Annos Jarotos biuras ir jo aplinka – būtent tokie, kaip ir galėtumei įsivaizduoti galvodamas apie literatūros agento darbą Paryžiuje. Žingsniuodamas link jo praeinu pro Saint-Germain bulvare įsikūrusį „Libraire Polonaise“ knygyną. Jo vitrinoje greta tokių naujienų kaip Sally Rooney ar klasikos kaip Franzas Kafka – ir lietuvių rašytojų kūriniai, Undinės Radzevičiūtės, Sigito Parulskio, Kristinos Sabaliauskaitės vertimai į prancūzų kalbą. Šiuo metu Prancūzijoje vis dar vyksta Lietuvos kultūros sezonas, ir mūsų šalis Paryžiuje išties pastebima.
Annos Jarotos biuras, kurį ji dalinasi su kitu legendiniu literatūros agentu Pierre'u Astier – priešais Liuksemburgo sodus, istorija alsuojančiame pastate, o jo viduje, kaip ir priklauso – viskas nukrauta knygomis. Jos visur – praėjimuose, prie židinio, ant darbo stalų. Lentynose puikuojasi knygos autorių, su kuriais dirba agentė – tarp jų ir tokios žvaigždės kaip Stephenas Kingas.
Emigrantė iš Lenkijos Anna Jarota savo agentūrą Paryžiuje įkūrė 2008 metais ir nuo to laiko yra viena sėkmingiausiai šioje srityje dirbančių agentų Prancūzijoje, o 2014 metais įkūrė ir savo biurą Lenkijoje.
„Aš taip džiaugiuosi, kad Paryžiuje visur gali matyti Lietuvą, – pokalbio pradžioje sako literatūros agentė. – Tai pirmas kartas, kai šalis iš mūsų Europos dalies taip gerai matoma Paryžiuje. Manau, kad jūsų menai puikiai priimami, ir tai labai gerai, nes paprastai prancūzai susikoncentravę į savo pačių kultūrą, kuri yra tokia turtinga, – ir negali jų dėl to kaltinti. Žinoma, jie įsileidžia italus, amerikiečius, tačiau šalims iš Rytų ar Vidurio Europos labai sudėtinga parodyti, kad jos taip pat egzistuoja. Kad menas mums irgi svarbus, kad mūsų menas skiriasi nuo jų. Anksčiau mūsų kultūros buvo laikomos tiesiog kaip atkeliaujančios iš „vieno bloko“, tačiau dabar jau pagaliau pastebima, kad jos skiriasi.“
– Prieš ateidamas į jūsų biurą vieno iš knygynų, „Librairie Polonaise“, vitrinoje mačiau bent kelias lietuvių rašytojų knygas, ir tai labai pradžiugino.
– Tai knygynas su turtinga istorija. Komunistiniais laikais šiame knygyne buvo galima nusipirkti lenkų rašytojų knygų, kurios buvo uždraustos komunistinio režimo. Witoldas Gombrowiczius, Czeslawas Miloszas, – visų tų rašytojų knygas čia buvo galima įsigyti lenkų kalba, nes „Kultura“ ir kitos leidyklos leido jas už Lenkijos ribų. Griuvus sovietinei sistemai, knygynas tarsi ir prarado savo paskirtį, tačiau šveicarė leidėja, verslininkė Vera Michalski-Hoffmann 1991 metais nusipirko jį, ir jis egzistuoja iki šiol.
– Beje, nesunku pastebėti, kad Paryžiuje itin daug nepriklausomų, nedidelių knygynų. Tuo metu, kai pasaulyje vis daugiau knygų prekybos persikelia į internetą, bent jau šiame mieste, atrodo, šios tendencijos negalioja.
– Tam yra dvi priežastys. Paryžiuje labai stipri nedidelių, nepriklausomų knygynų tradicija, tačiau tam labai padeda ir Prancūzijoje priimti įstatymai, kurie nustato fiksuotas knygų kainas. Taigi, ar pirksi tą pačią knygą mažame knygyne, ar dideliame prekybos centre, ar „Amazon“, ji kainuos tiek pat. Po to, kai Prancūzijoje ėmė plėstis dideli prekybos centrai, kurie galėjo knygas pardavinėti mažesnėmis kainomis, maži knygynai ėmė nykti, – tam ir buvo priimtas šis įstatymas. Be to, reikia pažymėti, kad Vyriausybė smarkiai remia kultūrą, tai irgi labai padeda.
Nusprendė emigruoti į Paryžių
– Pakalbėkime apie jūsų kelią į knygų pasaulį. Jūs gimėte Lenkijoje, tačiau 1986 metais nusprendėte išvykti iš savo gimtinės. Kas pastūmėjo tokiam žingsniui?
– Tiesą sakant, kuriam laikui Lenkiją buvau palikusi ir anksčiau. Aš priklausiau „Solidarnosc“ judėjimui ir pirmą kartą išvykau iš Lenkijos, kai dar buvau studentė, atostogų. Atvykau į Londoną, ir kaip tik tuo metu Wojciechas Jaruzelskis po protestų Lenkijoje įvedė karo padėtį. Jaučiausi labai kalta, nes mano draugai liko kentėti Lenkijoje. Grįžau atgal, galvojau, kad galėsime tęsti savo kovą. Tačiau tapo labai sudėtinga. Dalis mano draugų norėjo labai agresyvių veiksmų, o mes juk buvome taikus judėjimas, man tai netiko. Dalis draugų nuklydo į vadinamąją „vidinę emigraciją“, kas iš tiesų buvo depresija, o aš nesu depresyvus žmogus, aš noriu veiksmo. Trečia dalis emigravo. Taip padariau ir aš – penkerius metus laukiau užsienio paso ir galiausiai 1986 metais išvykau į Paryžių. Mūsų viltys buvo sunaikintos, ypač jaunosios kartos, kuri neturėjo kantrybės laukti.
Aš buvau tikra, kaip ir daugelis mano draugų iš opozicijos, kad komunizmas tęsis amžius. Mes netikėjome, kad po 4 metų jis dings. Tai buvo neįtikėtina.
– Kokia buvo jūsų, kaip imigrantės, situacija atvykus į Paryžių? Kaip galiausiai pavyko patekti į knygų verslą?
– Imigrantui iš komunistinės šalies tuo metu čia išties buvo labai sunku. Neturėjau leidimo dirbti, buvau tikrai sutrikusi. Prašiau politinio prieglobsčio ir gavau jį, bet tai kurį laiką užtruko. Mokiausi prancūzų kalbos, dirbau, griebiausi bet kurio darbo, – pardavinėjau pyragaičius, dirbau padavėja. Mano diplomas – o Lenkijoje aš mokiausiai psichologijos ir anglų kalbos – čia neturėjo jokios vertės.
Po metų įstojau mokytis į Sorbonos universitetą, dienomis mokiausi, o vakarais dirbau padavėja restorane Eliziejaus Laukuose. Šis restoranas buvo šalia didelio knygyno, ir į jį kasdien pietauti ateidavo knygyno vadovai. Mes su jais kalbėdavomės apie knygas, apie knygyną. Vieną dieną, niekada neužmiršiu šios dienos, aš pyliau raudoną vyną šio knygyno savininkui ir netyčia išpyliau ant jo kaklaraiščio. O kaklaraištis buvo geltonos spalvos! Tą akimirką galvojau – viskas, prarasiu savo darbą. Imigrantai nuolatos visko bijo, nes jiems reikia kovoti dėl išgyvenimo.
O tuomet tas vyras pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Anna, tu niekuomet nebūsi gera padavėja. Tačiau knygyne mes turime laisvą vietą. Prisijunk prie mūsų.“ Kartais taip nutinka gyvenime – sutinki žmogų, jis pateikia tau pasiūlymą, ir tai pakeičia tavo gyvenimą. Pradėjau dirbti knygyne, vėliau vienoje leidykloje, paskui kitoje. Tuomet sutikau vyrą, išvykau su juo į Londoną, kur pradėjau dirbti didžiulėje Andrew Nurnbergo literatūros agentūroje. Ten ir išmokau savo darbo. Tačiau myliu Paryžių, labai norėjau čia gyventi, tad grįžau čia ir po 14 metų, praleistų Londone, įkūriau savo agentūrą.
– Tačiau turite savo biurą ir Varšuvoje?
– Taip, iš pradžių atidariau savo agentūrą tik čia, Paryžiuje. Atstovauju daugybei amerikiečių ir anglų agentų, leidyklų, rašytojų, parduodu jų teises Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse. Ir daugybė mano klientų vis klausė – Anna, tu esi lenkė, kada atidarysi savo agentūrą Lenkijoje? Iš pradžių sakydavau, kad ne, nes ir taip turiu pakankamai darbo. Tuo metu dar buvo gyvi mano tėvai, tad kartais nukeliaudavau pas juos į Lenkiją, tačiau atėjo laikas, kai jie mirė – vienas po kito per trumpą laiką. Ir Lenkija man tapo staiga tuščia. Išsigandau. Tada ir nusprendžiau atidaryti agentūrą ten, kad pajausčiau ryšį su ja. Tai buvo prieš 10 metų, ir labai džiaugiuosi, nes man taip gera dalintis savo žiniomis, kontaktais su Lenkijos leidėjais, literatūros pasaulio atstovais.
Kristinos Sabaliauskaitės knygos – būdas parodyti, kas yra Rusija
– Jūs atstovaujate ir lietuvių rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei, jau pasirodė jos vertimai Prancūzijoje ir Nyderlanduose.
– Taip, ir labai džiaugiuosi šiuo bendru darbu. Pirmą kartą apie ją sužinojau perskaičiusi lenkų kalba jos knygą „Silva rerum“. Man labai patiko ta knyga, tačiau žinojau, kad ją bus labai sunku parduoti čia. Gali pasakoti, kad tai knyga apie LDK, ir į tave žiūrės su nuostaba ir sakys: „Apie ką tu kalbi? Ar kalbi apie mokslinę fantastiką?“ Daugelis neturi supratimo apie tą istorinį laikotarpį. Daugeliui vakariečių mūsų istorija prasideda daugiau mažiau nuo Antrojo pasaulinio karo. Tuo tarpu Rusijos istorija, deja, daug kam atrodo romantiškai – carai, rūmai, baletas, kultūra. Taigi, kai pakalbėjau su Kristina ir ji pasakė, kad rašo „Petro imperatorę“, pasakiau – tai puiki galimybė parodyti Vakarų pasauliui, kad Rusija yra laukinė šalis, iš esmės valdoma tironų. Ir taip buvo per amžius.
Man atrodė, kad tai yra puiki galimybė parodyti Vakarų pasauliui, kas iš tiesų yra Rusija. Taigi, pardaviau šios knygos teises Prancūzijoje, Nyderlanduose, Anglijoje, Italijoje, Portugalijoje, daugybėje kitų šalių. Tačiau didelė problema, kad nėra daug gerų vertėjų iš lietuvių kalbos, ir kol kas knyga publikuota tik Nyderlanduose ir Prancūzijoje.
Pasakiau – tai puiki galimybė parodyti Vakarų pasauliui, kad Rusija yra laukinė šalis, iš esmės valdoma tironų. Ir taip buvo per amžius.
Anglijoje knyga vis dar neišleista, nes vis dar neradome tinkamo vertėjo. Tas pats Portugalijoje, kitose šalyse. Prancūziškas vertimas irgi turėjo būti smarkiai redaguojamas. Taigi, kai ėjau į Lietuvos sezono atidarymą Paryžiuje, pabrėžiau – prašau, mokykite jaunus žmones versti iš lietuvių kalbos į prancūzų, nes mums jų reikia. Mums reikia jų, nes be gerų vertėjų neskleisi žinios apie kultūrą.
Aš esu tikra, kad ši knyga, kuri sulaukė puikių vertinimų pas mus, bus taip pat gerai priimta ir kitur. Pavyzdžiui, dabar, ruošdamiesi Kalėdoms, rengiame naują leidimą, kuriame Nyderlanduose abi „Petro imperatorės“ dalys bus viename leidime.
Tikiuosi, kad prancūzų leidėjas nuspręs išleisti ir „Silva rerum“.
Ir, kadangi knyga buvo taip gerai priimta Prancūzijoje, tikiuosi, kad prancūzų leidėjas nuspręs išleisti ir „Silva rerum“, labai to norėčiau. Tikiuosi, kad taip ir įvyks – tai kol kas labai šviežia naujiena, apie tai kalbėjome tik šiomis savaitėmis.
– Jūs sakote, kad knyga sulaukė didelės sėkmės Prancūzijoje. O gal galite atskleisti ir konkrečius skaičius, kiek jos buvo parduota?
– Manau, kad jos bus parduota apie 10 000 egzempliorių, ir tai labai geri skaičiai kaip knygai iš mažos šalies ir parašytai ne anglų kalba. Pirmojo leidimo kietais viršeliais parduota apie 5000 egzempliorių, bet su leidimu minkštais viršeliais pasieksime tą minėtą skaičių.
– Jūs minėjote, kad palankios buvo ir recenzijos žiniasklaidoje?
– „Le Monde“ žurnalistė rašė, kad tai vienas geriausių istorinių romanų, kurį ji skaitė per ilgą laiką. Nyderlanduose vienoje recenzijoje ji buvo lyginama su Hilary Mantel, taigi spauda buvo labai pozityvi.
– Kaip manote, kas labiausiai pasitarnavo tokiam dėmesiui?
– Žinoma, pats tekstas, taip pat ir tema. Rusija vis dar įdomi tema, ir ypač jos istorija, papasakota iš tokio žiūros kampo. Istorija, pasakota imperatorės. Tai originalu. Be to, knygą parašė mokslų daktarė. Jei parašytų knygą tas, kas nežino istorijos, ji nebūtų taip gerai priimta. Nes čia, Prancūzijoje, jei rašai istorinį romaną, turi atlikti rimtą analizę. Būtent dėl to buvo recenzijos rimtuose leidiniuose, kitu atveju tai būtų neįmanoma. Nyderlanduose – tas pats, ten ši knyga laikoma rimta literatūra.
Romantasy banga
– Dažnai teigiama, kad prancūzai daugiausia skaito prancūzų autorių knygas. Ar tiesa?
– Visiškai sutinku, kad prancūzai iš esmės domisi tik prancūzų literatūra. Su viena išimtim – jei tai amerikiečių ar anglų literatūra. Kita vertus, yra ir vertimų. Nepriklausomos leidyklos leidžia vertimus. Tačiau tokioms knygoms sulaukti recenzijų, būti pastebėtoms, parduoti jas yra itin sudėtinga. Jos publikuojamos, tačiau retai apie jas kalbama.
– Šiais metais Frankfurto knygų mugėje atkreiptas dėmesys į tai, kad vis daugiau žmonių, ypač jaunimo, knygas skaito anglų kalba. Ar ši tendencija pastebima ir Prancūzijoje?
– Tai nėra taip populiaru kaip Nyderlanduose ar Skandinavijoje, tačiau jau pastebima. Ir tai labai naujas dalykas, nes ankstesnės kartos anglų kalbą mokėjo prastai. Tačiau jauna karta auga su anglų kalba, jie žiūri „Netflix“, jie kur kas geriau supranta šią kalbą. Tačiau angliškai skaitoma paprastai labai komercinė literatūra – romantasy, trileriai, „TikTok“ išpopuliarėjusios knygos. Rimtos knygos skaitomos prancūzų kalba.
– Keliaudamas viešuoju transportu čia, Paryžiuje, mačiau daug žmonių skaitančių popierines knygas, tačiau vos vieną kitą su elektronine knyga. Tai smarkiai skiriasi nuo daugelio Europos didmiesčių. Elektroninės knygos Prancūzijoje taip ir neišpopuliarėjo?
– Elektroninės knygos skaitomos, tačiau ne taip smarkiai kaip kitose šalyse. Tam yra kelios priežastys. Čia labai stipri knygų minkštais viršeliais rinka. Knyga pirmiausia spausdinama kietu viršeliu, ji brangesnė, o paskui, paprastai po metų, ji publikuojama minkštu viršeliu. Ta knygų minkštais viršeliais rinka labai svarbi, daugybė žmonių laukia, kol jos pasirodys, nes jos pigesnės. Ir daugelis leidėjų laikosi nuostatos, kad elektroninių knygų kaina turi būti tokia pati kaip ir spausdintų. Taigi, jei renkiesi tarp popierinės ir elektroninės knygos, kurios kainuoja tiek pat, dažniausiai renkiesi popierinę. Elektroninės knygos populiarios tik trijuose žanruose – fantasy, romantasy ir trileriuose.
– Kokias tendencijas pastebite dabartinėje knygų leidyboje?
– Didžiausi bestseleriai yra romantasy žanro, kuriuos skaito jaunimas. Tai labai didelė rinka, daugiausia tai skaitytojos nuo 15 iki 25 metų. Tos knygos didžiuliai bestseleriai, ir mes vis svarstome, kas bus tas kitas bestseleris. Tai vyksta ne tik Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje. Šalia romantasy bestselerių sąrašuose yra ir komiksai. Prancūzijoje gili komiksų tradicija, einanti nuo Asterikso, Tintino, ir pastaruoju metu pastebimas jų sugrįžimas. Taip pat pastebima, kad manga komiksai yra be galo populiarūs.
Jaunoji karta nustebino mus visus, pasirinkusi savo mėgstamus žanrus.
Jaunoji karta nustebino mus visus, pasirinkusi savo mėgstamus žanrus. Ir visa tai atkeliavo iš „TikTok“. Šiais laikais keičiasi literatūros sklaida. Tarkime, apie Kristiną buvo parašyti labai geri straipsniai „Le Figaro“, „Le Monde“, tačiau tai neturi didelės įtakos pardavimams. Tai turi įtaką prestižui. Pardavimai yra „TikToke“.
Na, ir grįžta siaubo literatūra. Stephenas Kingas visuomet buvo labai populiarus, tačiau pastebime, kad ir pats žanras vėl populiarėja. Fantastinė literatūra irgi auga.
– Taigi, galima konstatuoti, kad visi tie ankstesni nuogąstavimai, jog jaunoji karta nebeskaito knygų, visiškai nepasitvirtino?
– Visiškai. Kai kurie mano draugai sako – ką ten jaunimas skaito, visas tas romantasy, kas tai per literatūra? Aš atsakau – gerai, kad jie skaito. Jei 16-etė dabar skaito romantasy, puiku, po penkerių metų ji skaitys kitką, jau pats knygos paėmimas į rankas svarbus. Aš pati būdama paauglė, skaičiau romantinę literatūrą, tiesa, ji nebuvo tokia šiurkšti kaip dabar, mes buvome kiek naivesni. Tuo metu pirmas bučinys atrodė kaip pusiau pornografija, o dabar jie skaito erotiką. Bet po penkerių metų jie skaitys kitką.
Visi sako, kad jaunimas sėdi internete ir neskaito. Jie skaito. Galbūt skaito ne tai, ką mes norėtume, kad skaitytų, tačiau tai nesvarbu.
Siūlo ekranizuoti „Petro imperatorę“
– Kas yra žymiausi rašytojai, kuriems jūs atstovaujate?
– Stephenas Kingas, George‘as R.R.Martinas, Lauren Groff, Elizabeth Strout, taip pat klasikai Williamas Faulkneris, Trumanas Capote, J.D.Salingeris ir kiti.
– Jūs parduodate ir teises kurti filmus pagal knygas?
– Taip, tačiau tik tų autorių, kuriems aš atstovauju tiesiogiai. Tarkime, bandau parduoti ir Kristinos Sabaliauskaitės teises ekranizacijai – turiu agentą Los Andžele. Aš darau viską, ką galiu, kad taip nutiktų, tačiau tam reikia angliško vertimo – ir, kaip jau minėjau, anglų leidėjas pasiruošęs knygą leisti, tačiau vis dar neturime gero vertimo. Los Andžele jiems reikia angliško teksto, jie neskaito prancūziškai. Ir, žinoma, neskaito lietuviškai.
Žavi galimybė dalintis
– Kas jums yra labiausiai žavi literatūros agentės darbe?
– Tai, kad aš galiu dalintis. Tarkime, šiais metais pardaviau Jameso Baldwino knygų teises Rytų ir Vidurio Europos šalyse, kur jo kūryba pasirodo pirmą kartą.
– Knyga „Džovanio kambarys“ pasirodė ir lietuviškai.
– Taip, pardaviau teises ir Lietuvai. Taip pat Sakartvele, Ukrainoje, Estijoje, kitur. Tai galimybė dalintis autoriaus, kurį mėgstu ir kuris, mano manymu, svarbus darbais. O skaitytojai galbūt net nežinojo apie jį. Tas pats dirbant su Kristina, pristatant jos darbus Vakarų Europoje, nes kai kam buvo atradimas, kad Lietuva turi įdomią literatūrą.
Arba J.D.Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ – jis buvo išverstas turbūt visur, kur tik įmanoma. Tačiau aš pardaviau teises išleisti šią knygą bretonų kalba. Bretanėje yra maža šia kalba kalbanti bendruomenė, ir tai dar viena kalba, kuria pabils šis kūrinys. Tai nuostabu.
– Kartais vieno rašytojo iš tam tikros šalies išpopuliarėjimas atveria vartus ir kitiems autoriams iš tos valstybės. Tarkime, taip nutiko su Olga Tokarczuk.
– Be abejo, O.Tokarczuk buvo postūmis. Prieš tai Wisława Szymborska, Czeslawas Miloszas, kurį mūsų abi tautos dalinasi. Witoldas Gombrowiczius Prancūzijoje buvo labai populiarus, tačiau tai kita istorija. Ir rašytojų iš Rytų ar Vidurio Europos, kurią daugelis mažai pažįsta, atrodo kaip akių atvėrimas ir didelis malonumas.
– Jeigu jums reikėtų išskirti penkias knygas, kurios buvo svarbiausios jūsų gyvenime, kurias pasirinktumėte?
– Labai sudėtinga, nes knygų tiek daug...
Be jokių abejonių, pačiame viršuje būtų Williamas Shakespeare‘as. Matyt, jo „Makbetas“.
Tada Marcelis Proustas.
J.D.Salingeris su „Rugiuose prie bedugnės“.
Witoldas Gombrowiczius.
– Kuris jo kūrinys? „Dienoraštis“?
– Taip, aš taip ir nepamėgau „Ferdydurkės“, manau, „Dienoraštis“ yra geriausias jo kūrinys.
Taip pat Sandor Marai „Les Braises“.
Galėčiau vardinti ir vardinti. Pavyzdžiui, pamenu, kai man buvo 16 metų ir pirmą kartą skaičiau Jeano-Paulio Sartre'o „Šleikštulį“, tai buvo tarsi atvėrimas – kad yra kitas pasaulis, kuris kalba man. Kalba man asmeniškai, šešiolikmetei. Tačiau praėjus kuriam laikui perskaičiau ją iš naujo ir nebejaučiau tokio paties ryšio. Kartais taip nutinka – prarandi ryšį su knyga, kuri atvėrė tau visą pasaulį.
Banga iš Azijos
– Darbo tikslais skaitote daugybę knygų. Ar kartais nejaučiate, kad pavargstate nuo jų ir knygų skaitymas nebeteikia malonumo?
– Taip, pastebėjau. Taip atsitinka ir man, ir mano draugams, kartais patiriame skaitymo krizes. Manau, ypač šiais laikais, kai gauname tiek daug rankraščių. Deja, manau, kad literatūra prarado originalumą, o juk buvo laikai, kai pirmą kartą gavau Haruki Murakami rankraštį ir negalėjau eiti miegoti, skaičiau visą naktį. Dabar tai nutinka retai, dažnai skaitau vieną rankraštį po kito ir atrodo, kad skaitau tą patį. Anksčiau rankraščiuose atrasdavome naujų žanrų, naujų minčių, kitokį pasaulio suvokimą. Buvo daugiau originalumo. To vis dar pasitaiko, bet vis rečiau.
Pavyzdžiui, šių metų Nobelio premijos laureatė Han Kang – ji nuostabi. Ji rašo originaliai. Regis, paprastai, tačiau labai gerai perteikia brutalumą.
Gaunu labai daug rankraščių iš JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir pastebiu, kad Vakarų Europa prarado originalumą. Jie kalba apie tuos pačius dalykus tuo pačiu būdu. Gal tai ženklas, kad šioje pasaulio dalyje šioks toks dekadansas, stagnacija? Tikėkimės, kad Rytų ir Vidurio Europa parodys naujus, originalius balsus. Nes pastaruoju metu mes matome tai ateinant iš Azijos, Pietų Korėjos.
Bet kuriuo atveju, kai pamatau, kad naujuose kūriniuose nerandu originalumo, grįžtu prie klasikos, ir vėl galiu kvėpuoti.
Bet kuriuo atveju, kai pamatau, kad naujuose kūriniuose nerandu originalumo, grįžtu prie klasikos, ir vėl galiu kvėpuoti.
– Įdomu, kad paminėjote rašytojus iš Azijos. Frankfurto knygų mugėje irgi kalbėta, kad labai auga susidomėjimas rašytojais iš Japonijos, Pietų Korėjos. O, pavyzdžiui, Lotynų Amerika nebėra tokia populiari, nors dar visai neseniai ten buvo ieškoma naujų balsų.
– Taip, vienu metu Lotynų Amerikos rašytojai buvo labai svarbūs. Pamenu, kokį įspūdį dar gyvenant Lenkijoje man padarė Julio Cortazaras, Gabrielis Garcia Marquezas, kiti autoriai. Tačiau pastaraisiais metais to nebepastebima.
– Kita vertus, tokie grandai kaip Roberto Bolano bent jau Lietuvoje pradėti leisti santykinai neseniai.
– Matote, tai ir nuostabu, kad gali atrasti juos kad ir vėliau, bet visgi atrasti. Ir nuostabu būti agentu, kuris padeda tai padaryti.
15min žurnalisto kelionę į Paryžių apmokėjo Lietuvos kultūros institutas. Teksto turiniui tai įtakos neturi.
