Gabrielė buvo ką tik atbėgusi iš dramaturgijos konferencijos, kurioje pristatė pjesių rinkinys „Plays“, išleistą anglų kalba, ir rengėsi kitą dieną vykti į keturių dienų rašymo stovyklą „Iš tylos“, beveik tuo pat metu Londone vyko spektaklio pagal jos pjesę „Good Girls“ premjera...
-
Ričardas Šileika: „Mokausi kvėpuoti pilnais plaučiais“
-
Vytas Dekšnys: „Iki šiol negaliu pasakyti, kad esu suderinęs darbą ir vaiko priežiūrą“
-
Justinas Žilinskas: „Kad spinduliuočiau meile darbams, turiu persijunginėti tarp daug veiklų“
-
Tomas Dirgėla: „Mano produktyvumas susijęs su tuo, kad galva visada blaivi ir nusiteikusi kurti“
– Kokia šio buto atsiradimo istorija ir kuo tave patraukė Stoties rajonas?
– Išsiskyriau ir turėjau spręsti, kur reikės gyventi toliau. Kadangi gyvenau ir dažniausiai darbavausi centre, norėjau pernelyg nuo jo nenutolti, o gal ir dar labiau priartėti į Senamiesčio šerdį. Prasidėjo svarstymai, kiek kvadratų man reikia – ir sau, ir svečiams. Juk gyvensiu ne viena, būtinas ir darbo kambarys. Pasirodė, kad galimybės ne visai sutampa su milžiniškais poreikiais. Stoties rajonas man patiko dėl logistikos, kadangi mėgstu keliauti pėsčiomis arba dviračiu. Be to, mėgstu, kai daugelis mano kelionių Vilniuje, nesvarbu, kokia transporto priemone, trunka pusvalandį. Vairuoju tik tolimesnius atstumus mieste, o tarp miestų keliauti automobiliu viena nelabai mėgstu – neekologiška, neekonomiška ir, užuot sėdėjusi traukinyje arba autobuse ir skaičiusi ar rašiusi, turi sukinėti vairą. Be to, kai gyveni šalia stoties, netoli ir oro uostas, taigi galima pasiekti kitas šalis ir iki oro uosto nusigauti neviršijus mano nusistatyto pusvalandžio.
Taip pat jaučiau šiam rajonui sentimentus, kadangi vieni pirmųjų vizitų Vilniuje buvo netoliese esančiame name – draugas pakvietė į bohemišką vakarėlį. Ten susirinko fotografai, rašytojai, šurmuliuojantis kambarys skendėjo dūmuose, kažkas grojo rojaliu. Įspūdis liko didžiulis. Tas draugas, beje, taip pat netoliese paskui įkūrė floristikos parduotuvę. Kadaise pavojingas Stoties rajonas dabar pakankamai saugus, čia verda aktyvus multikultūrinis gyvenimas, visa tai man labai artima.
Kai pamačiau šio buto skelbimą, pajutau meilę iš pirmo žvilgsnio. Tačiau buvo truputį per brangu, o tuo metu dar atėjo žinutė iš banko, kad jie nepriskaičiuos mano meninių veiklų, todėl skirs mažesnę paskolą. Nutariau, kad neįpirksiu šio buto, tačiau mano butiokė įkalbėjo nueiti ir vis tiek apžiūrėti. Taigi nuėjau, mano pirma frazė buvo: „Ačiū, man patinka, pirksiu. Tik yra viena problema – pinigai. Ir dar turiu klausimą: ar čia nesivaidena?“ Finansinę problemą padėjo išspręsti geranoriškos draugės, mano antroji šeima, kuriai už visą palaikymą iki šiol esu dėkinga. O ezoterinis klausimas buvo išspręstas apsilankius vienai bute ir supratus, kad aura tikrai gera. Paskui buvo labai ilga šio buto įsigijimo istorija...
– Paminėjai bohemišką vakarėlį Stoties rajone. Ar prisimeni pirmąjį tau didžiausią įspūdį palikusį rašytoją?
– Lietuvos rašytojų sąjungos kavinėje „Suokalbis“ esu patyrusi šoką, kai būdama moksleivė kartu su kita eilėraščius rašiusia drauge po renginio ten užsukome ir prie mūsų prisėdo diedukas – stipriai įkalęs grandas. Iš pradžių apstulbusios iš džiaugsmo ir netikėtumo greitai nusivylėme. Visoje šalyje žinomas poetas iš karto pradėjo nepadoriai kabinėtis. Nors nebuvome lingvistinės šventuolės, likome apstulbusios nuo išgirstos leksikos ir nešvankaus elgesio. Taip sudievintas stabas krito akyse per akimirką. Gaila, pirmasis mūsų apsilankymas su drauge kavinėje baigėsi būtent taip – juk vėliau būta ir labai gražių, kitokio polėkio pasisėdėjimų „Suokalbyje“.
O kalbant apie teigiamus įspūdžius, esu dėkinga Benediktui Januševičiui, kuris mane, moksleivę, globojo per „Poezijos pavasarį“ Šiauliuose, papasakojo, kaip viskas vyksta, pakvietė į bendrą pasibuvimą po renginio. Viskas tada paliko didelį įspūdį.
Kai neseniai stojau į Rašytojų sąjungą, klausė, kodėl sugalvojau tą padaryti būtent dabar. Jaučiu sentimentus, nes atsimenu, kaip po vienų poezijos skaitymų stovėjau su kitais respublikinio moksleivių kūrybos konkurso laureatais Sąjungoje ir tuometinis pirmininkas Jonas Liniauskas juokaudamas pakvietė baigus mokyklą stoti į Sąjungą po jo sparneliu. Tačiau bakalauro studijas baigiau Klaipėdoje, o atvykusi į Vilnių 2002 m. norėjau maištauti, kurti savaip, aplink burti bendraminčius, sudaryti savo kūrybines sąjungas. Taip ieškant kitokių poezijos formų atsirado audiovizualinės poezijos grupė „AVaspo“ ir „Tarp“ festivalis. Žodžiu, pasukau kitu keliu.
– Pamenu tavo pasakojimą, kad norėjai rašyti darbą apie tarpdisciplininę poeziją, tačiau universitete tau paaiškino, kad tokio žanro poezijos nėra, tad užsispyrei ir pasakei: jeigu nėra – bus. Taip atsirado „Tarp“ – tarptautinis audiovizualinės ir eksperimentinės poezijos festivalis.
– Taip, 2000 m. tai buvo dar gana nauja, dabar jau sunku įsivaizduoti nors vieną meno sritį, kurioje nebūtų tarpdisciplininių jungčių. Džiaugiuosi, kad tada nepasidaviau ir apskritai gyvenime sunkumai ne stabdo, o įkvepia. Ypač kai susiję su nugalinimu, sumenkinimu, pasakymu, kad neįmanoma. Tada norisi įrodyti priešingai ir iš to gimsta visai neblogų dalykų ne tik man pačiai, bet ir visuomenei.
– Kaip reaguoji į kritiką ir kaip patari reaguoti kitiems, tarkime, tavo kūrybinio rašymo kursų dalyviams?
– Man atrodo, reikia atsižvelgti, kas kritikuoja ir kas yra tos kritikos adresatas ar adresatė. Juk dabar duoti atgalinį ryšį gali bet kas, o ši laisvė turi ir savo minusų, ne tik pliusų. Taip pat svarbu atskirti, ar kritika iš geranoriškų paskatų, ar labiau iš asmeninių pretenzijų ir kompleksų lauko. Pavyzdžiui, vienaip viešajame diskurse kritikuoja profesionalai profesionalus, kitaip – socialiniuose tinkluose, dar kitaip – akademiniuose kontekstuose, dar kitoks atgalinis ryšys vaikams. Tačiau Lietuvoje viskas persidengę, gyvename hiperkritiškoje visuomenėje, bet koks judesys vertinamas įtariai. Taip pat trūksta atgalinio ryšio etikos bei kultūros. Net pagiriant kieno nors darbą mūsuose greitai įveliamas „bet“.
Kadangi daugiausiai rašau teatrui, aiškiausias atgalinis ryšys atkeliauja iš žiūrovų – su jais gyvai matau, kaip tekstui sekasi spektaklyje. Taip pat pradžiugina įvairūs apdovanojimai ar kitoks teatro lauko dėmesys, bet tai manęs neapibrėžia. Didžiausia kritikė esu sau pati ir stengiuosi į vertinti konstruktyviai – kas veikia, kas neveikia, ką galėčiau patobulinti, kuriuos rašymo įgūdžius reikėtų gludinti ir panašiai.
Kursuose tiek pati, tiek kitiems dalyviams, aptarinėjantiems tekstus, siūlau laikytis darbinės etikos, pagarbaus bendravimo principų, taip pat iš įvairių dirbtuvių užsienyje esu įpratusi apskritai atsiklausti dėl atgalinio ryšio, ar žmogus nori komentarų apie savo tekstus, ar nori pabaigti pati arba pats procesą vienumoje iki galo, o tik tada išgirsti nuomonę.
Žinoma, emocijų pasaulis sudėtingesnis, į viską neįmanoma žiūrėti vien logiškai. Pati nuo vaikystės iš savo močiutės, literatūros pedagogikos profesorės, girdėdavau labai kontrastingų atsiliepimų, nes vienus mano eilėraščius ji kritikuodavo, kitus iškeldavo. Taip pat ir respublikiniuose moksleivių konkursuose, kuriuose dalyvaudavau ir rašytojai aptardavo moksleivių tekstus, būdavo įvairių patirčių. Iš dabartinės perspektyvos žiūrint, panašu, atgalinis ryšys nebuvo labai pedagogiškas, nors, tikiu, lydimas gerų norų. Nors pati į kritiką reaguodavau gana ramiai, kiti moksleiviai naktimis neužmigdavo, nes jaudindavosi dėl savo kūrybos vertinimų. Juk paaugliai ir vaikai – specifinė auditorija, jiems atgalinis ryšys dar svarbesnis nei suaugusiems.
Rašymo blokas irgi dažniausiai susijęs su trauminėmis kritikos patirtimis, tad norisi su kursų dalyviais mokytis kartu etiškai kurti konstruktyvų atgalinį ryšį ir padėti tobulėti nežeminant žmogaus.
– Visi dejuoja, kad kritika miršta. Kaip pati manai, kokia dramaturgijos kritikos ateitis? Įžvelgi teigiamų poslinkių ar viskas tik blogėja?
– Nei blogėja, nei gerėja. Atliepia XXI a. tendencijas – kritikų autoritetas kritęs, kritikuoti gali kiekviena ir kiekvienas savo socialinėse paskyrose. Profesionalių kritikų trūksta, mažai kas renkasi studijuoti teatro arba kino kritiką, dar mažiau studijas baigia. Net labai patyrusių kritikų darbas nepakankamai vertinamas ir honorarų prasme.
Tad dažnai teatro kritikai neturi laiko gilintis į pačią dramaturgiją, pasirengti įvertinti visos kūrybinės komandos darbą. Tačiau yra ir šviesioji pusė – kaip tik neseniai dalyvavau tarptautinėje konferencijoje Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, skirtoje šiuolaikinei lietuvių dramaturgijai. Buvo gera klausytis įvairių pranešimų – yra ir mokslininkų, ir jų darbų, tik reikia infrastruktūros viskam sujungti, ir gal dramaturgijai pavyksta susilaukti didesnio dėmesio, kai pasirodo knyga.
– Savaitgalį planuoji keliauti į kūrybinio rašymo stovyklą „Iš tylos“. Papasakoti apie ją plačiau.
– Prieš septynerius metus dėstydama LMTA sumaniau, kad norėčiau dėstyti ir kūrybinį rašymą. Užsienio universitetuose jo yra mokoma, pati baigiau nemažai tokių kursų, esu dalyvavusi įvairiose dirbtuvėse bei stovyklose Lietuvoje ir užsienyje. Taip pat buvau neseniai parašiusi ir monografiją „Dramatika“, kurią rengdama ištyrinėjau daugybę naratyvų, jos sisteminau, klasifikavau, gilinausi, kaip kuriami įvairių žanrų pasakojimai. Norėjau pasidalinti savo žiniomis ne tik teoriškai, bet ir kūrybiškai. Paskatinti žmones rašyti, neoficialiai dalintis žiniomis.
Iš pradžių kūrybinio rašymo pagrindus pradėjau dėstyti Kazimiero Simonavičiaus universitete. Po kurio laiko atsirado veikėjams kurti, teksto struktūrai ir t. t. skirti kursai. Man patinka metodiškumas, pati dėstau daugiau kaip 15 metų akademiniu lygiu, tad mėgstu strateguoti ilgalaikę mokymosi viziją, ne vienkartinius susibėgimus.
Ši vizija buvo pavadinta „Iš tylos“ ir išsikristalizavo į skirtingas veiklas: kursus, stovyklas, privačias konsultacijas ir meninį redagavimą. Kursai skirti kūrybinio rašymo ir istorijų pasakojimo (angl. storytelling) teorijai ir praktikai. „Iš tylos“ stovyklose tylos intarpai derinami su rašymo sesijomis bei kūrybos skaitymu, jos skirtos pabūti su kitais rašančiais, įkvėpimui. Kiekviena stovykla vyksta kartą per sezoną ir turi temą, šį kartą stovyklos tema laiškai. Tad keturias dienas kartu gvildensime, kaip laiškus įpinti į savo kūrybą, kaip laiškai panaudojami literatūros kūriniuose. Šias stovyklas vedu 7-us metus ir jos jau turi savo tradicijas.
– Ar daug žmonių nori tapti rašytojais?
– Nebūtinai rašytojais. Skiriasi žmonių motyvacija, poreikiai, ambicijos. Vieniems tai tik pramoga, kiti tiesiog nori lavinti raštingumą, treti jau nemažai rašo ir nori tobulėti. Ketvirti jau yra profesionalūs rašytojai, bet patiria rašymo bloką. Juk yra rašytojų, per gyvenimą parašiusių vieną ar kelias geras knygas, joms užteko vidinio užsidegimo, o kai norėjo rašyti daugiau – nebepavykdavo. Tad ir norintiems rašyti gerai, kokybiškai, nuosekliai, tenka ne tik laukti mūzos pasirodymo, bet ir rimčiau žiūrėti į rašymą, kuriam reikia įkvėpimo, kantrybės, valios, tam tikrų žinių.
– Kaip atrodo tavo įprastas šiokiadienis, ar įmanoma jį apibūdinti?
– Yra svajonių diena, kurią kartais pavyksta įgyvendinti, ir yra realybė. Reikėtų skirstyti sezonais – ruduo ir pavasaris yra beprotiškiausi, tuomet sunku kontroliuoti savo dienotvarkę, nes ne tik daug dėstau, bet ir prasideda repeticijos teatre. Žiemą ir vasarą pavyksta lengviau išlaikyti idealųjį rašymo grafiką. Tuo metu atsikėlusi mankštinuosi arba medituoju, pusryčiauju, tris valandas skiriu rašymui, o po pietų redaguoju arba skaitau tekstus, vakare – laisvalaikis. Manau, po Kalėdų vėl galėsiu grįžti prie svajonių dienų.
– Kaip karas Ukrainoje pakeitė tavo kasdienybę?
– 25-ame žurnalo „Teatras“ numeryje kaip tik paskelbiau tekstą, iš kasdienybės nuotrupą, kaip gyvenu šiuo etapu. Jaučiu nusivylimą, baimę, beprasmybę. Juolab kad suprantu, kokie esame privilegijuoti, nes tikrąjį karą kenčia ukrainiečiai. Negana to, turime trauminį naratyvą ir istorinę patirtį, mums greitai visos nervų ląstelės susijungia į paniką. Nesijaučiu saugiai gyvendama Lietuvoje, visada taip atrodė, dar prieš keliolika metų, kai rusiškose TV laidose būdavo viešai diskutuojama, ar verta atsiimti Baltijos šalis. Manau, daugeliui lietuvių šie jausmai nėra svetimi.
– Ką manai apie rusiškos kultūros boikotą, atšaukimą?
– Manau, svarbiausia yra žmoniškumas. Prievarta gimdo prievartą. Esu girdėjusi skirtingų nuomonių, tarkim, nėra ko gailėtis rusų kultūros, jie patys juk daro nusikaltimus. Turiu Lietuvoje draugų, turinčių rusiškų šaknų, pažįstu daugybę aktorių, kurių šeimos mišrios ar seneliai rusai, nėra viskas taip paprasta ir nepritariu pykčio liejimui ant taikių žmonių. Man tai nepriimtina. Rusų kultūros visiškai neištrinsime, ji darė ir tebedaro įtaką kitoms pasaulio kultūroms, ypač mums patiems. Bet pritariu, kad dabar per jautrus laikas iškelti rusų kultūrą į pirmą planą ar ja didžiuotis.
– Ką tik pasirodė tavo pjesių knyga anglų kalba, Lietuvoje ir užsienyje vyksta spektaklių pagal tavo dramas – „NT dramos“, „Tinder Dates“ ir „Good Girls“ – premjeros. Kaip viską suderini?
– Laikas išsiplėtė. Vienu metu galiu būti trijose vietose – dabar sėdim su tavimi ir kalbamės, tuo pačiu metu vyksta dramaturgijos konferencija, kurioje iš ryto moderavau diskusiją, ir „Good Girls“ repeticija Londone. Darbas per atstumą teikia daug galimybių, antra vertus, labai vargina. O iš viso penkios teatro ir operos premjeros šį sezoną tapo įmanomos tik todėl, kad esu dramaturgė, jei būčiau režisierė arba aktorė, tai būtų sunkiai įmanoma, nes negalėčiau vienu metu dalyvauti „Good Girls“ Kauno kamerinio teatro ir „Tinder Dates“ Vilniaus mažojo teatro premjerose tą patį savaitgalį.
– Ar pati smarkiai įsitrauki į spektaklio kūrimą ir režisieriams teiki savo siūlymais? O gal stengiesi į procesą per daug nesikišti?
– Labai priklauso nuo proceso. Jeigu dirbama laboratoriniu principu, daug teksto gimsta repetuojant, parašau namie gabalą teksto, atsinešu – vėl pamėginame, kaip tai veikia. Teksto pokyčių būna labai daug ir jie iš tiesų skausmingi, jei vertybiškai ar socialiai su režisiere ar režisieriumi nesutampa mūsų požiūriai. Į meninį procesą stengiuosi nesikišti, bet galiu aktyviai kovoti, jeigu skiriasi vertybės. Nebūtinai šią kovą laimiu, nes mūsų visuomenėje vis dar gausu seksizmo, homofobijos, netolerancijos kitybei – amžiui, psichinei ar fizinei padėčiai, lyčiai, orientacijai, tautybei.
– Lietuviškame teatre vis dar gausu seksizmo ar reikalai jau po truputį gerėja?
– Negalima apibendrinti visų teatrų, tačiau yra tekę patirti nemalonių situacijų. Pavyzdžiui, rašau teatrui beveik 20 metų, bet prieš keletą metų viename teatre buvau pasikviesta ant kilimėlio ir pamokyta, kaip rašyti pjeses, nors pati išleidau mokslo monografiją apie pjesių rašymą. Jeigu būčiau vaikinas ar vyras, manau, taip su manimi tikrai nebūtų pasielgę.
Kartais susiduriu su vyraujančiais stereotipais dėl honorarų, kai jaučiasi požiūris, kad moteriai nedera norėti solidaus atlygio. Nes jei moteris nori adekvataus atlyginimo už savo darbą, dažnai manoma, kad ji materialistė, o jei vyras – viskas gerai, jam gi šeimą reikia išlaikyti, nors jau seniai Lietuvoje šeimą išlaiko tiek vyras, tiek moteris. Ir pagaliau – kuo čia dėta šeima?
– Ar žiūrovai, stebintys tavo pjesių pastatymus, užsienyje ir Lietuvoje skiriasi?
– Yra tam tikrų temų ir vietų pjesėse, į kurias žmonės reaguoja vienodai, tarkime, spektaklyje „Kraujo broliai“, rodytame Ispanijoje, žmonės verkė ir juokėsi tose pačiose vietose kaip ir Lietuvoje, tada supratau, kad tekstas universalus. Anglijoje auditorija multikultūrinė, labai skirtinga, tad sudominti tokią auditoriją sunku, reikia viską labai gerai apgalvoti, nes tai, kas veikė čia, Lietuvoje, nebūtinai suveiks kitai publikai.
– Rašydama pjeses daug mąstai apie auditoriją?
– Anksčiau mąsčiau mažai, dabar – vis daugiau. Ypač su kokia emocija noriu palikti žiūrovą ir kokią žinią apskritai skleidžiu, tai be galo svarbu.
– Kokia esi buityje?
– Net vykdama mėnesiui į rašytojų rezidenciją būtinai atsivežu paveiksliukų ir atvirukų, taip pat pamerkiu gėlių. Noriu prisijaukinti aplinką, kurioje būnu, net jeigu tai tik laikini namai. Esu žemiška, bet nebuitiška. Man nepatinka buitis ir kasdienė rutina, tvarkymasis atrodo beprasmybė, Sizifo mito iliustracija, kai namų ruošai paskyrus tiek laiko netrukus vėl viską tenka kartoti iš pradžių. Tačiau man svarbu sukurti sau ir kitiems jaukią aplinką, tad stengiuosi žiūrėti į kasdienybę kaip į kūrybą. Patinka, kai objektai neatrodo taip, tarsi turėtų vieną paskirtį. Tarkime, rašomasis stalas yra ir laiptai, vedantys į miegamąjį. Yra palangė, ant kurios galima atsigerti kavos, arba hamakai, kuriuose gali ne tik ilsėtis, bet ir rašyti, skaityti, vesti nuotolines paskaitas. Mėgstu turėti salas, nunešančias į kitą realybę. Dar norėčiau durų, kurios atrodytų kaip milžiniškos lūpos, arba vietoj šių baldų būtų rytietiškos pakylos. Bet tada pagalvoju praktiškai ir... pasilieku su žemišku, paprasčiau įgyvendinamu variantu.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
