Filmas „Paskutinė šeima“ tapo dideliu praėjusių metų Lenkijos kino įvykiu. Gdynės festivalyje jis tapo tiek žiuri, tiek žiūrovų favoritu. Kritikai gyrė režisierių Janą P.Matuszyńskį subtiliai, jautriai, su gausybe niuansų, o kartu ir nevengiant perteikti skausmingus išgyvenimus, papasakoti šeimos gyvenimą. Šeimos, kurioje meilė gali peraugti į neapykantą, kur kartais sunku suvokti, kaip reikėtų reaguoti į kitus šeimos narių ligą, kur gvildenama tema, kur veda meilės neparodymas. Kartu tai filmas apie mirtį ir susitaikymą su ja.
Šis filmas paremtas tikra istorija. Jame pasakojama apie garsaus lenkų dailininko siurrealisto Zdislawo Beksinskio šeimą. Jis taip pat domėjosi ir kitomis meno sritimis, o viena jų smarkiai padėjo ir filmo kūrėjams – paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jis itin daug dėmesio skyrė fotografijai, filmavimui, internetui, jis fiksuodavo savo šeimos gyvenimą. Kaip sako filmo kūrėjai, turbūt nėra kito menininko, apie kurį yra surinkta tiek dokumentinės medžiagos.
Iki šio filmo aš daug ką dariau mechaniškai. Tačiau po „Paskutinės šeimos“ iškėliau sau klausimą – kodėl noriu gyventi?
Šio menininko gyvenimas buvo pažymėtas ir skaudžiais smūgiais – 1998 metais mirė jo žmona, o dar po metų, prieš Kalėdas, nusižudė jo sūnus Tomaszas, muzikos žurnalistas, didžėjus ir vertėjas, kentęs nuo psichologinių sutrikimų. Patį dailininką 2005 metais nužudė 19-etis jaunuolis – teigiama, kad padarė tai dėl to, jog dailininkas atsisakė jam paskolinti pinigų.
„Kino pavasaryje“ į susitikimą su žiūrovais atvyko Tomaszą kino ekrane įkūnijęs aktorius Dawidas Ogrodnikas. Jis sakė, kad prieš gaudamas pasiūlymą filmuotis šioje kino juostoje mažai žinojo apie dailininką ir beveik nieko apie jo sūnų. „Pirmas susitikimas dėl šio filmo nebuvo lengvas. Nejaučiau, kad tikrai norėčiau jame filmuotis. Tuo metu manęs laukė filmavimas Portugalijoje, tad pasakiau, kad kai grįšiu, pagalvosiu. Vėliau visgi apsisprendžiau suvaidinti šiame filme“, - pasakojo aktorius.
Jis sako, kad sudėtingiausia šiame filme buvo pastangos įsijausti į jaunuolio, norinčio nusižudyti, būseną. „Klausiau savęs, kaip žmogus gali būti toks tikras, kad nori nusižudyti? Kaip jis gali jaustis pasiruošęs mirti?“ - pasakojo autorius. Jis teigia, kad galiausiai, netgi įsijautęs į vaidinamo žmogaus būseną, atėjus dienai, kai reikėjo vaidinti Tomaszo savižudybę, atėjo pas režisierių ir pasakė: „Ne, aš noriu gyventi“.
D.Ogrodnikas sako, kad įsijausti į Tomaszo vaidmenį labai padėjo išlikę daug video dokumentacijos, radijo laidų įrašų, vertimų – jis galėjo puikiai pajausti, kaip Tomaszas kalbėjo, koks buvo jo temperamentas. „Tačiau svarbiausi buvo pokalbiai su Tomaszo psichiatru, jis papasakojo, kokius vaistus Tomaszas vartojo. Tai padėjo suprasti, kokios problemos jį kamavo, koks buvo medikamentų poveikis, kodėl jis atsidūrė tokioje būklėje, kai sunkiai galėjo bendrauti su kitais žmonėmis“, - sakė aktorius.
Aktorius pasakojo, kad filmavimo metu jo viduje grūmėsi įvairios emocijos – nuo pykčio iki empatijos, atjautos. „Iš pradžių man buvo pikta, kad tėvai taip nesugeba perduoti vaikui meilės. Tačiau paskui suvokiau, kad ta meilė yra parodoma, tačiau kitais būdais“, - sakė D.Ogrodnikas, kuris filmą apibūdino kaip kino juostą apie santykius su tėvais ir tai, kiek tie santykiai grįsti meile.
Pats aktorius sako, kad šis filmas – vienas svarbiausių jo biografijoje: „Iki šio filmo aš daug ką dariau mechaniškai. Tačiau po „Paskutinės šeimos“ iškėliau sau klausimą – kodėl noriu gyventi? Šis filmas mano gyvenimą padarė mažiau mechanišku ir padėjo suprasti, kokia svarbi yra šeima“.
