Skaitytojams siūlome rašytojo George’o Orwell’o straipsnį „Laisvė ir laimė“, išspausdintą 1946 metų sausio 4 d. leidinyje „Tribune“, kuriame autorius aptaria J.Zamiatino romaną „Mes“. Iš anglų kalbos tekstą vertė Arvydas Sabonis.
***
Nors apie ją buvau girdėjęs ir anksčiau, tik dabar man į rankas pateko Jevgenijaus Zamiatino knyga „Mes“, kuri yra itin įdomus literatūros reiškinys šiais knygų deginimo laikais. Pavartęs Glebo Struvės „Dvidešimt penkeri sovietinės rusų literatūros metai“, sužinojau štai ką:
1937 m. Paryžiuje miręs Zamiatinas buvo rusų rašytojas ir kritikas, išleidęs keletą knygų tiek prieš revoliuciją, tiek po jos. „Mes“ jis parašė apie 1923‑iuosius, ir nors knyga buvo ne apie Rusiją ir neturėjo tiesioginių sąsajų su tuometine politika – tai fantazija apie dvidešimt šeštąjį mūsų eros amžių, – ji buvo uždrausta leisti kaip ideologiškai nepageidautina.
Rankraščio kopijai atsidūrus užsienyje, knyga pasirodė anglų, prancūzų ir čekų kalbomis, bet niekada nebuvo išleista rusiškai. Angliškasis vertimas išėjo Jungtinėse Valstijose, tik aš neįstengiau jo gauti. Tačiau galiausiai man pavyko pasiskolinti prancūziškąjį, pavadintą Nous Autres. Kiek galiu spręsti, tai nėra aukščiausio lygio knyga, bet ji neabejotinai skiriasi iš kitų, tad stebėtina, kad Anglijos leidėjams pritrūko sumanumo ją perleisti.
Nors knyga buvo ne apie Rusiją ir neturėjo tiesioginių sąsajų su tuometine politika, ji buvo uždrausta leisti kaip ideologiškai nepageidautina.
Pirma, kas skaitant šią knygą išsyk krinta į akis, – kad Aldousas Huxley savo „Puikų naują pasaulį“ parašė iš dalies ja sekdamas, nors dar niekas, man regis, iki šiol to nėra akcentavęs. Abiejose knygose rašoma apie prigimtinės žmogaus dvasios sukilimą prieš racionalizuotą, mechanizuotą, bejausmį pasaulį, abiejų veiksmas vyksta maždaug po šešių šimtų metų. Atmosfera abiejose panaši, abiejose vaizduojama iš esmės tokia pati visuomenė, tik Huxley knyga kiek mažiau politiškai aktuali ir labiau paveikta naujausių biologijos bei psichologijos teorijų.
Zamiatino vaizduotėje dvidešimt šeštojo amžiaus Utopijos gyventojai tiek praradę savo individualumą, kad vadinami tik numeriais. Jie gyvena stikliniuose namuose (knyga parašyta, kai televizija dar nebuvo išrasta), kad politinei policijai, tai yra Sergėtojams, būtų lengviau juos prižiūrėti. Jie vilki vienodas uniformas, žmogus čia – „numeris“ arba „junifa“ (uniforma).
Jie valgo sintetinį maistą, pasivaikščioti eina gretomis po keturis, iš garsiakalbių sklindant Vieningosios Valstybės maršui. Nustatytomis dienomis jiems leidžiama vienai valandai (tai vadinama „sekso valanda“) nuleisti užuolaidas savo skaidriuose būstuose. Santuokos, žinoma, panaikintos, bet lytinis gyvenimas nėra visiškai palaidas. Tokiems reikalams kiekvienas gauna rožinių talonų knygelę, o partneris, su kuriuo praleidžiama suteikta sekso valanda, pasirašo talono šaknelę.
Zamiatino vaizduotėje dvidešimt šeštojo amžiaus Utopijos gyventojai tiek praradę savo individualumą, kad vadinami tik numeriais.
Vieningąją Valstybę valdo veikėjas, vadinamas Rūpintoju, kuris kasmet vis išrenkamas visuotiniu balsavimu, visada vienbalsiai. Valstybė remiasi principu, kad laimė ir laisvė nėra suderinami dalykai. Rojaus sode žmogus buvo laimingas, bet per kvailumą panoro laisvės ir buvo išvarytas į tyrus. O dabar Vieningoji Valstybė atkūrė jo laimę pašalinusi laisvę.
Taigi panašumas į „Puikų naują pasaulį“ stulbinantis. Tačiau, nors Zamiatino knyga ne tiek tvirtai suręsta – jos siužetas gana silpnas, fragmentiškas, jį sunku apibendrinti, – „Mes“ turi politinę prasmę, kurios trūksta „Puikiam naujam pasauliui“. Huxley knygoje „žmogaus prigimties“ problema tarsi yra išspręsta, mat manoma, kad žmogaus organizmą galima suformuoti kaip tik nori, pasitelkus prenatalinę invaziją, vaistus ir hipnotinę įtaigą. Aukščiausio lygio mokslininką išauginti ne sunkiau negu pusdebilį epsiloną, o susitvarkyti su likučiais primityvių instinktų, tokių, kaip motiniški jausmai arba laisvės troškimas, lengva abiem atvejais.
Tačiau autorius nepateikia aiškios priežasties, kodėl jo aprašoma visuomenė turėtų būti taip nuodugniai susluoksniuota. Čia nėra tikslo ekonomiškai išnaudoti, bet ir noras bauginti ar dominuoti taip pat neatrodo kaip motyvas. Nėra nei valdžios troškimo, nei sadizmo, nei jokių žiaurumų. Esantieji viršuje neturi stipraus motyvo ten išlikti. Nors visi lėkštai laimingi, gyvenimas pasidaręs toks beprasmis, kad sunku patikėti, jog tokia visuomenė galėtų ilgai tverti.
Apskritai imant, Zamiatino knyga turi daugiau bendra su mūsų gyvenimu.
Apskritai imant, Zamiatino knyga turi daugiau bendra su mūsų gyvenimu. Nepaisant auklėjimo ir Sergėtojų budrumo, daugelis senųjų žmogaus instinktų niekur nedingę. Pasakotoją D-503, gabų inžinierių, bet vargšą paprastą žmogelį, tokį pieštinį Billy Brown iš plakatų Londono transporte, nuolat gąsdina vis užplūstantys atavistiniai impulsai. Jis įsimyli (tai, suprantama, nusikaltimas) I-330, pogrindinio pasipriešinimo judėjimo dalyvę, kuriai pavyksta įtraukti į sukilimą ir jį. Sukilimui prasidėjus paaiškėja, kad Rūpintojo priešų yra nemažai ir kad tie žmonės ne tik rengiasi sugriauti Valstybę, bet ir tomis valandomis, kai jų užuolaidos būna nuleistos, atsiduoda tokioms ydoms, kaip cigarečių rūkymas bei alkoholio gėrimas.
Galiausiai D-503 išgelbstimas nuo savo paties kvailumo pasekmių. Valdžia paskelbia radusi kilusių neramumų priežastį: kai kurie žmonės kenčią nuo ligos, vadinamos vaizduote. Už vaizduotę atsakingas smegenų centras jau nustatytas, ši liga išgydoma rentgeno spinduliais. D-503 atliekama operacija, po kurios jam jau lengva padaryti tai, ką jis seniai žinojo privaląs padaryti, – išduoti policijai bendrininkus. Visiškai ramiai jis stebi, kaip I-330 po stikliniu varpu kankinama suspaustu oru:
„Tvirtai įsikabinusi į kėdės ranktūrius, ji žiūrėjo į mane – žiūrėjo, kol akys visiškai užsimerkė. Tada ją ištraukė, greitai atgaivino elektrodais ir vėl pasodino po Varpu. Taip kartojo tris kartus – ir ji vis dėlto nepasakė nė žodžio. Kiti, atvesti su ta moterimi, buvo sąžiningesni: daugelis iš jų pradėjo kalbėti jau po pirmojo karto. Rytoj jie visi žengs Rūpintojo Mašinos laipteliais.“
Zamiatino Utopijoje egzekucijų daug. Jos vykdomos viešai, dalyvaujant Rūpintojui, oficialiems poetams skaitant triumfo kupinas odes.
Rūpintojo Mašina – tai giljotina. Zamiatino Utopijoje egzekucijų daug. Jos vykdomos viešai, dalyvaujant Rūpintojui, oficialiems poetams skaitant triumfo kupinas odes. Žinoma, toji giljotina – tai ne kokia elementari seniena, o gerokai patobulintas modelis, tiesiogine prasme likviduojantis auką, akimirksniu paverčiantis ją lengvu dūmeliu ir švaraus vandens bala. Egzekucija iš esmės yra žmogaus aukojimas, jos aprašymui sąmoningai suteiktas kraupių senovės vergovinių santvarkų atspalvis. Zamiatinas intuityviai atskleidžia iracionaliąją totalitarizmo pusę – žmonių aukojimą, žiaurumą dėl žiaurumo, Vado garbinimą suteikiant jam dieviškuosius atributus, – ir būtent tuo jo knyga yra pranašesnė už Huxley kūrinį.
Nesunku suprasti, kodėl knygą buvo uždrausta išleisti. Jau vien pokalbis tarp D-503 ir I-330 (aš jį kiek patrumpinau) turėjo priversti cenzorius griebtis mėlynųjų pieštukų:
– Nejaugi nesupranti: tai, ką ketinate daryti, – revoliucija?
– Taip, revoliucija! Kodėl manai, kad absurdiška?
– Absurdiška – nes daugiau revoliucijų negali būti. Nes mūsų revoliucija buvo paskutinė. Tai žino kiekvienas…
– Mielasis mano: tu – matematikas. Įvardyk man paskutinį skaičių.
– Kaip? Aš… aš nesuprantu: kurį – paskutinį?
– Na, paskutinį, didžiausią.
– Juk tai kvaila. Skaičių skaičius – begalinis, kaip galėčiau nurodyti paskutinį?
– Tai kodėl nori, kad būtų paskutinė revoliucija?
Jis rašė maždaug tuo metu, kai mirė Leninas, taigi dar negalėjo turėti omenyje Stalino diktatūros.
Esama ir daugiau panašių pasažų. Vis dėlto gali būti, kad Zamiatino satyra specialiai netaikyta sovietų režimui. Jis rašė maždaug tuo metu, kai mirė Leninas, taigi dar negalėjo turėti omenyje Stalino diktatūros, o ir sąlygos Rusijoje 1923 m. nebuvo tokios, kad kas nors būtų maištavęs dėl to, jog gyvenimas pasidaręs pernelyg saugus ir patogus. Matyt, Zamiatinas taikėsi ne į kokią konkrečią šalį, bet į tai, kur link, jo manymu, eina industrinė civilizacija.
Nesu skaitęs kitų jo knygų, bet iš Glebo Struvės žinau, kad Zamiatinas keletą metų buvo praleidęs Anglijoje ir parašė kandžių satyrų apie tenykštį gyvenimą. „Mes“ akivaizdžiai liudija, kad jis buvo gerokai linkęs į primityvizmą. 1906 m. Zamiatinas sėdėjo caro kalėjime, 1922 m. bolševikai jį vėl pasodino į tą patį kalėjimą, netgi į tą patį koridorių, taigi jis turėjo priežasčių nemėgti nei vieno, nei kito politinio režimo. Tačiau jo knyga nėra nuoskaudų išraiška. Tai studija Mašinos, džino, kurį žmogus neapdairiai išleido iš butelio ir nebegali įvaryti atgal. Tai knyga, kurios vertėtų pasidairyti, kai ji bus išleista Anglijoje.
