LAPO prozos seriją šiuo metu sudaro keturios knygos: Bruce Chatwin Utzas (vertė Marius Burokas), Luigi Pirandello Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių (vertė Goda Bulybenko), George Perec Žmogus, kuris miega (vertė Aušra Pokvietytė) ir Andrew Komarnyckyj Ezra Slefas, kitas Nobelio literatūros premijos laureatas (vertė Daina Valentinavičienė).
Serijos pristatyme, vykusiame Vilniaus literatų namuose, apie knygas ir skirtingus jų perskaitymus kalbėjosi vertėjai Marius Burokas, Aušra Pokvietytė, Goda Bulybenko, filosofas Kristupas Sabolius ir leidyklos LAPAS vadovė Monika Gimbutaitė. Pokalbį moderavo leidyklos LAPAS komunikacijos vadovė Emilija Blockutė.
– Kokiais kriterijais remiantis knygos atrenkamos į seriją?
Monika Gimbutaitė: Knygos nėra atrenkamos pagal žanrą, geografiją, laikmetį ar apdovanojimus, pagrindinis kriterijus – kažkas naujo: tai gali būti išskirtinė perspektyva, stilius ar netikėtas žanrų miksas. Kitaip tariant, kažkas pagavaus, kas galėtų tą knygą paversti knyga-atradimu arba knyga-diskusija. Man taip pat buvo labai svarbu, kad knygos tarpusavyje kalbėtųsi, kad tarp jų atsirastų punktyrinių jungčių. Pavyzdžiui, visos serijos knygos kelia klausimus apie tapatybę. Knygose tampa svarbus ir skirtingų perspektyvų klausimus: jos parašytos pirmu, antru ir trečiu asmeniu.
– Kokios knygos ateityje papildys šią seriją?
Galiu anonsuoti dvi knygas, kurios pasirodys iki Knygų mugės. Penktoji serijos knyga taip pat bus George’o Pereco, tai – Gyvenimas vartojimo instrukcija, milžinišką darbą versdama šią knygą šiuo metu atlieka Akvilė Melkūnaitė. Ši knyga yra bene reikšmingiausias Pereco veikalas, pasakojantis apie vieną daugiabutį išgalvotoje Paryžiaus gatvėje konkrečią akimirką. Knygoje 99 skyriai, atskleidžiantys skirtingų personažų gyvenimo istorijas. Iš tiesų, būtent nuo šios knygos prasidėjo LAPO prozos serijos idėjos vystymas. O kitą būsimą serijos knygą verčia Marius Burokas – tai J. G. Ballardo romanas Daugiaaukštis, kuriame pastatas tampa visuomenės metafora.
– Mariau, Aušra, Goda, pirmiausia noriu jūsų klausti ne kaip vertėjų, o kaip skaitytojų – koks buvo pirmas įspūdis perskaičius knygą ir kaip jis kito pradėjus versti? Kaip jūsų verstos knygos jums žiūrisi kitų serijos knygų kompanijoje?
Marius Burokas: Iš tiesų Utzą skaičiau labai seniai. Tai mano vieno mėgstamiausių autorių kūrinys ir apskritai viena mėgstamiausių knygų. Yra knygų, kurias svajoju versti, ir Utzas buvo viena iš jų, todėl leidyklos pasiūlymas buvo labai džiuginantis. Nė už ką nebūčiau davęs šio darbo jokiam kitam vertėjui.
Aušra Pokvietytė: Su Žmogumi, kuris miega pirmiausiai susipažinau ne kaip skaitytoja, o kaip žiūrovė, pamačiusi knygos ekranizaciją. Tiek filmas, tiek knyga paliko įtaigumo įspūdį, nes, regis, knygos pasakotojas ir filmo užkadrinis balsas geriau už skaitytoją ar žiūrovą žino, kaip jis jaučiasi. Pirmą kartą knygą skaičiau maždaug prieš dešimtmetį, tad pradėjus versti pirminis įspūdis jau buvo atslūgęs ir tai leido į tekstą pažvelgti techniškai, neleisti jam manęs užvaldyti.
Serijos knygos man siejasi lengva beprotybe, maniakiškumu, taip pat, kaip ir Monika minėjo, tapatybinių klausimų kėlimu.
Goda Bulybenko: Aš pati šį Pirandello romaną perskaičiau gana vėlai. Nors baigiau italų filologijos studijas ir tai turėtų būti vienas kertinių tekstų, universitete Pirandello studijavome kaip dramaturgą. Tik išvažiavusi į Italiją išgirdau, kad italai bendrinėje kalboje dažnai kartoja frazę „vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“, todėl susiradau šio pavadinimo romaną ir perskaičiau. Italai Pirandello kūrinius skaito jau mokykloje ir žvelgia į šį romaną kaip į chrestomatinę literatūrą, o man tai buvo visiška naujiena. Pirandello iš kitų to meto rašytojų išsiskiria savo stiliumi, tačiau išlaiko italų modernizmo bruožą – nevykusius veikėjus. Pirandello personažas yra nemalonus, įkyrus, jam trūksta valios. Labai džiaugiuosi, kad LAPAS lietuvių skaitytojui davė išskirtinę progą susipažinti su savotišku ir visiškai nepažįstamu italų modernizmu. Man šios serijos knygos yra kaip atskiros žvaigždės, regis, nesusijusios, bet, kai pažiūri iš perspektyvos, susidėlioja žvaigždynas.
– Kristupai, ko jūs šiose knygose ieškote kaip skaitytojas ir ką pavyksta atrasti?
Kristupas Sabolius: Kai sužinojau, kad yra verčiami Pereco romanai, negalėjau patikėti, kad kažkas ėmėsi šio darbo. Pusė šios serijos knygų – Pereco ir Pirandello romanai – yra mano jaunystės knygos. Pirandello ir Pereco romanus skaičiau prieš dvidešimt metų. Apskritai OuLiPo ir šiai grupei priklausęs Perecas man padarė milžinišką įtaką – mano estetiniams pasirinkimams, galvojimui apie tai, kas yra literatūra. Kvaila sakyti, kad knyga pakeičia gyvenimą, bet Pereco Gyvenimas vartotojo instrukcija tapo keista mano gyvenimo dalimi – pradėjau ją sapnuoti, savotiškai pratęsti.
Žmogus, kuris miega – man tai knyga, kurioje pajunti produktyvią pasyvumo prasmę. Pasyvumas knygos puslapiuose tampa kritine pozicija, rezistencijos forma. Per miegą žmogus iš tikrųjų pabunda, tai labai subtili knyga. Knygos formos specifiškumas – rašymas antru asmeniu, čia nevirsta formalistiniu žaidimu, o išveda į paties skaitytojo gyvenimą. Geros knygos man ir yra tos, kurias aš kažkokiu būdu toliau sau rašau. Galima sakyti, kad dabar šias knygas skaičiau naujai, nes skaičiau jų vertimus. Noriu padėkoti vertėjams – knygos puikiai išverstos, tekstų niuansuotumas ir jausmas puikiai perteikti.
– Kai leidykla tik pradėjo leisti juodų viršelių prozos seriją, neretai iš skaitytojų sulaukdavome komentarų, jog tai, regis, klasikos kūrinių serija. Tačiau ketvirtoji knyga – Andrew Komarnyckyj Ezra Slefas, kitas Nobelio literatūros premijos laureatas – tokį įspūdį sugriovė. Kodėl mažai kam girdėto autoriaus mažai kam girdėta knyga atsiduria prie literatūros grandų?
M. G.: Man labai patinka, kad ši knyga atsirado kaip akibrokštas, kai daugeliui skaitytojų atrodė, jog jau suprato, apie ką yra ši serija. Knygą atradau visiškai atsitiktinai: mane suintrigavo pavadinimas, o perskaičius ji pasirodė labai juokinga. Šioje knygoje daug citatų, intertekstų, nuorodų – tai tarsi bandymas sukurti save iš esamo paveldo. Kartu Ezra Slefas kritiškai pasižiūri į leidybą, kritiką, akademiją ir, man atrodo, kviečia literatūros ir leidybos pasaulį nesusireikšminti.
Norėjosi, kad serijoje būtų ne vien tituluoti autoriai. Kodėl šalia tikrojo Nobelio literatūros premijos laureato – Pirandello, negali atsirasti knyga apie fiktyvų postmodernistą, būsimą Nobelio literatūros premijos laureatą Ezrą Slefą?
– Mariau, kažkada paklaustas, kuo XX a. pabaigoje parašytas Utzas, pasakojantis apie Šaltojo karo laikų Prahą, yra aktualus šiandien, atsakėte, jog niekuo – knyga yra nesvarbi ir dėl to mes turime ją skaityti. Utzas kaip ramybės salelė. Ko be ramybės jausmo skaitytojas galėtų tikėtis iš šio romano?
M. B.: Dabar taip, aišku, nesakyčiau. Galvočiau, kad tai romanas chameleonas, nes bekalbėdamas apie šia knygą vis kokį nors naują jos kampą atrandu. Kai su Jūrate Čerškute ir Audriumi Ožalu kalbėjomės apie šią knygą, sugalvojome daugybę versijų, kaip ji galėjo pasibaigti. Romane skaitytojui palikta daug įvairiausių kabliukų, pabaiga irgi yra atvira – galima interpretuoti, kaip nori. Tekstas nėra daugiaprasmis, jis greičiau slidus, išsisukantis nuo skaitytojo suvokimo. Romane Utzas riba tarp fikcijos ir dokumentikos yra labai plona, gal netgi neegzistuojanti. Neaišku, kokiomis proporcijomis autorius sumaišė tikrovę ir pramanus.
– Georges’as Perecas, regis, dažnai žaisdavo literatūrinius žaidimus pagal savo susikurtas taisykles: žinome, kad romaną Išnykimas jis parašė be prancūzų kalboje itin dažnos raidės e, kitame romane priešingai – visuose žodžiuose tėra tik balsė e, taip pat kūrė Perecas palindromus, ambigramas ir pan. Kokį žaidimą autorius žaidžia romane Žmogus, kuris miega?
A. P.: Šiame romane rašytojas žaidžia slėpynių. Pirminė Pereco idėja buvo parašyti autobiografinį kūrinį, bet jis nepagailėjo intertekstų, nuorodų į kitus rašytojus, rašė tarytum jų žodžiais ir taip bandė paslėpti autobiografiškumą. Rašant antru asmeniu sukuriama distancija – lyg ir rašau apie save, bet kartu slepiuosi. Pagrindinis veikėjas bando atsikratyti istorijos poveikio, kaip ir pats Perecas, nes jo šeima nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, jis liko našlaitis. Kitas žaidimas, kurį įžvelgiu, tai pasakotojas kaip lėlininkas. Kai tekstas parašytas antru asmeniu ir esamuoju laiku, susidaro įspūdis, kad aprašoma ne tik tai, kas vyksta, o kas dar bus. Tai gal netgi būtų galima pavadinti galios žaidimu su skaitytoju.
K. S.: Žinome, kad tuo metu – septintajame dešimtmetyje – buvo daug galvojama apie performatyvumo teoriją, o kalba aptinkama kaip performatyvi dimensija. Suvokta, kad kalba turi dvilypį funkcionavimą: ji yra aprašomoji ir įsteigiančioji. Perecas panaudoja šias dvi funkcijas pasitelkdamas antrą asmenį. Apskritai, kalboje mes retai vartojame antro asmens formas, jos priverčia nejaukiai jaustis. Ir romane autobiografiškumas yra apverčiamas: aš virsta tu. O kas tas tu? Taip sukuriamas tapatybių žaismas. Knyga turi keisto nejaukumo, kuris visą laiką dirgina, tai ir yra tas literatūros laukas, kuriame randi kažką naujo.
– Aš pati skaitydama Žmogus, kuris miega jaučiausi lyg skaityčiau pjesę: lyg pati būčiau aktorė, skaitanti, ką dabar turi daryti ir kokias emocijas išgyventi. O skaitydama Pirandello romaną jaučiausi lyg žiūrėčiau spektaklį. Ką šiandien pasakoja 1926-aisiais publikuotas klasiko, Nobelio literatūros premijos laureato romanas Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių?
G. B.: Nemanau, kad literatūra kažką išranda, ji tik reflektuoja tai, kas jau yra. Tad ir Pirandello nėra išradėjas, jis nėra pirmas, kuris supranta, kad save galima pamatyti iš skirtingų perspektyvų, tuo metu tai netgi vėlyva tema.
Manau, svarbiausia kreipti dėmesį į Pirandello stilių, per kurį atsiskleidžia jo paties pasaulėžiūra. Versdama pamačiau, koks iš tiesų teatrališkas šis tekstas. Džiaugiausi, kad turėjau gerą redaktorę Gretą Ambrazaitę, nes man svarbu, kad tai, ką verčiam ir redaguojam, turi gerai skambėti scenoje. Įdomu skaityti romaną, kuris yra parašytas teatro kalba. Teatro elementas tekste įdomus tuo, kad jis įneša ir grynumo, ir dirbtinumo, marionetiškumo. Pačiam Pirandello teatras – tai erdvė, kur įvyksta egzistenciniai lūžiai. Versdama tekstą pastebėjau, kad aprašyme nurodoma, jog dangus yra prisegtas, kaip pakabinta teatro dekoracija. Pirandello kūryboje galynėjasi dvi jėgos – dirbtinumo ir gaivališkumo, tačiau nė viena jų neima viršaus.
K. S.: Man Pirandello romanas yra ir apie autoriaus santykį su fašizmu, jo konformistišką elgesį. Ir visi mes tam tikrose situacijose tą konformizmo dozę turime, bandome susirasti ir apsibrėžti savo tapatybę, bet bergždžiai, tačiau pats ieškojimo procesas, jo aprašymas yra svarbus.
Šios serijos knygos – kaip tikrovės segtukai, kurie įžnybia skaitytojui ir jis pamato kažką kitoje šviesoje, o galbūt kūrybinėse trajektorijose skaitytoją tai net paveikia transformatyviai. Kartu tai ir komentaras mūsų ateities tapatybei. Šių kūrinių skaitymas – tarsi nauja kultūrinio kraujo cirkuliacija, Vakaruose ji jau išsikvėpusi, o mes ją galime rekontekstualizuoti ir pažvelgti naujai. Žinoma, galime suvokti Pirandello tekstą kaip epochinį palikimą, bet šiandien jis kažką pasako ir apie mūsų tikrovę Instagrame.
