, kurie jai prieštaravo, visus sutriuškino savo išmintimi, apsipylę ašaromis jie spruko iš šou. Nuvažiavo į Holivudą ir įsakė visiems pagrindiniams vyrams vaidinti su savo amžiaus moterimis, ne su dvidešimtmetėmis merginomis tobulais kūnais. Leido žiurkėms mirtinai sugraužti visus lūšnynų savininkus, pasaulio varguoliams vyrams ir moterims siuntė maisto ir nėštumų kontrolės priemonių.
Dėl matymo ir įžvalgumo pasaulyje tapo žinoma kaip Tovanda Kilniaširdė, Neteisiųjų Teisioji ir Neprilygstamoji Karalienė.
Tovanda įsakė, kad vyriausybėje būtų vienodai vyrų ir moterų ir jie susėstų taikių pokalbių; su savo kreko chemijos mokslininkų personalu ji išrastų vaistų nuo vėžio ir piliulę, kuri leistų valgyti, ką nori, ir nepriaugti svorio; žmonės būtų priversti gauti leidimą turėti vaikų, jie privalėtų būti geros fizinės, finansinės ir emocinės sveikatos – jokių badaujančių ar mušamų vaikų. Džeris Falvelas atsakytų už visų neteisėtų vaikų, kurie neturi namų, auginimą; nei kačiukai, nei šuniukai nebūtų užmigdomi, jiems būtų skirta nuosava valstija, gal Naujasis Meksikas arba Vajomingas; mokytojos ir slaugytojos gautų tokį pat atlyginimą kaip profesionalūs futbolininkai.
Ji uždraustų daugiabučių namų statybą, ypač tų raudonų čerpių stogais, o Van Džonsonas gautų nuosavą šou… jis buvo vienas Tovandos mėgstamiausių.
Grafičių piešėjai turėtų būti pamerkti į nenuplaunamo rašalo kubilą. Žymių tėvų vaikai nebegalėtų rašyti knygų. Ji asmeniškai pasirūpintų, kad kiekvienas malonus, sunkiai dirbantis vyras ir tėvas gautų kelionę į Havajus ir užbortinį variklį kaip priedą.
Tovanda nuėjo į Madison aveniu ir perėmė visus mados žurnalus; visi modeliai, sveriantys mažiau nei 60 kilogramų, buvo atleisti, o raukšlės staiga tapo seksualiai patrauklios. Neriebi varškė visiems laikams uždrausta visoje žemėje. Taip pat ir morkų lazdelės.
Tovanda vakar įžengė į Pentagoną, atėmė visas bombas ir raketas, davė jiems žaisliukų pažaisti, jos seserys Rusijoje darė tą patį. Tada nuėjo į šeštos valandos vakaro žinias ir visą karinį biudžetą perdavė Jungtinių Valstijų žmonėms, vyresniems nei šešiasdešimt penkerių. Tovanda visą dieną būna tokia užsiėmusi, kad Evelina prieš miegą jaučiasi išvargusi.
Nenuostabu. Šįvakar, kol Evelina virė pietus, Tovanda nuteisė myriop pilną kambarį pornografinių ir vaikų išnaudojimo filmų prodiuserių. O vėliau, kai Evelina plovė indus, Tovanda, kad nekiltų Trečiasis pasaulinis karas, viena ranka susprogdino Vidurio Rytus. Todėl kai Edas iš guolio paprašė dar vieno alaus, Evelinai nespėjus jos sustabdyti, Tovanda riktelėjo: „UŽSIKNISK, EDAI!“
Jis labai tyliai pakilo nuo kėdės ir atėjo į virtuvę.
– Evelina, ar gerai jautiesi?
