„Prie knyginės lietuvių kalbos pratusį skaitytoją gali trikdyti neįprasti žodžių junginiai, sakinių konstrukcijos, netgi patys veikėjai“, – knygos pabaigoje esančiame „Žodyje apie romano kalbą“ rašo Ū.Ambrasaitė. Būtent dėl kalbos daugiausia ir buvo diskutuojama analizuojant „Grybo sapną“. Ū. Ambrasaitė sako, kad nors kartais gali atrodyti, jog „Grybo sapnas“ yra neredaguotas, išties jis redaguotas itin kruopščiai. O tai, kaip buvo dirbama su šia knyga, atspindi jų redagavimo filosofiją.
– Jūs dirbate kartu nuo pirmosios Gabijos knygos. Kaip keitėsi požiūris į pačią kalbą, jos vartojimą knygose per visą šitą laiką? Bent jau man atrodo, kad atsirado kur kas laisvesnis požiūris į ją.
Gabija: Man atrodo, kad tam tikri dalykai mano rašymo stilistikoje nesikeičia nuo pirmo romano. Aš naudoju gerokai daugiau metaforų tradiciniam lietuvio skoniui, tai buvo aišku nuo mano pirmo romano „Neišsipildymas“. Tačiau labiausiai pasikeitė tai, kad leisdama trečiąjį romaną aš kur kas labiau pasitikėjau savimi, nebuvo tokio dalyko kaip „turi būti“, kad kažkas kitas geriau žino, kaip aš turiu rašyti. Vadinamoji norminė kalba yra iliuzija, ir visi turėtų rašyti taip, kaip jie nori, taip, kad atspindėtų veikėjų vidinį pasaulį. „Grybo sapnas“ yra labiausiai išieškotas, išgalvotas, perrašytas, labiausiai redaguotas mano romanas.
Ūla: Kaip ir Gabijai, kito ne mano požiūris į jos tekstus, o pasitikėjimas savimi. Nors visi jos romanai labai skirtingi, nė vieno jų kalba man neatrodė tokia, kad ją reikėtų labai redaguoti. Kai rengėme pirmąjį romaną, tai buvo pirmas mano susidūrimas su leidyba, ir man buvo sakoma, kad reikia duoti tekstą kalbos redaktorei, kuri viską sutvarkys. Leisdami antrą romaną po kalbos redaktorės peržiūros dar bandėme keisti, tačiau vis tiek atrodė, kad kalbos redaktorius žino, kaip turi būti. O su šia knyga mes supratome, kad reikia tik to, kad kas nors parodytų akivaizdžias klaidas. „Grybo sapno“ atveju man atrodė, kad kalba yra puiki ir jos tiesiog reikia nesugadinti.
„Grybo sapno“ atveju man atrodė, kad kalba yra puiki ir jos tiesiog reikia nesugadinti.
– Tačiau bent jau man skaitant knygą atrodo, kad čia kalbinėmis priemonėmis yra ir provokuojama, kvestionuojamos nusistovėjusios taisyklės. Tarkime, kad ir dėl to, kad ne visur naudojami kableliai (apie juos, beje, paaiškinama knygos pabaigos žodyje). Ar buvo sąmoningo noro provokuoti?
Gabija: Bent jau aš nejaučiu, kad čia yra kažkokios provokacijos. Knygoje „Stasys Šaltoka“ pats veikėjas buvo kažkiek erzinantis, o ir kalba turėjo sukelti tokią emociją – „trigerinti“. O čia aš norėjau papasakoti apie žmonių iracionalumą, ir man reikėjo tokios kalbos. Kalba išėjo iš meninio sumanymo ir neatskiriama nuo to. Dėl kablelių – mes buvome sudėję juos, paskui viena kita garsiai skaitėme knygą ir tada jau svarstėme, kur yra emocinis pabrėžimas, krūvis, koks ritmas, pagal tai ir atsirado skyryba. Prioritetas buvo emocija. Norėjau, kad skaitytojas tekste kai kur užstrigtų. Tam naudojami tam tikri žodžiai, konstrukcijos, verčiančios žmogų tose vietose sustoti.
Ūla: Mes gauname žmonių ne iš literatūros pasaulio atsiliepimų, ir jie sako, kam tas pabaigos žodis – gi puiki kalba, niekas nekliūna, sklandžiai persiskaito. Atrodo, kad pagrindinis redaktorių darbas Lietuvoje yra sukurti kliūtis. Kad svarbiausia toje užrašytoje gyvenimo tėkmėje sudėti kiekvieną kablelį, logiškai surašyti. O tai iš esmės sudarko tą gyvenimo tėkmę. Kartais to reikia, jeigu norime teksto kaip griežtai sukarpyto gyvenimo, labai griežtai suskirstytos informacijos. Bet jeigu yra romanas, kuriuo norima skaitytoją pagauti emociškai, to nereikia.
– Sakote, kad skaitėte knygą balsu, tad čia jau mes kalbame apie ritminę pusę, tačiau juk daugelis skaitytojų skaito tyliai.
Ūla: Tačiau vis tiek skaitymą veikia ir kvėpavimas.
– Kalbant apie kalbos ritmą daugiausia tai visgi akcentuojama poezijoje.
Gabija: Manau, kad neturėtų tai būti pražiūrėta ir prozoje. Gavau keletą atsilepimų, ir žmonės sako, kad, kai nėra tų kablelių, dirbtinai sudaromų pauzių, tekstas greičiau skaitomas – pagreitėja tempas, nes juk kai atsiranda kablelis, jis kažką reiškia – sustojimą, pauzę. Man atrodo, rašant svarbu suprasti, kodėl tam tikroje vietoje reikia kablelio, o ne dėti jį tiesiog, – reikia ar nereikia.
Aš taip pat nenorėjau atskirti veikėjų vidinio pasaulio nuo išorinio pasaulio. O kablelis tampa simboline siena tarp vidinio pajautimo ir išorinio pasaulio. Bet jeigu mano sumanymas yra kelti klausimus apie ribas, jų nebuvimą, kablelio nereikia.
– O kiek tai liečia ir patį žodyną?
Gabija: Ūla norėjo išgryninti keiksmažodžius, kuriuos naudos skirtingi veikėjai. Nežinau, kiek tai jaučiasi skaitant, bet kiekvieno veikėjo kalba yra kitokia. Tarkime, Dastino kalba yra labai isteriška, tarsi trūkčiojanti emocija. Inos – lengvesnė. Taigi, buvo išsirenkami pagrindiniai žodžiai, kurie atspindi kiekvieną veikėją.
Veikėjus taip pat atspindi ir sakinių struktūros. Tarkime, jeigu kalba Alma, visi kableliai yra labai griežtai sudėti. Jeigu kalba Upė, jų nėra. Ir „Redos“ konferencijoje mano pranešimas buvo apie sakmes – sakmėms aš pritaikau naują prasmę. Sakmė – sakytinė kalbos grupė, dialektas, ji apibrėžia, kaip mes šnekame. Tarkime, yra mokytojų, redaktorių sakmės, ir visi tie žmonės vartoja visiškai kitokius žodžius. Mes labai jautriai juos jaučiame. Pavyzdžiui, jei kažkas kalbėdamas „persijungia“ ir ima kalbėti labai mandagiai, tarsi diktoriaus tonu, mes suprantame, kad kažkas čia yra negerai. Tai galima ironiškai apžaisti – jei į 30-etės moters sakmę įterpi taisyklingos kalbos konstrukciją, tai iš karto skambės ironiškai. Mano veikėjų sakmių formavimas vyko pagal jų amžių, socialinę grupę, finansinę situaciją, tai, kas veikia mūsų kalbą, kokius žodžius renkamės. Žodžių pasirinkimas buvo antropologinis.
Žodžių pasirinkimas buvo antropologinis.
Ūla: Aš turėjau tokią metodiką – redaguodavau, skaitydavau kaip eilinė skaitytoja, ir jeigu pajausdavau vidinį „šišą“ kažką keisti, stabdydavau save, o jei ir keisdavau, žiūrėdavau, ar frazė kažko neprarado. Siūlydavau keitimus, jei matydavau, kad jie gali praplėsti kažkokią prasmę, bet autorė pati nuspręsdavo, ar nori to. Mes esame labai jautrūs kalbai. Ir jeigu sakei, kad yra atskyrimas tarp prozos ir poezijos, manau, kad ne – bet kuriuo atveju reikia labai gerai įsiklausyti į tekstą.
Gabija: Ūla manęs dažnai klausdavo, ką aš noriu pasakyti. Ji sakydavo – man šioje vietoje kliūna, ką tu norėjai pasiekti? Ar norėjai, kad skaitytojas būtų „confused“, ar norėjai kažką kito pasakyti? Ir mes palikome daug vietų, kur norėjome, kad skaitytojas būtų „confused“. Buvo sąmoningas ėjimas kartu per tekstą – svarstėme, ar aš noriu, kad skaitytojui šioje vietoje būtų aišku, ar noriu, kad jam liktų dviprasmybių.
– Minėjote, kad žmonės ne iš literatūros pasaulio sakė, jog jiems paaiškinimų net nereikėjo. O kokia buvo literatūros pasaulio reakcija?
Ūla: Aš girdėjau, kad yra strigimo.
Gabija: Nežinau, kiek atvirai su manim žmonės tai aptarinėja, gal tik vienas žmogus atvirai pasakė, kad labai „trigerina“ nenorminė kalba, tačiau tai sakė žmogus, kuris profesionaliai redaguoja tekstus. Iš kitų skaitytojų atsiliepimų net neatrodo, kad tai – nenorminė kalba. Beje, grįžtant prie klausimo apie provokaciją, nebent jei esi literatūros lauke, su tam tikrais lūkesčiais, esi išmokęs tam tikras žaidimo taisykles, kad matydamas, jog tų žaidimo taisyklų nesilaikoma, galvotum, jog tai jau provokacija. Tai priklauso nuo to, kurioje pusėje stovi.
– Štai dabar kalbame apie tuos kalbinius sluoksnius, tai, kaip jie atspindi personažus. Tačiau, kiek, jūsų manymu, patys skaitytojai tai atpažįsta? Daug kas, matyt, skaitydami romaną seka siužetą, išreiškiamas mintis, o į kalbinius dalykus nereaguoja taip pastabiai, jautriai.
Ūla: Galiu pateikti pavyzdį iš muzikos. Kai į simfoninį koncertą ateina paprastas klausytojas, nesuluošintas dešimties metų muzikos akademijos mokslų, jam būna gražu ar negražu, kažkur koncerto metu nuneša mintys. Tačiau jei esi klausęsis harmonijos paskaitų, puikiai žinai, kas yra teisinga, kas neteisinga, iškart galvoji, – galbūt jis čia provokuoja? Tai – žvilgsnis iš vidaus. Man atrodo, kad žmogus viską labai gerai jaučia. Mes jaučiame ir skaitydami. Bet kai žinai visas tas taisykles, tada tai galbūt ir erzina. O šiaip žmonės skaito, pagauna jausmą, o man atrodo, kad tai yra svarbiausias dalykas. Kūrėjas nori sukelti tau kažkokį jausmą, o ne priversti mąstyti apie taisykles.
Gabija: Mane žiauriai „trigerina“ tai, kad romanas mūsų sąmonėje užima labai autoritarinę poziciją. Skaitytojai turi tam tikrus lūkesčius, – kad bus kažkoks gana lengvai suprantamas siužetas, pabaiga, kuri viską išsprendžia, paaiškina, personažai, su kuriais galima tapatintis. O aš žiūriu į romaną kaip į meno formą – ir yra skirtingi reikalavimai, jei žiūri į romaną kaip į laisvalaikio praleidimo būdą ar kaip į meno formą. Kalbėdami apie šį romaną kai kurie žmonės sako, kad neatitinka lūkesčių, nes nėra aiškios pabaigos, nėra labai aiškaus siužeto, su veikėjais tapatintis labai suku. Tai lyg ir romano minusas. Bet aš ir neturėjau intencijų parašyti tokį romaną.
– Bet, kalbant apie romanus, sunku teigti, kad yra kažkokie labai aiškūs lūkesčiai – rašytojai jau seniai eksperimentuoja, išbando įvairias formas. Sunku būtų teigti, kad yra kažkokia homogeniška skaitytojų bendruomenė. Beje, jei jau kalbame apie skaitytojus, jūs turbūt irgi turite kažkokius lūkesčius jiems?
Gabija: Atviras skaitytojas be išankstinių lūkesčių. O skaitytojus aš sluoksniuoju, – tarkime, taip buvo su „Stasiu Šaltoka“ – kai kurie skaitytojai sakė, kad knygą galima labai greitai perskaityti, kone kaip nuotykių romaną. Tačiau iš tiesų manau, kad ten yra traumos istorija apie žmogų, kuris nelabai gali reflektuoti savo praeitį, turi labai stiprią distanciją su ja.
Ūla: Manau, daugybė redaktorių galvoja, kad kaip jie knygą perskaitys, taip perskaitys visi. Ir dažnai redaktoriai tarsi prisiima sau didžiulę atsakomybę pasakyti autoriui, kaip jis ką turi pasakyti. Tačiau jis irgi yra tik vienas žmogus su jį veikiančiomis aplinkybėmis, patirtimi, ir metaforas kiti perskaitys galbūt visai kitaip nei jis. Man atrodo, redagavimo lygmeny atmesti viską, ko tu kaip redaktorius nesupratai, yra nusikaltimas literatūrai kaip meno formai ir nusikaltimas prieš skaitytoją. Aš manau, kad irgi daug ko nesupratau romane, ką kiti skaitytojai galbūt supras. Tad mano kaip redaktorės užduotis buvo neatimti galimybės iš tų žmonių, kurie galbūt romane atras tam tikrą kampą, kurį Gabija norėjo perteikti, nors aš jo ir nesupratau.
Gabija: Ir dar yra susiformavęs lūkestis, kas yra lietuvių literatūra. Yra dažna asociacija su nekokybe, ir kai kurie skaitytojai, sakydami man komplimentus, sako, kad atrodo, jog tai – tarsi anglų kalba parašytas kūrinys, išverstas į lietuvių kalbą. Man tai kelia daugybę klausimų apie tai, kas yra lietuvių literatūra, kaip žmonės jaučiasi su savo kalba, kodėl vertimas iš anglų kalbos atrodo tarsi kokybės ženklas. Manau, lietuvių literatūra turi tam tikrą emocinę konotaciją, nors man labai sunku tai žodžiais apibūdinti. Man atrodo, tai susiję ir su kalbiniais dalykais. Tai, kad mano veikėja nekalba bendrine, nenaudojama kalba, jau atrodo tarsi kažkoks kitoniškas dalykas. Lietuviški tekstai labai dažnai neatspindi kalbos, kuria mes kalbame, neatspindi pasaulio, kuriame gyvename. Tai – prestižinė kalbos forma, atsirandanti tiktai rašytiniuose literatūros tekstuose. Ir tai, kad „Grybo sapne“ tos prestižinės kalbos nėra, gal ir prisideda prie jausmo, kad tai mažiau lietuviškas kūrinys.
– Kaip, jūsų nuomone, knyga bus skaitoma praėjus kuriam laikui, keleriems metams? Juk kalbos registras keisis, ir tai, kaip romane kalba šie personažai, jau nebeatitiks tikrovės.
Ūla: Ji galės būti skaitoma kaip istorinis šaltinis. Tarkime, kai išėjo „Stasys Šaltoka“, ji buvo parašyta tokia kalba, kokia mes tuo metu kalbėjome. O dabar, net jei mes tokia kalba nebekalbame, ji gali būti vienas iš būdų pažinti tą laikotarpį. Nes literatūroje to nelabai yra užfiksuota.
Gabija: Ta knyga buvo parašyta 2017 metais, kai dar nebuvo žodžio influenceris. Tačiau nors nebuvo tokio žodžio, ji labai gerai apibrėžė tokį gyvenimo būdą. Daug kas tada recenzijose rašė, kad ne, žmonės taip negyvena, o dabar sako – o, kaip autentiškai ji aprašo tą influencerių gyvenimo būdą. Aš tikiuosi, kad jei kas po 20 metų norės atsiversti „Grybo sapną“, galės pažiūrėti, kaip žmonės gyveno šiuo metu, kokios buvo baimės būtent šiuo laikotarpiu, tai galėtų būti antropologinė fiksacija. O kitą knygą aš parašysiu kita kalba.
– Ši knyga verčiama ir į anglų kalbą. Kaip bus su tuo vilnietiškos kalbos perteikimu angliškai?
Gabija: „Stasį Šaltoką“ vertė lietuvis, nes tuo metu priėjome prie išvados, kad geriausia knygai būtų Rytų Europos gramatika ir tam tikras laužytas tekstas. Jis man geriausiai atspindėjo, kas yra Stasys. O šią knygą verčia vyresnio amžiaus britas – norėjau britiškos kalbos registro. Apsitarėme, kad knygoje turėtų būti gana klasikinė anglų kalba, – kai norėsis išeiti iš šio registro, bus labai aišku.
