Kreipsis ir V.Zelenskis
Turbūt nebuvo kitos tokios Frankfurto knygų mugės, kurioje pasaulio įvykiai atsispindėtų taip aiškiai. Žinoma, labiausiai visų akys nukreiptos į Ukrainą – nemažos dalies valstybių (taip pat ir Lietuvos) stenduose reiškiama parama šiai šaliai, Ukrainos stendas apgultas lankytojų, diskusijose Rusijos pradėto karo tema atsispindi labai dažnai.
Frankfurto knygų mugėje ne tik lankysis garsūs šios šalies rašytojai, internetu su dalyviais ketvirtadienį bendraus ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, o vėliau ir jo žmona Olena Zelenska. Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris irgi pabrėžė, kad pasaulio leidėjai turi būti solidarūs su Ukraina. „Bibliotekų, leidyklų naikinimas, baisios pasekmės, kurias patiria visa Ukrainos knygų ir leidybos industrija, ne tik kelia mums pyktį, bet ir motyvuoja mus padėti jiems“, – sakė prezidentas, pabrėžęs ne tik materialinę pagalbą, bet ir tai, kaip svarbu kovoti su „žudikišku melu“.
Rusija pašalinta iš Frankfurto knygų mugės, o kone taikliausiai be jokių išsisukinėjimų tai, ką galvoja apie Rusiją, pasakė latvių rašytojas Janis Jonevas, vienos iš renginio vedėjų paklaustas, ką galvoja apie šią šalį: „Šios šalies valdžia yra visiškas blogis, kuri turi būti sunaikinta. Lengvas klausimas.“
Nesutarimai su Iranu
Tačiau Frankfurto knygų mugė šiemet turi ir kitų politinių aspektų. Artėjant Frankfurto knygų mugei savo dalyvavimą čia atšaukė Iranas, ir dėl to tiek mugės organizatoriai, tiek pats Iranas skelbia skirtingas versijas.
Iranas apkaltino Frankfurto knygų mugės organizatorius, kad jie kišasi į šalies vidaus reikalus. Tiesa, reikia prisiminti, kad ir anksčiau Iranas reiškė savo nepasitenkinimą mugės organizatoriais – 2015 metais pareiškė boikotuosiantys mugę, kai buvo pranešta, jog į renginį kviečiamas rašytojas Salmanas Rushdie, kuriam Irane buvo paskelbta fatva.
Dabar Iranas dar apkaltino mugės organizatorius, kad jiems neva nebuvo garantuotas saugumas. Frankfurto knygų mugė atmetė tokius kaltinimus, sakydama, kad visiems mugės dalyviams užtikrinamas saugumas, nepriklausomai nuo to, iš kokios jie šalies. Tiesa, mugė taip pat paskelbė solidarumą su Irano protesto judėjimais.
Rašytojų atsakomybė
Prieš kelerius metus, kuomet festivalio garbės viešnia buvo Norvegija, šios šalies paviljonas įspūdį darė minimalistine elegancija ir gamtos ir modernumo vienybe, šiais metais nemažai puikių atsiliepimų sulaukia šių metų garbės viešnios – Ispanijos – paviljonas. Ispanai išnaudoja Miguelio de Cervanteso literatūrinį palikimą, šimtametes literatūrines tradicijas, o paviljono dizaine įpina ir paslapties motyvų, scenos yra paslėptos tarp plevėsuojančių užuolaidų.
Šiais metais Ispanija į Frankfurto knygų mugę pakvietė tiek žinomus, labai populiarius autorius, tiek labiausiai vertinamus rašytojus, tiek naujus vardus literatūros scenoje – iš viso mugėje bus apie 200 kūrėjų. Trečiadienį kone didžiausio dėmesio sulaukė renginys, kuriame buvo kalbinami du garsūs kūrėjai – Ispanijos Nacionalinės literatūros premijos laimėtojas, Karališkosios akademijos narys Antonio Muñoz Molina (lietuvių kalba išleista jo knyga „Lenkų raitelis“) ir poetas Luisas Garcia Montero. Salėje vietų į šį renginį greitai nebeliko, susirinkusieji medžiojo vietas ir ant grindų. Jų pokalbio tema buvo apie vaizduotę ir jos ribas, tai, kiek rašytojams svarbi istorinė patirtis.
Istorinė patirtis buvo dažnai minima ne vienoje diskusijoje, ir A.M.Molina sakė, kad istorinės aplinkybės suformavo jo supratimą apie tai, kaip reikia kurti, kas tampa atspirties tašku. Pilietinis karas, F.Franco diktatūra, priešinimasis jai, vėliau atėjusi demokratija – visi šie pokyčiai atsispindi autoriaus kūryboje.
Jis ne vieną kartą pabrėžė, kad laisvė, galimybė išsakyti savo mintis yra privilegija, kurios mes dažnai nebevertiname, ypač šiais laikais, kai daugybė šalių išgyvena itin sudėtingus išbandymus. Jis minėjo karą Ukrainoje, protestus Irane, situaciją Afganistane: „Jei mes gyvename demokratijoje, turime kalbėti apie tai ir bandyti paveikti pasaulį, – sakė jis apie menininko vaidmenį šių dienų pasaulyje. – Visi piliečiai turi įsipareigojimų, tačiau menininkas turi dar didesnių įsipareigojimų.“ A.M.Molina kalbėjo ir apie tai, kad rašytojų vaidmuo itin svarbus šiais netikrų naujienų plitimo laikais, apie tai, kad rašytojai turi kalbėti tiesą ir išsakyti ją garsiai: „Mes dirbame su žodžiais ir turime ginti žodžių reikšmę, turime naudoti kalbą skaidriai, negalime meluoti.“
Apie rašytojų vaidmenį netikrų naujienų laikotarpiu kalbėjo ir L.G.Montero. Jis prisiminė „The New York Times“ skaičiavimą, kad Donaldas Trumpas per dieną sumelavo trisdešimt kartų. „Tačiau jokiu būdu negalime pasiduoti toms kalboms, kad visi politikai vienodi“, – sakė jis, pabrėžęs, kad socialiniuose, politiniuose debatuose turėtų girdėtis ir rašytojų balsas. Poetas sakė, kad Europa turėtų būti kovos už žmogaus teises pavyzdys, tačiau realybė tokia, kad matome vis daugiau populistinių judėjimų, ypač kraštutinėje dešinėje, ir intelektualai čia turėtų prisiimti didesnę atsakomybę. Jis prisiminė dar 1978 metais Julio Cortazaro išsakytus žodžius apie tai, kaip manipuliuojama žodžiais – tai buvo pasakyta autoritarinio režimo Argentinoje laikais, ir retoriškai klausė, ką dabar šis rašytojas sakytų, skaitydamas socialinius tinklus. Visgi kalbėdamas apie socialinius, politinius aspektus jis siūlė neužmiršti ir kitos literatūros pusės – kalbėjo apie poeziją kaip meditaciją, kaip panirimą į kitą pasaulį.
Pabėgti į įsivaizduojamą pasaulį
Apie literatūrą kaip vaizduotės žaidimus, galimybę įsijausti į kitų būsenas kalbėjo ir kitas puikiai žinomas rašytojas – pakistaniečių kilmės britų rašytojas Mohsinas Hamidas. „Į įsivaizduojamą pasaulį pabėgu kiekvieną dieną, – sakė jis. Rašytojas sakė, kad gyvenime niekuomet nesijaučia iki galo gerai, todėl rašymas, sugebėjimas pabėgti į vaizduotę yra jo būdas gyventi. – Negali pasiekti visiško pasitenkinimo, tačiau bent jau gali bandyti tai įsivaizduoti.“
Jis sakė, kad vaizduotės žaismas yra svarbus ne tik rašytojui, bet ir patiems skaitytojams, kurie dažnai net nesuvokia, kokį potencialą sukuria knygos – galimybę žaisti kito žmogaus vaizduote, bandyti suprasti, kaip jaustumeisi būdamas kitas žmogus. „Rašydamas aš tarsi atlieku bandymus, kaip aš jausčiausi būdamas kitas žmogus, – sako jis. Ir tas jausmas, rašytojo teigimu, šiais laikais yra itin svarbus. – Pokyčiai vyksta labai greitai, mes nuolatos jaučiame, kad kažką prarandame.“
Tiesa, jis pripažįsta, kad rašytojai, turintys galią, neretai sulaukia ir žmonių nepasitenkinimo tuo, kaip jie aprašo tikrovę, ką jie bando perteikti. Rašydamas knygą „Exit West“ apie pabėgėlius jis sakė nenorėjęs užgniaužti kančios, nes puikiai suvokė, kad ji šiaip ar taip vėliau kažkokiu būdu prasiverš.
Beje, jis pabrėžė ir vertėjų svarbą, – būtent jie leidžia rašytojų kūrybai prabilti įvairiomis kalbomis ir paveikti žmones, dažnai net nenutuokiančius apie kitų šalių žmonių gyvenimą. Jis sakė, kad pasaulyje, kuriame vis labiau įsivyrauja ksenofobija ir statomos vis didesnės sienos, vertėjai atveria langus ir duris.
Kas bus pasibaigus karui?
Rašytojas, po diskusijos kalbėdamas su 15min, sakė, kad rašytojai karo Ukrainoje, kaip ir kiekvieno kito karo metu, atlieka labai svarbius vaidmenis.
„Manau, kad rašytojo darbas yra įsivaizduoti. Ir manau, kad vaizduotė yra labai svarbi, nes ji gali pasitarnauti kaip ateities prototipas. Skirtingi rašytojai turi skirtingą vaizduotę ir kuria skirtingus prototipus, ką mes galime padaryti. Daugelis tų prototipų bus beverčiai, daugelis bus neproduktyvūs ar net pavojingi. Bet neįsivaizdavimas irgi reiškia, kad nėra jokios ateities. Štai dabar vyksta karas Ukrainoje. Siaubingas karas. Kažkada jis baigsis. Ir kas bus tada? Kokia taika bus pasiekta? Taip, bus teritorinių klausimų, klausimų, ar Ukraina bus NATO narė, tačiau mes turime suprasti, kad visuomenės liks labai susipynusios, su gausybe įtampų – ukrainiečiai, gyvenantis Rusijoje, rusai, gyvenantys Ukrainoje, žmonės, kalbantys rusų ir ukrainiečių kalbomis. Net jeigu sienos bus atstatytos, visgi turės būti kažkoks bandymas mąstyti, kaip gyventi toliau. Ir tam reikia vizijų, kurias kuriant rašytojai yra svarbūs“, – sakė jis.
Jis kalbėjo ir apie Pakistano-Indijos karus, kurie palietė jo giminę tiesiogiai. „Po visų tų įvykių musulmonai gyvena Pakistame, induistai – Indijoje. Ar tai išsprendė problemą? Ne, daugybė problemų išlieka. Mes nuolatos turime įsivaizduoti, kaip tas persiklojančias problemas spręsti. Taip, istorinė atmintis nedingo, žiaurumai nedingo, tačiau turime įsivaizduoti, kaip gyventi reikės paskui“, – sako jis.
„Kalbant apie karą ir literatūrą, rašytojų vaidmenį, yra daugybė aspektų. Svarbu yra aprašyti, kas vyksta. Pasakoti istorijas žmonių, kurie paliesti karo – tai, be abejo, labai svarbu. Taip pat yra literatūra, kurioje rašomi dalykai, galintys priversti karus greičiau pasibaigti arba užkirsti kelią kitiems karams. Suprantu, kad skamba keistai kalbėti apie tokius abstrakčius dalykus, bet kai mes kalbame apie romanus, apie fikciją, mes kalbame apie naujas galimybes“, – sakė jis.
