„Mes su šeima turime begalę knygų. Jei visas vaikų ir mūsų su žmona turimas knygas sudėtume į krūvą, tai gautume tikrai neblogą bibliotekėlę“, – pasakoja G.Liaudanskas-Svaras.
Įprastai kalbant su pašnekovais apie knygas tenka vis paklausti, kokios yra geriausios jų perskaitytos knygos. Nepaprastai smalsu, ką kiti žmonės skaito, be to, tai yra puikios rekomendacijos skaitinių ieškantiems žmonėms. Tačiau G.Liaudanskas-Svaras tikina – rekomenduoti nereikia, nes to ir padaryti neįmanoma.
„Ar galima rekomenduoti žmogui pamatyti filmą, jei žmonės yra skirtingų pomėgių? Ar galima rekomenduoti paskaityti knygas, jei aš matau savo artimoje aplinkoje, kad, pavyzdžiui, penki artimiausi žmonės skaito skirtingas knygas?“ – sako jis.
Baisu, jei mes gyvenime skaitome tik buitinių prietaisų naudojimo instrukcijas ar panašius dalykus.
Visgi ką mėgsta skaityti grupės „G&G Sindikatas“ lyderis?
Apie knygas, įkvėpimą, laimės ir malonumo pojūtį skaitant kalbamės su G.Liaudansku-Svaru.
– Kas jus sudomino skaitymu? Pamenate pirmas knygas?
– Pirmosios knygos mano gyvenime buvo tos, kurių aš pats neskaičiau. Jas man skaitė kiti. Labiausiai į atmintį yra įstrigę, kaip mano dėdė man, mažam vaikui, vakarais prieš miegą skaitydavo fantastines knygas apie robotus ir visiškai neįsivaizduojamus dalykus. Aš dėl to, matyt, ir užaugau mėgstantis fantastinę literatūrą. O iš vaikystės knygų, kurios man paliko įspūdį ir kurias aš vėliau nupirkau savo vaikams, tai pati ryškiausia buvo Vytauto Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykiai“. Ta knyga yra mano vaikystė.
– O kokias knygas renkatės dabar?
– Yra tokia istorija. Aš ją jau esu pasakojęs, bet gal ne visi žmonės bus ją girdėję. Tai – metafora, gerai iliustruojanti, kaip visuomenė šiais laikais žiūri į knygas ir skaitymą.
Mes su šeima turime begalę knygų. Jei visas vaikų ir mūsų su žmona turimas knygas sudėtume į krūvą, tai gautume tikrai neblogą bibliotekėlę. Kai persikėlėm į naują butą, galvojom, kad jas reikia kažkur susidėti. Užsakėm lentynas, atvažiavo meistras, padarė. Mes sudėjome į jas knygas – lentynos nugriuvo. Tiesiog vieną vakarą driokstelėjo ant žemės.
Tuomet skambinau meistrui: „Gerbiamasis, bėda.“ Jis atvažiavo ir sako: „Jūs ką, knygas sudėjot?“ O mes atsakom: „O tai kaip jūs manot, kam mes tas lentynas darėm?“ Jis mums ir pasakoja, kad daug žmonių šiais laikais vazelę lentynose pastato, kelias nuotraukas, brošiūras, pavyzdžiui, knygą „Kaip vienuolis pardavė Ferarri“. Kad atėję svečiai pamatytų, jog šeimininkas neatsilieka nuo mados.
Teko perdaryti lentynas.
Tame bute gyvename keletą metų ir turiu įtarimą, kad ne visos knygos yra iškraustytos ir sudėtos į lentynas. Pas mus jos lentynose trim eilėm sudėtos, norėdamas išsitraukti turi iki jų prisikasti. Kokių tik ten nori knygų galima rasti, išskyrus, turbūt, siaubo literatūros. Niekas namuose jos neskaito. Bet biografijos, fantastika, nuotykinė, grožinė literatūra. Žmona mėgsta apie jausmus, santykius, tai jos didžiulis skyrius yra.
Dažnai tenka girdėti – knygos brangiai kainuoja. Taip, knygos kainuoja brangiai, nesiginčiju, bet, mielieji, yra bibliotekos. Aš pats nesu į biblioteką užsirašęs, bet mano vaikai ir žmona yra užsirašę ir aš kiekvieną kartą, kai vežame knygas atiduoti, naudojuosi tuo kaip galimybe. Tad kai kurias knygas aš pasiimu iš bibliotekos.
O mano vaikystė, prisimenu, taip pat buvo glaudžiai susijusi su biblioteka. Aš užaugau ne Vilniuje, o Veikšniuose, Mažeikių rajone. Už mano senelio namo buvo miestelio biblioteka, tai aš ją skersai ir išilgai visą perskaičiau. Vaikų literatūros skyrių, be abejo, o ne suaugusiųjų. Ten visus lietuvių autorius perskaičiau, nors senovės lietuvių vaikų literatūra man visada kėlė tokį dviprasmišką jausmą. Neypatingai ją mėgau, autoriai atrodė keistai. Nesakau, kad jie blogai rašė. Galbūt man taip atrodė dėl to, kad aš labiau fantastiką mėgau, o jie tokį „real life“ rašydavo. Ir labai seni tie rašytojai būdavo, ne mūsų šimtmečio ir ne mūsų laikmečio. Pasakojimai neatitikdavo to, ką aš matydavau savo gyvenime.
– Jūsų dainų tekstai yra neatsiejami nuo eiliavimo. O pačiam patinka skaityti poeziją?
– Jeigu sąžiningai – tai aš neskaitau poezijos. Be abejo, aš skaičiau Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Kazio Bradūno eiles. Salomėją Nėrį esu perskaitęs, nors neypatingai ją mėgstu.
Dažnai tenka girdėti – knygos brangiai kainuoja. Taip, knygos kainuoja brangiai, nesiginčiju, bet, mielieji, yra bibliotekos.
Visgi aš turiu tokią problemą su knygų skaitymu. Aš atsimenu turinį, siužetus, bet aš neatsimenu autorių. Knygos pavadinimą galiu pasakyti, bet kas autorius – ne visada. Aš ne vieną kartą esu gyvenime nusivylęs: iš dabartinių jaunų Lietuvos poetų konferencijose, seminaruose ar kitur aš išgirsdavau labai gerų eilėraščių ir po to galvodavau, kaip būtų gerai ką nors daugiau apie juos sužinoti. Bet aš neatsimindavau autoriaus, o atėjus į knygyną reikia pasakyti, ko ieškai, o aš nežinau, ko aš ieškau. O visas poezijos knygas pirkti ir skaityti man neįdomu.
Aš kažkiek ir pats rašau. Kiekvieną dainų autorių būtų galima įvardinti kaip šiek tiek poetą. Bet tik šiek tiek. Mes nepretenduojame į poetines aukštumas, nebent išskyrus Mesijų. Jis yra žmogus poetas ir gali drąsiai žengti į jų tarpą, o gal jau yra tarp jų.
– Jei reikėtų išrinkti geriausias jūsų perskaitytas knygas, kokios jos būtų?
– Ar galima rekomenduoti žmogui pamatyti filmą, jei žmonės yra skirtingų pomėgių? Ar galima rekomenduoti paskaityti knygas, jei aš matau savo artimoje aplinkoje, kad, pavyzdžiui, penki artimiausi žmonės skaito skirtingas knygas? Jie man negali nieko parekomenduoti, nes jie skaito kitokią literatūrą. Aš jiems negaliu parekomenduoti, nes nesu užtikrintas, kad jiems patiks. Rekomenduoti nereikia.
Man tik kartais gaila žmonių, kurie neskaito. Reikėtų apgailestauti, kad tie žmonės skaitymo neatrado. Aš netikiu, kad yra žmonių, kuriems nepatiktų skaitymas. Žinau tokių žmonių, kurie neskaito, nes sako, kad jiems nepatinka, bet taip yra tik dėl vienos priežasties – jie niekada nesusidūrė su ta knyga, kuri yra jų. Tai metafora. Jei jie pabandytų paieškoti, tikrai surastų.
Knyga yra ne tik informacijos šaltinis. Baisu, jei mes gyvenime skaitome tik buitinių prietaisų naudojimo instrukcijas ar panašius dalykus. Knyga tai malonumas, laisvalaikio praleidimo forma. Kai grįžtu namo pervargęs ar kai kokios problemos kankina, norisi atsipalaiduoti, tai pirmas dalykas, jei tik įmanoma, yra pasiimti knygą. Ne naują, nes jei nori malonumo, tai neaišku, ar nauja knyga tau patiks. Išsitraukiu mėgstamą knygą, bet kur atsiverčiu ir skaitau – ir man patinka, ir man gerai, aš gerai leidžiu laiką. Grįžta prisiminimai, grįžta emocijos. Ir kartais būna taip, kad aš ta knyga pasinaudojęs, gerai praleidęs laiką, ją užverčiu ir padedu. Būna, kad atsiverčiu ir nuo pat pradžių pradedu vėl skaityti.
– Išleidžiama daug knygų. Kaip iš jų atsirenkate tas, kurios vertos jūsų dėmesio?
– Fantastika yra pagrindinė mano ieškomoji literatūra. Aš nelabai seku literatūros kritikus ir jų pasisakymus. Nelabai jais tikiu. Daugiau naudojuosi savo draugų patarimais. Arba viešoje erdvėje, „Facebook“, konferencijose, pristatymuose gauta informacija.
Bet nebūtinai tik fantastika domiuosi. Pavyzdžiui, dabar išleista Sergejaus Loiko knyga „Oro uostas“ apie Ukrainos Donecko oro uosto gynėjus. Kadangi ši tema man yra labai įdomi, aš iš karto nusprendžiau šią knygą įsigyti. Lygiai taip pat viešoje erdvėje gaudydamas naujienas aš savęs paklausiu – man įdomu ar neįdomu. Jei labai gerai nežinau – pasigilinu. Jei dar labiau svyruoju – stengiuosi knygą pasiskolinti ir perskaityti. Bet jei ji man suteiks malonumą – aš ją nusipirksiu.
– Grįžkime prie muzikos ir poezijos. Šiemet daug diskusijų sukėlė Nobelio literatūros premija, kurią gavo dainininkas Bobas Dylanas. Jūs – dainų kūrėjas, atlikėjas ir knygų skaitytojas. Kaip jums šios diskusijos?
– Aš neklausau Bobo Dylano. Negaliu jo nei kritikuoti, nei mylėti. Tai ne mano atlikėjas, man niekada nebuvo įdomi jo kūryba.
Aš netikiu, kad yra žmonių, kuriems nepatiktų skaitymas.
Jūs pasakykit man nors vienus apdovanojimus, kuriems visi pritarė – taip nebūna. O didesnis rezonansas įvyko turbūt dėl to, kad jis yra žvaigždė. Kartais būna apdovanojimų, kuriuos netikėtai gauna grupė, kurią labai nedaug kas žino, bet visi purkšteli ir nutyla. Atrodo, kad tai normalu. Neįsivaizduoju, ar Bobas Dylanas geras ar blogas, bet kiekvieni apdovanojimai turi savo šleifą, rezonansą. Muzika, vėlgi, yra skonio reikalas. Visas menas – ar tai būtų skulptūra, tapyba, literatūra, muzika – kalba apie tą patį: gėrio ir blogio dvikovą. Tavyje, pasaulyje, galaktikoje – kur tik nori. Bet tu pasirenki, kuris iš instrumentų tau yra maloniausias. Pas mus lygiai tokie patys apdovanojimai – papurkštauja ir susitaiko, nes taip yra.
Kur yra gyvenimo kokybė? Gyvenimo kokybė yra laimės pojūtyje. Galbūt ta statulėlė tau suteikia tokią nedidelę laimę, bet aš bijau, kad tai yra trumpalaikis dalykas, nes gyvenime reikia koncentruotis į normalias vertybes. Aš, pavyzdžiui, visada atsisakau būti konkursų komisijos nariu, nes rungtys pasaulyje sukelia daugiau neigiamų emocijų negu teigiamų. Tačiau žmonės vis tiek tai daro – susikuria konkursus, bet po jų lieka tik vienas laimingas ir tūkstantis nusivylusių.
Toks pasaulis. Aš nesiginčiju – tai skatina evoliuciją, tačiau aš nenoriu būti nusivylimo dalimi. Aš savais reikalais užsiimu, su savo tobulėjimu dirbu.
– Dabar garsiai kalbama, kad susiduriame su didele neskaitymo problema. Ar įmanoma žmones sudominti knygomis?
– Per prievartą neįmanoma nieko padaryti. Na, įmanoma. Žinome, kad buvo valstybių, kurios švietimą vykdė primestinais dalykais. Žmogus, gyvendamas ne savo gyvenimą, dirbdamas darbą, kuris jam nepatinka, laimingas nebus. Tad ir skaitydamas primestą knygą malonumo nejaus. Tai turi atsitikti savaime. Arba ne.
Gyvenime yra normalu neskaityti. Nereikia sakyti, kad jei tu neskaitai, tai esi visiškas laucius. Taip nėra. Tu gali būti puikus, geras žmogus. Šiuolaikinis pasaulis apskritai mums nepalieka laiko laimei. Jei tu pasiduodi tėkmei, jei plauki paviršiumi, tai iš tavęs pasaulis išgraibstys viską, kas tik įmanoma.
Dabar „Facebook“, „Instagram“ tinkluose būna daug motyvacinių žinučių. Ir jos visos tikros, visos jos veikia. Visi jas skelbia, diskutuoja, bet niekas nedaro to, kas ten rašoma. Kai kurie daro, bet tai vienetai, tačiau jie turi daugiau šansų savo gyvenime išgyventi kur kas didesnį kiekį laimės minučių. Užrašytas žodis yra meškerė, bet ne žuvis. Knygos tai yra meškerė. Ir visos knygos apie tai yra parašytos. Ar tai būtų vaikiška pasaka ar tai būtų sudėtinga psichologinė literatūra. Ji šneka apie tą patį, tik skirtingomis kalbomis.
Mes kur kas lengviau tą patį galėtume suvokti skaitydami pasakas, bet mums atrodo nekietai – aš juk suaugęs, vaikiškų knygų neskaitysiu. O prisipažinti, kad sunku suvokti, ką rašo labai intelektualūs rašytojai, irgi ne lygis. Taip tampame tokiais snobais. Ir tai gali būti priežastis neskaityti.
Gal reikia pradėti nuo grožinės literatūros? Paskaityk knygas, pagal kurias buvo sukurti matyti filmai – jose visko bus daugiau ir, tikėtina, įdomiau. Pradžioje yra sudėtinga skaityti knygas, nes nėra vaizdo. Bet perskaičius vieną knygą tas tavyje užrūdijęs fantazavimo ir vaizduotės mechanizmas pradės veikti, smegenys pačios pradės kurti vaizdus ir galbūt pačios pradės reikalauti pratęsimo. Tokiu atveju atsiras knyga žmogaus gyvenime.
– Esate sakęs, kad jums elektroninė knyga neprilygs spausdintai. Nepasikeitė požiūris?
– Labai pasikeitė mano gyvenimas. Aš džiaugiuosi, kad esu žmogus, kurio gyvenimas turi pokyčių. Aš specialiai, kaip formatu, elektronine knyga būčiau ir nesinaudojęs. Man dar ir dabar popierinė yra mieliau. Bet taip jau atsitiko.
Žmogus, gyvendamas ne savo gyvenimą, dirbdamas darbą, kuris jam nepatinka, laimingas nebus. Tad ir skaitydamas primestą knygą malonumo nejaus.
Būna naktų, kada aš negaliu užmigti. Ką tokiu atveju veikti? Galiu žiūrėti pro langą į mėnulį, jis žiūri į mane, bet mes jau atsibodę vienas kitam per tiek metų, kiek aš šioje žemėje esu. Aš galėčiau mielai praleisti laiką skaitydamas knygą. Tam, kad galėčiau skaityti normalią knygą, aš turiu užsidegti šviesą, tačiau tada šalia miegančiai žmonai miego komforto nebeužtenka. Tai trukdo, o pailsėti yra svarbu. Tad elektroninė knyga man tapo puikiu problemos sprendimu.
Namuose dienos metu aš retai skaitau elektroninę knygą – imu popierinę. Kitas dalykas yra kelionės – keliauti tenka ir gana nemažai, o knyga užima daug vietos ir sveria. Bet ne tik svoryje esmė – elektroninės knygos patogumas yra tas, kad ji telpa į vidinę kišenę. Ir kai tu stovi eilėje prie lėktuvo ar traukinio, tau nepatogu traukti knygą iš kuprinės. O elektroninę skaityklę kaip mobilųjį telefoną išsitraukei ir paskaitei. Dėl to aš savo gyvenime daugiau pradėjau vartoti frazę ne „knygos“, o „skaitymas“. Nes skaitymas yra vertybė. Knygos jau tampa tuo, kaip tu darai. Bet visiems sakysiu, kad pagrindinė siekiamybė yra pats skaitymas, teksto suvokimas ir vertimas savo smegenis dirbti visai kitokiu režimu nei jos yra įpratusios.
– Esate parašęs kelias ištraukas įvairioms knygoms. Negalvojate apie idėją išleisti savo knygą?
– Vienu metu leidyklos mane labai įkalbinėjo parašyti knygą. Buvo metas, kai prileido knygų kas tik netingėjo – aktoriai, TV laidų vedėjai. Turbūt tokia mada buvo, kad jie visi turėjo parašyti po knygą. Man, deja, teko pora tų knygų pavartyt, pasigilint ir aš supratau, kad aš nenoriu būti toks kaip jie. Nesakau, yra ir gerų, pavyzdžiui, neblogų tokių žmonių išleistų receptų knygų. Bet iš esmės tai toks liūdnas vaizdas buvo ir aš nenoriu būti toks.
Visgi knygos rašymui reikia viską nutraukti, ką darai, ir atsiduoti. Reikia mokėti rašyti knygą. Man labai patinka Andriaus Tapino parašytos knygos – tiek „Vilko valanda“, tiek „Maro diena“, bet aš puikiai žinau, kad Andrius mokėsi tai daryti. Aš galėčiau parašyti knygą, jei pasiryžčiau tokiam mokslui, bet dabar gyvenime aš tiek daug ir įdomaus veikiu, kad savo vidinei laimei pasiekti aš einu kitais keliais. Galiu atsakyti paprastai – man nereikia. Kai man asmeniškai prireiks parašyti knygą – aš parašysiu, jei to nereikės – neparašysiu. Ir nuo to šiame pasaulyje niekas nepasikeis, nes dar nė viena neparašyta knyga niekam nieko nesugadino. Kol kas aš esu muzikoje ir visuose kituose dalykuose, kur esu.
– Ačiū už pokalbį.
