Nežinau, ar tai reikėtų vadinti labiau sėkme ar labiau nesėkme, kai tavo knygos pasirodymas tampa realybėje vykstančiu pagrindinės idėjos atspindžiu? Kas tu tada toks – nusikaltimo bendrininkas, aiškiaregys ar pranašas?
Taip nutiko anksčiau minėtam MH, kai jo naujo utopinio romano apie islamo valdymo įsigalėjimą Europoje dieną teroristai užpuolė redakciją ir iššaudė dešimt karikatūristų. Aktualesnės datos tokiam romanui pristatyti nebūtų galėjęs net norėdamas išsirinkti.
Bet nežinau, ar tikrai labai smagu, kai tavo herojai atitraukia visą dėmesį nuo tavo kūrybos ir pradeda gyventi ir veikti realybėje, o tu esi priverstas aiškintis, kad viskas tavo romane yra pramanyta. Kad iš tiesų toks scenarijus buvo galimas tik tavo vaizduotėje. Kad tu, po galais, visai nekaltas, kad nebesuvaldai savo herojų. Gal net kai kam atrodo, kad dėl įvykių išsipildymo tu jau mažiau rašytojas, o daugiau žurnalistas, nes juk rašai apie tai, kas jau tapo realu ir ką laikraščių skiltininkai įvardina kaip visai tikėtiną Europos vystymosi scenarijų. Taip pamažu utopinis romanas gali tapti žurnalistiniu romanu.
Nežinau, ar tikrai labai smagu, kai tavo herojai atitraukia visą dėmesį nuo tavo kūrybos ir pradeda gyventi ir veikti realybėje, o tu esi priverstas aiškintis, kad viskas tavo romane yra pramanyta.
Autorius ne tik atmetė kaltinimus islamofobija, bet ir pabrėžė: „Saviraiškos laisvė neturi turėti jokių ribų. Fiction is fiction.“ Va taip griežtai, prancūziškai.
Nežinau ar pulsiu skaityti MH knygą. Nemėgstu fantasy žanro, juolab nenoriu nieko girdėti apie musulmonų viešpatavimą Europoje. Man tik patiko jo mintis apie absoliučią menininko kūrybos laisvę. Žinau, kad Lietuvoje ir vėl kiltų diskusijų banga apie tai, kiek laisvės gali turėti menininkas, kiek jos naudoti yra padoru.
Juk mums svarbu kitų neįžeisti, geriau patylėti, nesupykdyti aplinkinių, nepasakyti, kad karalius nuogas, neišreikšti savo nuomonės, kol neišgirdai, ką mano viršininkas, kol nėra susidariusi ta pačia kryptimi judančių žmonių kritinė masė. Panevėžietiškai tariant, norint išgyventi, svarbu „neužsirauti“, nes niekada nežinai, kada gali „gaut galvon“.
Mus kuklumo mokė tėvai, mokytojai, visuomenė, mes puikiai jaučiamės ir pasakydami tik dalį tiesos, o įtarę, jog būsim nesuprasti, kūrybos vaisius nukišame į stalčius ir sandėliukus. Todėl mums nėra sunku nutylėti ir šiais laikais.
O prancūzus visą laiką mokė, kad jie geriausi, teisingiausi, kūrybiškiausi, todėl bet kada turi teisę sakyti, ką galvoja, ieškoti pačių įvairiausių išraiškos priemonių. Laisvas žodis ten egzistuoja jau tiek metų, kad niekas neįsivaizduoja, jog gali būti kitaip. Todėl ir išėjo milijonai jo ginti. Net ir tie, kuriems nepatinka karikatūros ar šaipymasis iš svetimų dievų.
Visi 600 bilietų į susitikimą su autoriumi buvo išgraibstyti iškart, kiti žiūrovai prisipažino šiek tiek baiminęsi eiti. Nes juk autorius lengvai gali tapti kitu šventojo islamo taikiniu, o jo įžeidžiančios knygos pristatymas – nauju karo lauku. Susitikimas, pasak spaudos, nebuvo labai įdomus. Susivėlęs, susiglamžęs autorius tik po pusvalandžio nusivilko striukę, po valandos paprašė užsirūkyti, kalbėjo pavargusiu ir nuobodžiaujančiu balsu, o pabaigoje atsiprašė susirinkusiųjų, kad atėjo nepasiruošęs. Nepaisant to, jo knygai Vokietijoje pranašaujama didelė sėkmė ir jos tiražą nuspręsta padidinti iki 270 tūkstančių.
O aš vis galvoju, kažin kaip būčiau jautusis, jei mano knygos pristatymo dieną laikraščių antraštės būtų pranešusios, kad A.Kubilius tikrai turi meilužę. Gal būtų reikėję ir man, kaip mano herojei, slapstytis nuo Lietuvos saugumo ir aiškintis, iš kur turėjau tokią informaciją? Kaip dabar jau tenka aiškintis, kad kratos pas žurnalistus tebuvo grynas mano išmislas, o ne žurnalistinė refleksija. Ką aš kalta, kad tai išsipildė.
Ir premjero meilės romaną, ir tokią redakciją Lietuvoje, ir netikusius politikus bei leidėjus aš tikrai išgalvojau. Fiction is fiction, sako Michelis Houellebecqas, todėl nebeuždavinėkite tokių klausimų.
Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos tinklaraštyje berlynodienorastis.blogspot.com
