Į interviu Gabija atkeliavo nešina glėbiu knygų, viena iš jų buvo atsinešta tiesiai iš knygyno. „Draugei paskolinau savąją, bet norėjau jums apie ją papasakoti. Nusipirkau dar vieną“, – sako ji.
Gabija neįsivaizduoja savo gyvenimo be knygų, kurios yra jos kasdienybės dalis, vienatvė ir įkvėpimas. „Man jų vis maža ir maža“, – kalba dviejų knygų autorė.
Kokias knygas ji mėgsta skaityti? Kas yra tas autorius, kuris jai yra tarsi kelrodė žvaigždė? O kaip ieškoti kūrybinio įkvėpimo? Apie tai ir dar daugiau kalbėjomės su Gabija.
Visus specialius 15min reportažus apie knygas galite rasti čia, o jei ieškote patarimų skaitymams, čia rasite naujausių knygų apžvalgas. Taip pat sekite „15min knygų“ naujienas socialiniame tinkle „Facebook“.
O dabar kelkimės į pažintį su Gabija ir jos knygomis.
– Prieš pokalbį jūsų prašiau, kad atsineštumėte savo mėgstamą knygą. Jūs atsinešėte keliolika knygų.
– Kai mokiausi kalbų, už mūsų žinias atsakinga mokytoja taikė vieną įdomią sistemą. Regis, ir labai teisingą. Pavyzdžiui, rašydamas diktantą galėdavai pridaryti dešimt klaidų, bet gauti devynetą. Ji atimdavo vieną balą, jei tu nežinodavai kurios nors vienos taisyklės. Ji taip apsikraudavo save darbu, bet dėmesį kreipdavo į gramatiką, o ne į bendras klaidas. Nešdamasi visas šias knygas aš supratau, kad atsinešiau ne margą puokštę knygų, bet po glėbį vieno autoriaus arba vienos temos knygų.
– O kurią knygą iš jų išskirtumėt? Kuo ji jums svarbi?
– Prašyčiau leisti man išsirinkti dvi knygas. Jei kalbėtume, kas yra mano jėga, mano stiprybė, mano šaltinis, kur aš galiu išgerti tyriausio vandens savo sielai, tai yra poetas, Nacionalinės premijos laureatas Donaldas Kajokas.
Televizinės karjeros laikais, kai darydavau interviu su žmonėmis, jo gal pusę metų prašiau suteikti man garbę jį pakalbinti. Man, tokiai greitai, tai yra labai ilgas laikas. Jis vis sakydavo, kad neturi ką pasakoti – tokie didžių žmonių pasirodymai.
Galiausiai, kai filmavau interviu, sugalvojau tokią formą, – aš kalbėjau jo eilėmis, o jis atsakinėjo eilėmis. Šį įrašą turiu ir dabar, nors šiaip beveik nieko neturiu iš savo penkiolikos metų darbo. Tai buvo viena laimingiausių mano gyvenimo dienų.
Turiu visas D.Kajoko knygas ir jas tempiausi į knygų mugę, kur buvo susitikimas su autoriumi. Aš jam sakau: ar sutiktumėte man pasirašyti visas šias knygas? Ir jis pasirašė. Tai maža to, kad turiu visas jo knygas, turiu visas ir su autografais.
Kadangi pati esu plepė, tai žmonės, kurie moka trimis sakiniais arba trimis žodžiais pasakyti visą pasaulio esmę, man yra dievai. Tai yra tas žmogus, kuris mane kuria.
Jei kalbėtume, kas yra mano jėga, mano stiprybė, mano šaltinis, kur aš galiu išgerti tyriausio vandens savo sielai, tai yra poetas Donaldas Kajokas.
– O kokia antra knyga?
– Tai yra Viktoro Franklio „Žmogus ieško prasmės“. Visi šią knygą, turbūt, jau esame skaitę. Pats V.Franklis buvo profesorius, psichoterapeutas, garsus savo srities žmogus, labai daug pasiekęs. Jis buvo patekęs į koncentracijos stovyklą, nes buvo žydas. Knygoje V.Franklis visiškai be melo aprašo, kaip tai išgyveno. Sutikime, kad geriausi iš tenai negrįžo, nes buvo kovota ir dėl sriubos lėkštės, ir dėl šiltesnės vietos, ir teko patirti akimirkų, kuomet tekdavo alkūne pastumti draugą. Tiesiog, kad išliktum. Man šioje knygoje labai patinka tas akivaizdžios, plikos tiesos demonstravimas, šauksmas, kad bet kada turi išgyventi bet kokioms sąlygomis.
Tai nėra tokia kasdienė knyga, kuria turi pasimėgauti kaip poezija arba įsikvėpti gražiomis citatomis. Bet tai yra kertinė knyga, kuri viską pakeičia. Ir jei ją paskaičius žmogus galvoja, kad turi problemų, tai tada reikia skaityti antrą kartą.
V.Franklis yra tas autorius, kurį galima dovanoti visiems – ir abiturientui, ir seneliui, ir tėčiui jubiliejaus proga, ir patiems brangiausiems žmonėms. Net ir vestuvių proga. Tai yra lemianti knyga.
– Akivaizdu, kad jums knygos yra labai svarbios. Tačiau turiu paklausti – kas jums yra knyga?
– O kas yra meilė? Kas yra laisvė? Galima įsivelti į ilgas diskusijas arba pasakyti trumpą žodį – viskas. Aš esu ta, kuri prisikrauna pilnas knygų lentynas, stirtas prie lovų, visada knygų turiu automobilyje ir kuprinėse nešioju, nes man vis maža ir maža. Vyras man jau du kartus dovanojo „Kindle“ skaityklę, kurioje tilptų visos mano knygos.
Aš manau, kad knyga yra saviraiškos būdas, tai yra tai, kas mus augina.
Bandžiau žiūrėti filmus, stebėti šokius, eiti į koncertus, bet knyga yra mano vienatvė, mano kitas paralelinis pasaulis šiuolaikinėje visuomenėje. Knyga yra ten, kur yra mano svajonės. Jei manęs paklaustumėte, kas yra mano svajonė, galėčiau vienu sakiniu suformuluoti mintį – skaityti be perstojo šešias valandas.
– Kas jus sudomino knygomis?
– Kai galvoju, kiek aš investavau ir skyriau jėgų, kad mano pačios vaikai skaitytų, ir man nepavyksta to padaryti, man sunku atsakyti. Dabar jau lioviausi tai daryti – paleidau ir tegul gyvena sau šiame siaubingame gyvenime be knygų.
Bet aš pati neatsimenu, kad būtų dėta daug pastangų iš mano tėvų pusės: nei man jie skaitydavo rytais ar vakarais, nei mane kažkaip skatindavo. Aš galvoju, kad žmonės atsineša tai. Išties nėra nei gerai, nei blogai, kad kažkam neįdomu skaityti. Galbūt ką nors kita įdomu veikti. Kartais juk geras pokalbis yra lygiavertis trims šimtams puslapių. Tiesiog aš skaitau taip, kaip geriu, kaip valgau ir miegu.
– O kaip renkatės, ką skaityti?
– Klausiu žmonių, kurie man yra autoritetai, ką jie skaito. Tuomet jie priberia man trupinių, pasidalina mintimis. Kai kas būna man pakeliui, kai kas būna širdies žydintys sodai, kai kas man būna svetima.
Jei manęs paklaustumėte, kas yra mano svajonė, tai aš galėčiau vienu sakiniu suformuluoti mintį – skaityti be perstojo šešias valandas.
Aš dažnai važiuoju į biblioteką, ir, kaip mes juokiamės su draugais – ačiū tau, Petrai Auštrevičiau, kad atvedei mus į Europos Sąjungą. Nes jei jau šiais laikais nebeiti į biblioteką, mieli žmonės, tai tada kada? Ir kur? Nes tai aukščiausio lygio ir statiniai, ir paslaugos, ir turinys. Ten visada būna lentynos su knygų naujienomis, ir aš jas ten vartau.
Prenumeruoju „Goodreads“ ir kitų tarptautinių tinklų naujienlaiškius. Galų gale, nereikia daryti daug veiksmų, nes tas pats „Kindle“ duoda reklamas. Ir jeigu man ta knyga yra įdomi, aš ją pasirenku.
– Grįžkime prie jūsų mėgstamų knygų. Kaip išsirinkote šias, kurias atsinešėte?
– Tuo pačiu būdu. Pavyzdžiui, Alaino De Bottono „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“. Ši knyga pas mane į gyvenimą atėjo per draugus ir aš labai šį autorių įsimylėjau.
Perskaičiau jo knygą „Apie meilę“. Kartais renkantis knygą galima suklysti dėl pavadinimo, nes jie tokie nemadingi. Regis, šiais laikais norėdamas pasirodyti, kad esi intelektualus, neturėtum skaityti knygų apie meilę. Bet ši knyga yra apie meilę iš filosofijos taško. Būtent šią knygą esu paskolinusi draugei – tai taisyklė, kad geriausios knygos iškeliauja iš namų, nes blogų juk neskoliname.
Šis autorius man dar patinka todėl, kad jis yra kilęs iš labai turtingos ir išsilavinusios šeimos, į jį labai buvo daug investuota. Jis turi labai gerą pamatą savyje, kad galėtų tas gautas žinias skleisti. Tai talentas, kuriuo aš labai žaviuosi. Šis autorius sugeba tokius sudėtingus dalykus kaip meilė, opera, architektūra, įvilkti į paprastus marškinius ir pateikti mums.
Mergaičių rateliuose dabar madinga skaityti Anną Gavaldą, kuri yra Paryžiaus ponia, viena auginanti du vaikus. Kuo ji man patraukli? Ji nebijo pleventi visiškoje kasdienybėje, parašyti 600 puslapių knygą ir joje laviruoti elementariausiais dialogais. Ji nebijo atrodyti be patoso, bet iš tikrųjų kai įsijauti į jos knygas, tai labai giliai „užkabina“, bent jau mane. Jautriausius žmonių santykius, skaudulius traukia ir kelia į paviršių.
Japonės Marie Kondo knyga „Tvarkingų namų stebuklas“ pakeitė mano gyvenimą. Apie ką ji? Apie dulkes. Autorė yra jauna mergina, bet kaip ji pati aprašo savo gyvenimą, ji buvo vidurinioji dukra ir kadangi augdama neturėdavo ką veikti, tai nuolat tvarkydavo namus. Ji yra išradusi namų tvarkymo sistemą. Turėdama tokią didelę šeimą ir nesuvaldydama ūkio, aš perskaičiau jos knygą. Ir nuoširdžiai sakau – tai pakeitė mano gyvenimą. Yra ir tokių knygų ir man ne gėda, kad aš jas skaitau.
Tai taisyklė, kad geriausios knygos iškeliauja iš namų, nes blogų juk neskoliname.
Labai mėgstu skaityti profesinę literatūrą – ryšiai su visuomene, komunikacija, žurnalistika. Paminėčiau tokią lengvo pobūdžio George'o Loiso „Velniškai geras patarimas“. Man patinka, kokie čia rodomi reklamos pavyzdžiai, ir man patinka autoriaus sukurtos reklamos.
Aš manau, kad gyvenimas turi būti lengvas ir sudėtingi dalykai įvilkti į tokias lengvas formas. Ir lygiai taip pat aš didžiuojuosi dviem autoriais – Tomu Ramanausku ir Kristupu Saboliu ir jų knyga „Žmogus, kuris žinojo viską“. Aš labai vertinu tokio pobūdžio knygas, nes jos yra tinkamos mūsų tempui. Kuomet prie tokios knygos atsisėdi, tai jau mano svajonė skaityti šešias valandas eina į šoną.
Man patinka gauti idėjų iš tokių knygų. Kaip sako kompozitorius Petras Geniušas: menas prasideda tada, kai nebegali nukopijuoti. Taip ir aš, bet nesiekiu perrašinėti tų knygų.
Jei interviu pradėjome nuo Nacionalinės premijos laureato D.Kajoko, tai aš manau, kad vieną dieną šią premiją turėtų gauti ir mano draugė Sigutė Chlebinskaitė. Ji yra knygų iliustratorė – žmogus, kuris knygų mugėse daro vadinamas dirbtuves vaikams. Ji mane atvedė į šį pasaulį sakydama, kad dažniausiai lietuvių leidyklų knygos vaikams yra tekstinės. Sigutė mane išmokė žiūrėti knygas ir pamatyti jų grožį. Pradedant nuo elementariausių kūdikiams skirtų knygelių. Tas estetikos pasaulis yra lemiantis, kai kalbame apie knygą kaip meno kūrinį.
Mes dar įsivaizduojame, kad knyga turi būti „kažkas“. Ir aišku, iš kur tai ateina – iš mūsų sovietinių laikų, kuomet išleisti knygą, leidinį ar brošiūrą reikėjo pereiti devynis pragaro arba cenzūros vartus. Ir dabar atsiranda tas konfliktas, kuomet nueiname į knygyną ir nusiperkame knygą, o ten šlamštas.
– Yra tekę skaičiuoti, kiek per metus perskaitote knygų?
– Man regis, aš per savaitę perskaitau kokią knygą – turint omenyje, kad aš tikrai neturiu galimybių skaityti nuo ryto iki vakaro. Dažnai būna, kad skaitau kelias iš karto. Bet knygų namuose nebekaupiu. Praėjo tas laikas, kuomet knygos buvo tokia vizitinė kortelė, kuri atspindėdavo intelektą. Anksčiau buvo sunkiau gauti knygų ir tos sienos, nukrautos knygomis, parodydavo – čia tai statusas.
Dabar aš „raviu“ lentynas kas 2-3 mėnesius ir iš karto vežu knygas į mokyklas, darželius ar ten, kur reikia, ir žmonės mažiau jų turi. Galų gale, išdalinu draugams.
Praėjo tas laikas, kuomet knygos buvo tokia vizitinė kortelė, kuri atspindėdavo intelektą.
– Esate susidūrusi su tokiomis knygomis, kurių taip ir nebaigėt skaityti?
– Žinoma, bet aš ir nesistengiu. Gyvenimas yra smarkiai per trumpas ir taip smarkiai mes per jį bėgam, kad jeigu nepatinka filmas – reikia atsistoti ir išeiti. Aš ne apie tai, kad jeigu susipykai su vyru, tai reikia jį mesti ir ieškoti kito.
Pajunti širdimi: jeigu neįdomios paskaitos – tai tiek to, gal per tą laiką galima kažką kitą padaryt. Jeigu neįdomu klausyti, ką kažkas kalba – tai perjunkim kanalą.
Būna, kad pasiraitoju rankoves, nes mėgstu padaryti darbus iki galo, bet jeigu ne mano...
– Auginate keturis vaikus, esate išleidusi dvi knygas. Kaip suspėjate viską?
– Aš nesuspėju, man nėra laiko. Bet jeigu rimčiau – turi planuoti savo laisvalaikį. Aš dar neužsirašinėju kalendoriuje, kad nuo 13 iki 14 valandos skaitysiu, bet kažkaip vis dėlto susidėlioju savo laikus. Visos daugiavaikės šeimos, turinčios daugiau negu vieną ar du vaikus, tikrai žino, kad neišgyvensi be plano, be struktūros ir žinojimo – kas, kur ir kada. Mes veikiam kaip labai tikslios mašinos. Jeigu jūs pastebėsit, tai tokie žmonės, kurie yra arba labai užsiėmę, arba jiems Dievas dovanojęs tiek vaikų, kiek man, nevėluoja – mes laiku ateinam ir išeinam, nes mes tiesiog neturim kitokios galimybės.
– Esate parašiusi dvi knygas. Turite kūrybinių ritualų? Kaip semiatės idėjų, gaudote kūrybinį įkvėpimą?
– Aš sakyčiau, kad tai yra stebėsena – nuolatinė, įjungta ir budri. Tai nėra toks dalykas, kad tu kaip automobilį užsivedi ir vairuoji: įjungi pirmą, antrą, trečią pavarą. Tai yra įgūdžiai, ir mes, kaip žurnalistai, puikiai žinome, kad tai darome kasdien, kiekvieną minutę. Mes išmokyti matyti pasaulį net į jį nežiūrint. Mes žiūrime vienas į kitą, bet žinome, kas yra aplinkui. Taip veikia mūsų radarai. Dėl to aš labai laiminga, kad turiu tokią savybę, ir galiu girdėti, matyti, pajausti niuansus, stebėti šešėlius, išgirsti pokalbius, juos vogti iš žmonių, užsirašyti.
Bet vėlgi, tam reikia nusiteikimo. Jeigu esi pervargęs, tada ne... Mano ritualas yra stebėti, visa tai užsirašinėti ant tūkstančio knygelių ir lapelių arba į telefonus ar dar kažkur. O atėjus laikui, kaip ir ateina laikas gimdyti, man ateina laikas gimdyti kažką: ar kūrinius, didesnius kaip knygos, ar mažesnius, bet taip pat svarbius, kaip 15min straipsniai. Tada aš atsisėdu, susikaupiu, susirašau ir toliau „važiuoju“.
– O jau gal turite idėjų naujai knygai?
– Turiu pavadinimą ir pirmą dialogą.
– Ačiū už pokalbį.
