– Kaip Jūsų knygose žiūrima į filosofinį meinstrymą ir liberalią Didžiosios Britanijos bei JAV universitetų politinę filosofiją?
– Pastebėjau, kad labai daug žmonių, kurie save laiko radikalesniais už liberalus ar kairiuosius liberalus, slepiasi už literatūros kritikų ir filosofų etikečių, užuot tiesiogiai dirbę politinės filosofijos srityje. Tai tam tikra pozicija, kurią užėmę jie bando atrodyti esą radikalesni. Mano nuomone, jie linkę veidmainiauti. Skaičiau nuostabią George'o Orwello esė, parašytą 1938 metais, kurioje jis aprašė kairiuosius liberalus. Autorius teigia, kad jie elgiasi veidmainiškai: siekia permainų, tačiau tikisi, kad jokių realių pokyčių neįvyks.
Tai aiškiai parodė prieš imigrantus nukreipta kampanija. Standartinė idėja, kaip teigia mano draugas Alainas Badiou, sako: „Tie, kurie čia gyvena, yra iš čia ir kilę“. Taigi niekas netikrina jų šaknų ir kelias atviras visiems. Legalizuokime viską. Tačiau problema ta, kad visi puikiai žino, jog toks radikalus kelių atvėrimas niekada neįvyks. Taigi labai lengva reikšti radikalią nuostatą, kuri nieko nekainuoja – nieko nesumokėjęs tarsi įgauni moralinį pranašumą.
Tokios nuostatos leidžia vengti tikrai sudėtingų klausimų. Pavyzdžiui, konfliktas su radikalių kairiųjų pažiūrų žmonėmis iškyla tada, kai jie užsinori visiškos laisvės ar pan. Tada jų klausiu: ar jūs žinote, kad neigiamas požiūris į imigrantus paprastai būdingas žemesnei darbininkų klasei? O jie kalba taip, tarytum prieš imigrantus kovotų kažkoks didžiulis imperialistinis galios centras. Ne! Kaip tik jis yra liberalesnis imigrantų atžvilgiu.
Manau, tai nėra gerai. Kalbu apie visus teoretikus, pavyzdžiui, A. Giddensą ir D. Heldą, kurie iš esmės yra kairieji, tačiau priklauso isteblišmentui.
– Sakote, kad taip galvojantys isteblišmento kairieji yra nepakankamai materialistiški?
– Būtent. Tai mano didžiausias priekaištas. Nepaisant finansinės krizės, mes nematėme jokių rimtų kairiųjų pastangų susidoroti su tuo, ką senieji marksistai vadino politinės ekonomijos kritika. Akivaizdu, kad K. Marxas šiandien labai svarbus, bet ne toks, koks buvo. Argi neaišku, kad gamtos išteklių ir intelektinės nuosavybės išnaudojimas šiandien yra didžiulė problema? Tačiau nematau, kad kas nors dirbtų šia linkme. Vyrauja abstrakti moralizuojanti politika, kuri koncentruojasi į beteisių kitų rasių asmenų, homoseksualų interesus ir taip nuleidžia garą.
Dar vienas dalykas, kurio nekenčiu kaip kairysis, bandantis tapti komunistu. Ar pastebite, kad akademiniai kairieji labai mėgsta kalbėti apie nuolat besitęsiančią, bet nuo mūsų labai nutolusią revoliuciją? Taip kalbama Venesueloje, todėl kartais kritikuoju šiemet mirusį Hugo Chavezą. Tai labai patogi pozicija: gali atlikti visus nešvarius darbus, kovoti dėl karjeros, eiti į kompromisus šalies vakaruose, nes tavo širdis yra kažkur kitur ir niekaip neįtakoja to, ką darai. Mano nuomone, tai dar viena apgaulė.
Taigi, ši finansinė krizė parodė, kad kairieji, išskyrus tokius kairiuosius keinsistus kaip Paulas Krugmanas, nepateikė jokių rimtų kontrargumentų.
– Taigi politinės ekonomijos vadeles paleidome dar K. Marxo laikais?
– Skaitydami kultūrinių kairiųjų veikalus greičiausiai pagalvojate, kad K. Marxo „Kapitalas“ yra traktatas apie prekių fetišizmą ir kitokius kultūros fenomenus. Tačiau, anot paties K. Marxo, tai visuomenės kritikos teorija.
 |
| Leidyklos nuotr./Knygos viršelis |
Šiandien mes turime dvi oponentų grupes: prokapitalistus ir senuosius marksistus. Pastarieji tvirtina, kad kapitalizmas šiandien toks pat kaip ir seniau. Aišku, kad tai netiesa, nes Kinijoje ir kitose šalyse atsirado daug naujo. Daug kairiųjų sako: mes žinome, kas yra blogai, tai – kapitalizmas ir imperializmas, tačiau nežinome, kaip mobilizuoti žmones, tad problema yra politinė. Bet aš manau, kad mes tiesiog nežinome, kas vyksta.
Kartoju: mes nežinome, kas vyksta. Knygoje „Iš pradžių kaip tragedija, po to kaip farsas“ aprašomi nauji siaubingi dalykai. Dabartinė Kinijos padėtis kelia didžiulį nerimą. Šiandien į paviršių iškyla kažkas visiškai nauja, juokingai vadinama „Azijos vertybėmis“. Tai – autoritarinis kapitalizmas, kuris geriau nei vakarietiškas tvarkosi su krize. Tai kapitalizmas, kuris yra dinamiškesnis ir produktyvesnis nei vakarietiškas liberalus kapitalizmas.
Matau šio naujo autoritarizmo ženklus. Būtent jie šiandien kelia didžiausią grėsmę. Taigi mes, apsimetėliai radikalai, turėtume pasirašyti taikos sutartį su sąžiningais liberalais ir suprasti, kas buvo vertinga liberaliame demokratiniame pasaulyje. Pavyzdžiui, tai, ką Hannah Arendt pastebėjo JAV Vietnamo karo laikotarpiu ir kas ją sužavėjo, – visuomenės debatai: žmonės miestų susirinkimuose tada dar diskutuodavo. Šiandien to nebėra.
– H. Arendt manė, kad į politinę veiklą įsitraukiama dėl naudos, ar ne?
Problema ta, kad ji atmetė ekonomiką kaip realybę. Jai ekonomika buvo tiesiog utilitariniai niekai, ji nematė jokių didelių politinių įvykių. Tačiau mums reikia to, ką K. Marxas vadino politine ekonomija. Pagrindinė marksistinė įžvalga teigia, kad politika nėra tiesiog politika, politika kyla iš ekonomikos. Mes turime tai atkurti.
Štai čia vėl nesutinku su dauguma kairiųjų. Tonio Negri mantroje „Imperija“ sakoma, kad tautos nebesvarbios, valstybės dingsta ir t. t. Netiesa! Vadinamojo postmoderniojo kapitalizmo pamoka yra ta, kad valstybinio reguliavimo vaidmuo stiprėja. Jei nori turėti savo kompaniją, turi giliai įleisti šaknis į valstybės aparatą.
Tai buvo aštraus konflikto su Simonu Critchley priežastis. Manau, per lengva žaisti šį moralizuojantį žaidimą: šalies valdžia korumpuota, todėl geriau užsisklęskime etinių valdžios kritikų vaidmenyje. Štai aš – Hegelio šalininkas – nekenčiu to „taurios sielos“ statuso, kuris teigia: „Aš užimu saugią poziciją ir nenoriu teptis rankų“. Šia ironiška prasme esu Lenino šalininkas. Leninas nebijojo teptis rankų. Štai ko ilgiuosi šiandieninių kairiųjų stovykloje. Įgavęs valdžią pasinaudok proga, net jeigu situacija ir beviltiška. Daryk viską, kas įmanoma.
Štai kodėl aš pilietiškai palaikiau Obamą. Manau, kad jo kova už sveikatos apsaugą yra ypač svarbi, nes ji liečia valdymo ideologijos branduolį. Tikrasis Obamos priešininkų kampanijos branduolys – pasirinkimo laisvė. Taip, pasirinkimo laisvė yra graži, bet prieštarauja daugeliui taisyklių, etinių prielaidų, ekonominei padėčiai ir pan. Todėl mėgstu pabrėžti: „Tai pasirinkimo laisvės, kurias su džiugesiu atmetu“. Man patinka, kad kai kuriuos sprendimus už mane priima visuomenė (kalbu apie vandens, elektros tiekėjus bei elementarią sveikatos apsaugą). Juk esame priversti gyventi taip, tarytum būtume laisvi. Mus užbombarduoja pasirinkimais, esame priversti rinktis, nors ir neturime jokios kvalifikacijos ir supratimo, ką renkamės.
Žinoma, neturime sėdėti ir laukti, kol ateis revoliucija. Turime visur, kur įmanoma, užimti aiškią politinę poziciją. Jei Obama laimės kovą už sveikatos apsaugą, tai bus smūgis tariamai pasirinkimo laisvės ideologijai, tai bus didi pergalė, dėl kurios buvo verta kovoti.
– Ar tokie trumpalaikiai laimėjimai gali būti neįvertinti?
– Ne, žmogus turi atskirti, kas yra trumpalaikės kovos, kurias verta kovoti, ir trumpalaikės kovos, kada protestas virsta politinės galios siekiu. Tai matėme per protestus prieš karą Irake. Visi buvo patenkinti. Protestų organizatoriai žinojo, kad nieko nepakeis. Tony Blairas su George'u Bushu irgi buvo patenkinti. Jie sakė: „Irake mes norime tokios visuomenės, kad žmonės galėtų protestuoti taip, kaip pas mus“. Taigi kiekvienas turi būti įžvalgus darydamas kažką, kas gali būti palaikyta protestu. Jei būsi atidus, visada žinosi, ką darai.
– Pirmasis knygos „Iš pradžių kaip tragedija, po to kaip farsas“ skyrius pavadintas „Tai ideologija, kvaily!“. Ar ideologija Jums nėra pats svarbiausias K. Marxo įrankis?
– Taip, bet ideologija nėra vadinamasis „antstatas“ ar iliuzijų karalystė, o realusis pasaulis nėra kažkur kitur. Ideologija veikia realiame pasaulyje. K. Marksas, „Kapitale“ kalbėdamas apie produktų fetišizmą, kalba apie ideologiją, net jei ir nevartoja šio termino. F. Fukuyama klausė, kokiu mastu ekonomikos funkcionavimas priklauso nuo ideologinio žmonių požiūrio. Aš atsakau, kad Vakarų ekonomika visiškai priklauso nuo laisvosios rinkos ideologijos.
– O demokratija?
– Neniekinu demokratijos, formaliai demokratija man atrodo vertinga, tačiau pati ji nėra nei absoliučios tiesos, nei autentiškumo matas. Taip, ji vertinga, mes visi tai žinome. Galime eiti į rinkimus, kuriuose žmonės bus suvilioti dešiniojo sparno populistų. Šiuo klausimu esu begėdis anarchistas. Visada sakydavau, kad rinkimų rezultatai negali būti tikri ir teisingi. Net Karlas Popperis taip sakė. Nereikėtų fetišizuoti demokratijos. Turime teisę balsuoti, bet turime ir teisę laikyti vyriausybę neteisėta. Nemanau, kad rinkimai – ši formali demokratinė procedūra – turėtų būti sutapatinta su teisėtumu.
Parengė Simona Geniušaitė
