Diskutuojant retai kada atkreipiamas dėmesys į tai, kad norint sėkmingai įgyvendinti filosofijos mokykloje idėją, pažintį su teorinio mąstymo menu reikia pradėti nuo mažumės.
Tokio tikslo vedinas Jeanas Paulis Monginas prieš aštuonerius metus Prancūzijoje įkūrė filosofijos vaikams leidyklą „Les Petits Platons“ („Mažieji Platonai“). Vasario mėnesį leidykla „Jonas ir Jokūbas“ lietuvių skaitytojams pristatė pirmąsias keturias serijos knygeles: „Dieviškojo Sokrato mirtis“, „Piktasis pono Dekarto Genijus“, „Profesorius Froidas kalbasi su žuvimis“ ir „Martino Haidegerio tarakonas“.
Apie filosofinių knygų vaikams koncepciją, vaikišką smalsumą technologiniame amžiuje ir mąstymo džiaugsmus su „Mažųjų Platonų“ leidyklos įkūrėju Jeanu Pauliu Monginu kalbėjosi jo knygų į lietuvių kalbą vertėja, filosofijos doktorantė Daina Habdankaitė.
– Kuo Mažųjų Platonų serijos koncepcija skiriasi nuo kitų filosofinių knygų vaikams?
– Filosofinių knygų vaikams yra nemažai, tačiau dauguma jų prie filosofijos prieina tematiškai – svarstydami tokius klausimus, kaip privalėjimas, smurtas, draugystė ir pan. Visi šie klausimai, be abejo, yra svarbūs ugdant ir taip filosofija įrašoma į tam tikrą temų ir idėjų kontekstą. Bet juk filosofiją galima rasti bet kuriame pasakojime! Be to, esama ir filosofijos istorijos, kuri vystosi dar nuo Platono.
Pirmąją knygą išleidome prieš aštuonerius metus, tuomet Mažieji Platonai įžengė į leidybos jaunimui lauką. Tuomet ieškojau leidinio, kuris padėtų vaikams atrasti filosofiją. Tai buvo mano kaip leidėjo iššūkis: kaip vaikams pristatyti Sokrato, Dekarto, Kanto ar Heideggerio filosofinį pasaulį. Žinoma, svarbu buvo visko nesupaprastinti, nesudėti Kanto ar Heideggerio mąstymo į vaikų kalbą, tačiau taip pat ir ne tiesiog atpasakoti jų biografijas. Heideggeris sykį yra taręs: pasakę, kad Kantas gimė, dirbo ir mirė, jau būsime persakę visą jo biografiją, bet nieko nepasakę apie jo mąstymą. Taigi pasirinkau kelią per fikcijas: nutariau pasakoti istorijas, kurias išgirdau iš filosofų.
Nuo pat filosofinio diskurso atsiradimo dar Platono laikais, filosofija nuolat vyko teoriniu, dialektiniu režimu, kuris yra mitinis ir fikcinis. Mitai nėra tiesiog prastesni nei likęs diskursas pasakojimai. Tai būdas filosofams nusikaldinti mąstymo įrankius. Pasakoti mitus, o mūsų atveju, pasakoti nuostabias istorijas vaikams, reiškia leisti jiems sučiupti tą akimirką, kai atsiranda sąvokos. Mažųjų Platonų tikslas – sugriebti filosofų mąstymą per istorijas, kurias papasakoja autoriai.
– Kiekvieną Mažųjų Platonų pasakojimą lydi itin kūrybingos iliustracijos. Kaip vyksta bendradarbiavimas tarp autorių ir dailininkų?
– Serijos tikslas – supažindinti skaitytoją su filosofu-mokytoju, tačiau ne su tokiu, kuris tiesiog pasako, ką reikia galvoti. Juk neketiname vaikų mokyti kartezianizmo ar haidegerizmo. Veikiau įvedame juos į filosofų mąstymo vienovę, parodydami filosofinės sistemos nuoseklumą ir siekdami ką nors apie jį pasakyti apčiuopiamomis vaizdo ir pasakojimo priemonėmis.
Kiekvieną Mažųjų Platonų knygelę iliustruoja vis kitas dailininkas, teksto ir vaizdo knygelėse yra maždaug po lygiai. Idėja tokia, kad iliustracijos turėtų įkūnyti, padaryti apčiuopiamomis visas šias istorijas, kartu išlaikant bendro pasakojimo vientisumą. Iliustracijos – tai dar vienas būdas vaikams patekti į filosofinį pasaulį.
– Kiekvienoje knygelėje esama keletos semantinių lygmenų: filosofinių idėjų, pasakojamos istorijos, filosofų biografijų faktų ir pan. Kaip manote, ar šios serijos knygas vaikai turėtų skaityti lydimi suaugusiųjų?
– Šios knygos nesiekia būti suprastos iškart visa apimtimi. Vaikai vystosi pasaulyje, kuris pranoksta jų suvokimo galimybes: jame pilna dalykų, kurių jie nesupranta, kuriuos atras žymiai vėliau. Svarbu, kad nuolat būtų prasmė, kurios ieškotume. Galbūt kas nors perskaitys vieną iš knygų būdamas devynerių ir susižavės pasakojimu, o sulaukęs dvylikos darsyk perskaitęs knygą ten įžvelgs kitų, filosofiškesnių dalykų.
Tai drąsus pasirinkimas, nes esama serijų, kur siekiama nugludinti kalbėjimą, supaprastinant žodyną. Tačiau aš manau, kad vaikai yra protingi ir kad tai, jog ne viską supranta, atveria jų sielas smalsumui. Tai taip pat skatina kalbėtis su suaugusiais, kurie gali paaiškinti kai kuriuos žodžius, kad būtų lengviau suprasti. Visa tai skatina mainus tarp mokytojo ir vaiko, tėvų ir vaiko.
Tas pats galioja ir suaugusiesiems, net jei jie filosofai pagal profesiją: nuolat grįžti prie to, kas jau skaityta. Tad šis skaitymo lygių daugis, kuriuo siekiame žaisti, primena patirtį, gaunamą perskaičius pirmąjį savo gyvenime filosofinį tekstą. Atsivertę Hegelio Dvasios fenomenologiją iškart susiduriame su miglotumu, tačiau padirbėjus tekste ima prasišviesti skaidrumas. Kai kuriuos itin turtingus tekstus galima daug sykių skaityti ir iš naujo atradinėti visą gyvenimą.
– Ar šiandieniame technologiniame pasaulyje vis dar įmanoma sudominti vaikus istorijomis?
– Manau, kad taip. Vesdamas ateljė vaikams pastebiu, kad net jei mažuosius žavi technologinis pasaulis, jiems vis tik norisi kalbėtis, progos išsisakyti ir struktūruoti mintis. Susidurdami su filosofija jie pasiekia kitą laiko plotmę. Apsupti ekranų vaikai nuolat būna dabartiškoje akimirkoje, jiems darosi sunku sutelkti dėmesį, nes pripranta nuolat būti stimuliuojami. Tačiau skaitydami filosofines istorijas jie supranta, kad jiems kylantys klausimai kažkam rūpėjo ir prieš šimtą, du šimtus ar du tūkstančius metų. Taip jie prieina prie giluminio laiko, kuriame perduodamas kultūros paveldas.
Žinoma, tai mano patirtis. Veikiausiai yra mažųjų skaitytojų, kurie perskaitę Mažųjų Platonų knygelės pradžią tars, kad jiems tai per sudėtinga ir galbūt grįš prie šių knygelių vėliau. Tačiau mes turime labai daug itin entuziastingų skaitytojų, kurie seka kolekcijos publikacijas su didele aistra, o ateljė pabaigoje dalijasi įspūdžiais sakydami, kad pokalbiai jiems susuko galvas. Tam visa tai ir darome: kad susuktume galvas ir pastūmėtume judėti pirmyn.
– Mažųjų Platonų knygos išverstos į daugiau nei 20 pasaulio kalbų. Kaip manote, ar filosofiniai pasakojimai yra universalūs, ar vis tik reikalinga tam tikra filosofinė kultūra, galinti juos priimti ir į save įtraukti?
– Esu linkęs manyti, kad mums, vakariečiams, būdingas pašaukimas tam, kas universalu. Tačiau taip pat reikia turėti omenyje, kad net ir išversti į įvairias kalbas, Mažiesieji Platonai vis dar nepasiekia kai kurių vietų, nes ten gali būti vertinami kaip įvedantys kokias nors dogmas ar įsitikinimus. Tad akivaizdu, kad esama ribų.
Mano patirtis filosofinėse ateljė daugelyje šalių rodo, kad visuomet galima rasti išeities tašką, iš kurio pradedama kalbėtis su vaikais. Ir kalbėtis apie dalykus, kurie yra reikšmingi iš tam tikros kultūros ar civilizacijos taško. Pavyzdžiui, prisimenu musulmoniškame Magrebe organizavęs ateljė apie Dievo egzistavimo įrodymus, kuriuos aptinkame Dekarto tekstuose. Sykį priėmę prielaidą, jog Dievo egzistavimą galima įrodinėti ir tuos įrodinėjimus paneigti, kai kurie dalyviai sakė atradę, kad savo tikėjimą gali ne tik liudyti, bet samprotaudami pakylėti jį į aukštesnį lygmenį. Manau, kad skirtingų prielaidų ir kontekstų susidūrimas skatina proto progresą ir parodo, kad visos kalbančios būtybės gali sugyventi filosofinių patirčių lauke, nesvarbu iš kokių kultūrų ateina.
– Filosofų, apie kuriuos verta ir įdomu rašyti, sąrašas yra ilgas, tačiau ne begalinis. Kokia Mažųjų Platonų serijos ateitis?
– Net jei tikėčiausi nugyventi ilgus metus leisdamas po 5-6 knygeles kasmet, manau, kad taip ir nepasiekčiau to taško, kai sakyčiau, kad filosofijos klodai jau išsemti. Tad manau, jog galima pasitenkinti išleidus 50 knygelių apie žinomiausius filosofus. Netrukus pasirodys knyga apie Wittgensteiną, Denis Aeropagitą ir kitus. Tikiuosi, kada nors jos pasirodys ir lietuvių kalba. Vienaip ar kitaip, dar laukiau nemažai filosofinių pasakojimų.
O kai jau pasieksime 50 knygelių ribą, mat šiuo metu jų yra apie trisdešimt, reikia nepamiršti, kad esama daugybę kitų būdų užsiimti iš to paties principo kylančia veikla. Esama audioknygelių, kurios skirtos jauniausiai publikai, o taip pat galima sugalvoti įvairių būdų, kaip sujungti menus ir filosofiją interaktyviems užsiėmimams. Taip pat leidžiame knygelių seriją patiems mažiausiems, pavadinimu Patys Mažiausi Platonai, kur iššokantys paveikslėliai leidžia vaikams atrasti, kas yra filosofinis mąstymas. Pavyzdžiui, kas yra arklys ir kodėl arklį vadiname arkliu, o ne kuo kitu. Filosofijos istorija yra žymiai platesnė, nei apima mano leidykla, tad dar ilgus metus galima plušėti šiame lauke.
