„Meilės gyvenimas“ (lietuvišką leidimą išleido leidykla „Sofoklis“, iš hebrajų kalbos vertė Olga Lempert) leidinio „Der Spiegel“ įtrauktas į 20 geriausių knygų per paskutinius 40 metų. Tarptautinės sėkmės sulaukusi autorė dabar apdovanota ne viena prestižine premija, tačiau rašytoja pamena, kad kuomet pradėjo rašyti, ji nebuvo tikra, kad kūrinį kas nors pastebės, o kilus skandalui dėl sekso scenų nustebo – jai tai, ką rašė, neatrodė provokacija.
– Mes kalbamės jau po jūsų susitikimo su Vilniaus knygų mugės lankytojais. Kaip pavyko šis susitikimas? Ir ar mėgstate dėmesį, viešus pasirodymus – daug rašytojų sako, kad jie vengia tokių susitikimų, nes yra intravertai.
– Iš pradžių man buvo labai sudėtinga lipti į sceną, buvau labai drovi. Tačiau per paskutinius dvidešimt metų įgijau nemažai patirties šioje srityje, ir dabar man tai netgi patinka. Tai galimybė susitikti su savo skaitytojais, sukurti artimesnį ryšį. Žvelgiu tai kaip į galimybę. Susitikimas Vilniuje buvo labai šiltas ir draugiškas. Tai, kas vyksta Vilniaus knygų mugėje, yra neįtikėtina – čia tiek daug žmonių! Buvau įvairiose knygų mugėse – nuo Indijos iki Meksikos, tačiau lyginant su jomis Vilniaus mugė atrodo labai įspūdingai.
Tai, kas vyksta Vilniaus knygų mugėje, yra neįtikėtina – čia tiek daug žmonių!
– Koks literatūrinis gyvenimas yra Izraelyje, ar ten turite kažkokį panašaus dydžio renginį?
– Izraelyje nėra tokio dydžio knygų mugės. Nors mus vadina Knygos žmonėmis, ne tiek jau ir daug žmonių lankosi knygų mugėse. Izraelyje žmonės perka knygas, skaito jas, tačiau knygų mugės nėra jiems tokios patrauklios, jie yra individualistai.
– Beje, su Lietuva jus sieja taip pat ir jūsų giminės istorija.
– Taip, mano senelis gimė čia, Vilniuje, tačiau 1910 metais jis išvyko. Pirmiausia į Rusiją, paskui į Izraelį. Aš neturiu čia likusių giminių. Tačiau jaučiuosi šiek tiek lietuvė.
Rašė apie apsėdimą ir asmeninį augimą
– Jūsų knygos „Meilės gyvenimas“ pavadinimas, o taip pat ir viršelis, bent jau tas, kuris parinktas lietuviškam leidimui, daliai skaitytojų gali tarsi nurodyti, kad tai yra dar vienas meilės romanas. Tačiau iš tiesų tai yra rimtoji literatūra. Ar nebijote, kad žmonės gali apie jūsų knygą spręsti būtent pagal pavadinimą ir viršelį ir taip susidaryti klaidingą įspūdį?
– Visuomet sunku pasirinkti tinkamą pavadinimą knygai. Šį pavadinimą sugalvojau tik pradėjusi rašyti knygą. Kai knyga išėjo Izraelyje, daug žmonių sakė man – kodėl pasirinkote tokį pavadinimą, viduje juk nėra jokios meilės, jūs suklaidinate skaitytojus. Tačiau aš pasitikiu savo skaitytojais, kurie suvokia, kad pavadinimas yra sudėtingesnis, nei atrodo iš pradžių. Taip, tai knyga apie apsėdimą, beprotišką įsimylėjimą, tačiau visų šių emocijų negalima sutraukti į vieną pavadinimą. Be to, aš jaučiuosi labai prisirišusi prie šio pavadinimo.
– Kokia yra pagrindinė šios knygos tema? Bent jau man tai yra knyga ne apie meilę, o apie tos meilės nebuvimą, nepasiekimą.
– Manau, kad tai knyga apie suaugimą, išsilaisvinimą. Iš pradžių gali atrodyti, kad tai knyga apie savęs naikinimą, bet galiausiai tai tampa knyga apie išlaisvėjimą, apie pasąmonės nagrinėjimą, – stengdamasi suvokti, kodėl jai nepavyksta meilė, herojė turi keliauti per savo pačios istoriją, nusikelti į savo vaikystę. Tai moters pastangos suvokti, kodėl ji yra tokia, kokia yra, kaip ji gali augti toliau. Knygos pabaigoje ji yra kur kas labiau subrendusi, sąmoninga ir pasiruošusi meilei asmenybė.
Rašė būdama neužtikrinta dėl ateities
– Skaitant šią knygą matyti, kad ji labai gerai psichologiškai pagrįsta. Ar atlikote nuodugnius tyrimus prieš rašydama šią knygą, kas buvo jūsų įkvėpimo šaltinis?
– Rašydama vėlesnes savo knygas aš dariau nemažai tyrimų, tačiau rašant šį kūrinį viskas įvyko labai spontaniškai. Manau, kad į šią knygą sudėjau fantazijas, kurias patyriau, žmones, kuriuos sutikau, istorijas, kurias išgirdau, – viskas susidėjo į šią istoriją. Kurdama pagrindinę personažę aš neturėjau konkretaus žmogaus, kurį norėjau atspindėti istorijoje – tiesiog norėjau rašyti apie apsėdimą ir apie asmeninį augimą.
Kūriau šią knygą būdama blogiausios būklės, kokią tik galima sugalvoti kūrinio rašymui.
Kūriau šią knygą būdama blogiausios būklės, kokią tik galima sugalvoti kūrinio rašymui, tačiau kartu tai buvo knyga, kurią parašiau per trumpiausią laiką – pusantrų metų. Per tą laiką aš pagimdžiau vaiką, rašydavau su kūdikiu ant rankų, neturėjau darbo ir neįsivaizdavau, ką daryti ateityje, tuo metu nebebuvau jauna – jaučiausi pasimetusi gyvenime. Tačiau jaučiau, kad turiu rašyti šią knygą. Knygą parašiau nieko iš jos nesitikėdama – dabar, kai prisimenu tą laikotarpį, neįsivaizduoju, kaip man pavyko.
– Knyga parašyta gana seniai. Kaip vertinate knygą dabar? Kai kurie autoriai, praėjus tokiam nemažam laikui, sako, kad nebesijaučia susiję su buvusiais kūriniais, norėtų juose nemažai ką keisti.
– Aš vis dar labai prisirišusi prie šio kūrinio, ši knyga pakeitė mano gyvenimą, suteikė man daugiau saugumo. Tačiau kartu kai kurių jo dalių skaitymas trikdo mane. Manau, kad dabar rašyčiau ne taip atvirai sekso scenas – net negaliu patikėti, kad tai parašiau. Kartais įsivaizduoju save, kaip einu gatve jau senyvo amžiaus, jaunos merginos žiūri į mane ir sako – tai ji! Ir galvoju, kaip sunku bus susieti tą senyvo amžiaus moterį ir tą labai erotišką romaną.
Negalvojo, kad provokuoja skaitytojus
– Pasirodžius šiai knygai kilo skandalas. Dėl ko? Dėl erotinių scenų ar dėl to, kad joje greta jų publikuojamos ir nuorodos į Bibliją?
– Taip įvyko dėl to, kad knyga gavosi šių dalykų derinys – rimtosios literatūros, biblinių aliuzijų ir erotinių scenų. Kilo skandalas. Buvo skaitytojų, kurie mėgo mano knygą, tačiau buvo ir tokių, ypač vyresnio amžiaus, kuriems tai atrodė kaip tabu sulaužymas. Mane vis sustabdydavo žmonės gatvėje ir šaukdavo ant manęs, klausinėdavo, kaip ta mano herojė drįso susidėti su vyresniu vyru, kuo jis ją taip patraukė, kaip aš galėjau rašyti tas erotiškas scenas taip atvirai. Tačiau man, tai kartoju ir savo paskaitose, erotiškos scenos rašymas nesiskiria nuo bet kokio kito epizodo aprašymo. Manau, kad tai labai rimtos scenos. Seksas yra sielos, žmogaus vidaus išraiška. Tai, kaip personažė elgiasi fiziškai ar protiškai, man yra visiškai tas pats. Tačiau aš suprantu, kad kai ką tokios scenos gali trikdyti, provokuoti, ypač to laiko Izraelyje. Manau, kad mano knyga pravėrė duris, ir nuo to laiko pasirodė ir kitų kūrinių, kuriuose atviriau rašoma apie seksą.
Tačiau man, tai kartoju ir savo paskaitose, erotiškos scenos rašymas nesiskiria nuo bet kokio kito epizodo aprašymo.
– Lietuvoje irgi buvo panaši situacija, kuomet didelis skandalas kilo dėl Jurgos Ivanauskaitės knygos „Ragana ir lietus“. Kaip galvojate, ar panaši reakcija kiltų dabartiniame Izraelyje?
– Manau, kad visuomenė pasikeitė. Izraelio visuomenė yra labai susiskaldžiusi – yra labai tikinti visuomenės dalis, kuri neskaito tokių knygų, yra labai pasaulietiški žmonės. Manau, kad pasaulietiškoje visuomenės dalyje išleisti tokią knygą nekeltų didelių problemų. Net ir tada tai nesukėlė didelių problemų – visgi knyga buvo labai gerai sutikta, nors ir kažkiek išprovokavo dalį visuomenės.
– Bet ar rašydama suvokėte, kad provokuojate?
– Ne, tuomet aš buvau naivi, o gal net ir visai negalvojau apie tai. Aš pasitikėjau savo istorija ir savo jausmais, net negalvojau, kad mano knyga, viena vertus, bus sėkminga, kita vertus, kad ji kažkam atrodys provokuojanti. Man pačiai ji neatrodė provokuojanti. Pirmą kartą supratau, kad ši kyga gali iššaukti neigiamą reakciją, buvo tuomet, kai daviau savo knygos egzempliorių tėvams.
Važiuodama namo pradėjau suprasti, kad mano tėvas, kuris iš vienos pusės buvo labai išsilavinęs, žinomas literatūros kritikas, kita vertus, buvo labai puritoniškas, gali įsižeisti, skaitydamas šią knygą, jis gali priimti tai labai asmeniškai. Labai išsigandau ir paskambinau savo mamai, kuri visuomet būdavo mano pusėje, jai pasakiau, kad nežinau ką daryti, nes tik dabar supratau, kad tėtis skaitys knygą, kurioje yra daug erotiškų scenų. Mano mama pasakė, kad nesijaudinčiau, ji pažymės visas scenas, kurių tėčiui nederėtų skaityti, ir viskas bus tvarkoje. Nežinau, ką ji padarė – išbraukė tas vietas ar pažymėjo, ko neskaityti, tačiau kuomet tėtis gavo šią knygą po dienos ar dviejų, knyga jau buvo mamos cenzūruota, ir kūrinys tėčiui patiko.
– Šioje knygoje yra nemažai nuorodų į mitologiją, Bibliją, jūsų studijos taip pat buvo susijusios su Biblija. Ar esate tikinti?
– Biblijos studijas pasirinkau dėl savo tėčio įtakos – jis nebuvo religingas, tačiau buvo judaizmo ekspertas. Jis nuo pat ankstyvos vaikystės daug pasakojo man apie judaizmą, ir aš augau suprasdama, kad Biblija, kiti religiniai tekstai yra atviri man. Manau, kad tai yra didelė dovana, nes paprastai pasaulietiškoji visuomenės dalis visiškai nesidomi religiniais tekstais. Aš norėjau tai pakeisti, parodyti, kad religiniai tekstai vis dar yra aktualūs, manau, kad Biblijoje užkoduotos emocijos nelabai skiriasi nuo tų, kurias jaučiame mes, nors nuo tų laikų mes ir labai pasikeitėme.
– Taigi, vertinate Bibliją kaip literatūrinį kurinį?
– Taip, visiškai.
Jis skaitė man F.Kafką, kuomet man buvo penkeri.
– Sakote, kad nuo mažumos augote labai literatūrinėje aplinkoje. Kokios knygos jus įkvėpė, kas buvo pirmieji literatūriniai atradimai? Ką skaitote dabar?
– Šiuo metu skaitau airių autoriaus Johno Banville kūrinį „Ancient Light“, esu sužavėta jo talentu. Jau nuo vaikystės tėvas supažindino su literatūriniu pasauliu – skaitė Bibliją, Franzą Kafką. Jis skaitė man F.Kafką, kuomet man buvo penkeri. Tie skaitiniai visiškai pakeitė mano pasaulį. Suaugus man labai didelį įspūdį padarė Virginia Woolf, buvau sužavėta jos rašiniais, jos stiliumi. Aš niekuomet neieškau pramoginių, linksmų istorijų, knygoje aš ieškau stiliaus ir jausmų pasaulio atskleidimo. Tai aš randu V.Woolf, Vladimiro Nabokovo, Elenos Ferrante knygose.
– Tos pačios autoriaus knygos skirtingose šalyse gali turėti skirtingus likimus. Tarkime, ir visame pasaulyje be galo populiarus Karlas Ove Knausgaardas nebuvo toks jau labai populiarus Prancūzijoje. Ar jūs pastebite, kad skirtingose kultūrose, valstybėse jūsų knygos priimamos nevienodai?
– Mano knygos populiariausios Vokietijoje, Prancūzijoje, ypač, kai gavau ten apdovanojimus. Taip pat Lenkijoje, Italijoje, anksčiau, išleidusi knygą „Meilės gyvenimas“, buvau labai populiari Turkijoje. Mažiau esu populiari angliškai kalbančiose šalyse. Tačiau labai sunku nuspėti priežastis, kodėl taip yra – tai yra dėl vertimo, kultūrinių skirtumų ar dėl kitų gilesnių priežasčių. Knygų gyvenimas yra paslaptis.
– „Meilės gyvenime“ nagrinėjamos vyrų ir moterų santykių, jų dinamikos temos. Ar manote, kad per tuos dvidešimt metų nuo knygos išleidimo tai pasikeitė?
– Labai sudėtingas klausimas. Manau, kad giluminiame lygmenyje nepasikeitė. Galbūt dabar, su „Metoo“ kampanija, išorinis elgesys pasikeis, tačiau tai, kas vyksta giliai sieloje, nemanau, kad labai smarkiai keičiasi.
Gyventi tik iš rašymo tampa vis sudėtingiau
– Pasaulyje kalbama apie tai, kad rašytojams vis sunkiau išgyventi vien tik iš rašymo. Ar taip yra ir Izraelyje?
– Taip, rašytojams pragyventi vien tik iš rašymo tampa vis sudėtingiau, vis mažiau žmonių perka knygas, konkurencija didelė, o Izraelio rinka labai maža. Man pasisekė, kad mano knygos verčiamos užsienyje, kitaip aš negalėčiau išgyventi iš rašymo. Net kai mano knygos buvo pradėtos leisti užsienyje, aš vis dar užsiėmiau kitais darbais – tarkime, redagavau knygas, mečiau šį darbą tik prieš dešimt metų. Šiuo metu aš taip pat skaitau paskaitas Izraelyje. Bet ateitis nėra aiški – tiek dėl ekonominių, tiek dėl kitų priežasčių. Mes gyvename Izraelyje, kur pavojus yra nuolatos – mes nežinome, kas nutiks rytoj, kokią grėsmę kels Sirija, „Islamo valstybė“ ar Iranas. Taigi, mane labiau neramina valstybės padėtis nei mano pačios finansinė būklė.
– Kiek knygų pardavus šiuo metu galima jaustis esant bestselerio autoriumi?
– Jeigu parduodi 20 tūkst. kopijų, tai yra bestseleris. Kai „Meilės gyvenimas“ buvo publikuotas, Izraelyje buvo parduota 100 tūkst. kopijų. Vokietijoje – apie pusė milijono. Tai atrodė kaip stebuklas. Tai man suteikė galimybę susikoncentruoti ties rašymu, nes prieš tai aš tik redagavau kitų rašytojų romanus, nerasdavau laiko parašyti savo romanus.
