G.Pereco „Gyvenimas vartojimo instrukcija“: pusės kilogramo daiktas, padėsiantis nesusireikšminti

„Postmodernizmo klasika”, „veikalas, parodantis literatūros galimybes”, „nebijantiems literatūrinių iššūkių”… Kai apie knygą skamba tokio pobūdžio atsiliepimai, apsileidusiam skaitytojui kyla negerų minčių. Ką iš tikro gausi, įsigijęs pusę kilogramo sveriantį prancūzišką daiktą pavadinimu „Gyvenimas vartojimo instrukcija“? Daiktą, kurio autorius yra išleidęs ir kitą romaną, jame nei karto nepanaudodamas E raidės. Ar įmanoma iš tokio autoriaus tikėtis skaitinio, kuris būtų ne tik labai reikšmingas, ne tik parodantis dar kokias nors literatūros galimybes, bet ir įdomus skaityti?
Georges Perec „Gyvenimas vartojimo instrukcija“
Georges Perec „Gyvenimas vartojimo instrukcija“ / Leidyklos nuotr.
Temos: 2 Knygos Literatūra

Neatsiversime – nesužinosime. O kad atsiverstume, leidykla LAPAS panaudojo klastą ir sukūrė abejingų nepaliekantį knygos viršelį. Daugiabučio pastato skerspjūvis, leidžiantis vienu ypu stebėti skirtingų gyventojų buitį, istorijas ir likimus – kas apie tokią galimybę nepasvajoja? Jei vaikystėje esate susidūrę su kitu epochiniu veikalu „Ką žmonės dirba visą dieną”, nujausite, kad G.Perecas mums paruošė kažką panašaus, tik skirto suaugusiems ir išmirkyto prancūziškame postmodernizmo, egzistencializmo, nihilizmo, o gal ir dar kokio nors izmo marinate.

Tai jau pradedam? Neriam į veiksmą? Dar ne visai, dar laukia preambulė arba meta-pasakojimas apie dėlionės meną – betikslį ir beprasmį, bet pastangų ir susikaupimo reikalaujantį užsiėmimą, kuriam savo visą gyvenimą dedikuos vienas iš knygos pagrindinių herojų Persivalis Bartlbutas. Kaip vėliau paaiškėja, jis pasiryžo neįveikiamos pasaulio nedarnos akivaizdoje iki galo įgyvendinti [...] ribotą, bet vientisą, nuoseklią, niekuo kitu nepakeičiamą programą. Akivaizdu, tokiais užmojais žavisi ir pats G.Perecas, kuris savo knygoje atlieka kažką panašaus: iš pradžių susikuria sudėtingas romano rašymo taisykles (pavyzdžiui, kad po 99 daugiabučio butus pasakotojui reikės išvaikščioti kaip po langelius šachmatų lentoje – ir dar ne bet kokiais, o žirgo ėjimais), tada pažeria triženklį skaičių mikropasakojimų apie skirtingų pastate įsikūrusių žmonių gyvenimo istorijas, pakilimus, nuopuolius ir, žinoma, pabaigas.

Atrodo, kad pabaigos čia turi ypatingą reikšmę. Svarbiausia, vieną dieną pranyks visas namas, išmirs visa gatvė ir visas kvartalas, anksti išsiduoda G.Perecas. Be to, net ir herojus Bartlbutas turi fetišą pabaigoms. Visą gyvenimą pašventęs savo paties nutapytomis ir kaimyno supjaustytoms dėlionėms, jis nuo pat pradžių yra kruopščiai suplanavęs galop jas sunaikinti, kad neliktų jokio pėdsako projekto, į kurio įgyvendinimą penkias dešimtis metų buvo pasinėręs jo sumanytojas. Tokiu būdu, pradėjęs nuo nieko ir atlikdamas tikslias baigtinių objektų transformacijas, [jis] grįžtų į nieką.

Aha... Tik o kokia prasmė skaityti šešis šimtus puslapių, vedančių į nieką? Skaitytojų laimei, ne visiems romano veikėjams būdinga tokia neperspektyvi egzistencinė laikysena. Juk savo laiką žemėje galima praleisti ir susigalvojant svarbesnių – žmonėms taip atrodo – užsiėmimų. Nors knygoje netrūksta nuobodylų, kurie užsidarę savo butuose sprendžia kryžiažodžius, ką nors be reikalo kolekcionuoja, siuvinėja ar iki pat mirties kala pinigus, čia rasime ir neįtikėtinų istorijų apie grandiozines asmenybių ambicijas mokslo ar meno pasaulyje, kuriozinius dvasinius ieškojimus, metai iš metų įgyvendinamus keršto planus dėl prarastos meilės, partnerių libido auginančias kleptomaniškas išdaigas arba sėkmingas karjeras, padarytas už pinigus prišaukinėjant velnią turtingiems užsakovams. Praktiškai nėra tokios profesinės srities ar laisvalaikio aistros, kurios anksčiau ar vėliau neišbandytų kuris nors iš romane aptarinėjamų pastato gyventojų. Todėl kiekvienas skaitytojas anksčiau ar vėliau aptiks ir tokias istorijas, kuriose regės savo paties gyvenimo kontūrus arba karikatūras.

Stebina netikėta visų šių mikroistorijų pasakojimo maniera.

Stebina netikėta visų šių mikroistorijų pasakojimo maniera. Vienas sėkmingas rašytojas yra pasakęs, kad svarbiausias gero pasakojimo elementas yra veiksmažodis. Bet G.Perecas romane jų yra kur kas mažiau nei daiktavardžių, o kalbant dar konkrečiau – butuose sandėliuojamų daiktų, kurie visi skrupulingai vardinami ir pristatinėjami. Kas tai – liguistas potraukis žodžiais fotografuoti veiksmo vietą? O gal būtent daiktai šioje knygoje yra tapę svarbiausiais veiksmažodžiais (veiksmadaikčiais?), talpinančiais kiekvieno buto šeimininko, jo šeimos ar net ištisų kartų gyvenimus į esamąjį laiką – vieną sustingdytą ir iki mažiausių smulkmenų apibrėžtą sceną?

Tai nereiškia, kad knygoje nėra veiksmo ir žavingų intrigų. Iš pirmo žvilgsnio kaip tik atrodo, kad autorius per siužeto linijas skaitytoją vedasi su ypatingu susikaupimu, lyg kiekvienas paminėtas daiktas ir kiekviena skirtingų personažų gyvenimo akimirka būtų kupina paslaptingos reikšmės. Tik, tiesa, čia pat be gailesčio ir net nesumirksėdamas jis parodo, kokie bejėgiški tampa žmonės, kai bando sukontroliuoti ateitį, savo veiksmų ir ketinimų pasekmes. Nenuostabu, jog didžiausi veikėjų lūkesčiai virsta didžiausiu šnipštu, o situacijos, atrodytų, neturinčios išeities, nelaimėlius kaip tik atveda prie to, kas mūsų pasaulyje vadinama sėkme. Tik ta sėkmė kažkada irgi baigiasi. Kaip ir visa kita – baigiasi. Ir galop nelieka didelio skirtumo, ar žmogus daugiabutyje buvęs aukštutinis, ar žemutinis gyventojas, senasis ar naujasis. Ilgainiui net pradedi įtarti, kad G. Perec savo knygoje išvis neturi rimtų ketinimų ir tik šaiposi iš žmogiškos lemties. O kad padarytų didesnį įspūdį, stengiasi išlikti rimtu veidu ir kaip nors pats nesusijuokti.

Dėlionės menas prasideda [...], kai jų gamintojas ima kelti sau visus klausimus, kuriuos turės išspręsti žaidėjas; kai, užuot palikęs viską supainioti atsitiktinumui, jis nori šį pakeisti gudrumu, pinklėmis, iliuzija. Panašu, kad skaitytojas tiesiog pasmerktas tapti dar viena autoriaus sumanyto žaidimo pinklių auka. Tačiau nieko baisaus. Jei išgyveno antžmogišką darbą atlikusi šio romano vertėja Akvilė Melkūnaitė, kaip nors išgyvensime ir mes, skaitytojai. O ką iš šio žaidimo išsinešime? Visų pirma – nesusireikšminimą. G.Pereco knyga parodo, kad nesvarbu, ką gyvenime veiktume – kurtume medžio dėliones, statytume verslo imperijas, nertume į politiką ar ieškotume sau tinkamiausios Dievo versijos – namams bei daugiabučiams, kuriuose gyvename, tai nelabai rūpės. Daug šansų, kad pastatai toliau stovės, kai mūsų žaidimai bus jau seniai pasibaigę. O kažkada neliks ir pačių pastatų.

Bet tai nereiškia, kad per tą trumpą laiką, kol esame čia, neverta susirasti savosios dėlionės, savojo kasdienybės apsisunkinimo. Apsileidusiam skaitytojui G.Perecas knyga yra ne tik apie literatūros, bet ir apie gyvenimo galimybes: susipažindami su skirtingų daugiabučio gyventojų istorijomis, aptiksime daug įdomių naujų idėjų... ar bent jau įdomių daiktų, kuriuos galima kur nors nusipirkti, parsinešti namo ir laikyti, kaip tai daro romano personažai. Pradėti galima nuo vieno gero daikto, sveriančio pusę kilogramo ir pavadinto „Gyvenimas vartojimo instrukcija“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais