Begalinę istoriją, sako vaikų rašytojas, populiarių knygų „Maži eilėraščiai mažiems“, „Sivužas“ autorius Marius Marcinkevičius, reikėtų rašyti kiekvieną dieną, nes vaikai, ko gero, yra greičiausiai besikeičianti mūsų pasaulio dalis. Klasikinės istorijos apie gėrio ir blogio kovą išliks visada, bet keičiasi herojai ir gėrio bei blogio samprata. Kas buvo blogai prieš penkiasdešimt metų, dabar gali pasirodyti gerai, ir atvirkščiai – kas buvo gerai prieš penkiasdešimt metų, dabar gali sulaukti visuotinio pasmerkimo. Rašytojas dar pats prisimena, kaip kartais mokytojai jį auklėdavo trankydami liniuote per užpakalį ar per pirštus. Ir visi sakė, kad vaikus būtent taip ir reikia auklėti.
Garsiųjų marmių kūrėja Indrė Pavilonytė neabejoja: vaikai rašytojų istorijose nori atpažinti save, savo draugus ar šeimą. Jie nori knygų, kurios gali padrąsinti arba atsakyti į ramybės neduodančius klausimus. O klausimai, kaip ir vaikai, visi yra skirtingi. „Ir tai yra pats žaviausias mano atradimas“, – sako Indrė, knygų vaikams pristatymuose dalyvaujanti kartu su savo broliu, knygelių apie marmius kūrėju Martynu Paviloniu. Jiems abiem tuose pristatymuose nuolat tenka atsakyti į klausimą – ar marmių galima sutikti realybėje. Ir jei taip, kur jų ieškoti?
Labiausiai netikėta vieta, kur Indrei ir Martynui teko pristatyti savo knygas, buvo miškas. „Mums ypač smagu keliauti į Lietuvos miestelius, kur iki tol dar nesame buvę. Tuomet tai būna ir naujas, įdomus nuotykis mums patiems. Visoms marmių knygoms esame parengę atskiras programas – pristatymus ir kūrybines dirbtuves apie drąsa būti savimi, apie džiaugsmą ir meilę. Jau labai laukiame pandemijos pabaigos, kai vėl bus galima gyvai susitikti su vaikais“, – sako Indrė.
Gyvų susitikimų su vaikais laukia ir rašytojas Marius Marcinkevičius. „Pernai pavasarį žvejojau Kuršių mariose, buvau visai pamiršęs, kad esu sutaręs nuotolinį susitikimą su ukrainiečių leidėjais ir skaitytojais. Kai suskambo telefonas, supratau, kad namo grįžti nebespėsiu, teko kalbėtis su Ukrainos vaikais tiesiai iš valties. Į mane iš vandens keistai spoksojo žuvys, o aplinkui plaukiojo keli šimtai gulbių“, – susitikimų elektroninėje erdvėje patyrimais dalijasi rašytojas ir priduria, kad vaikai istorijų knygose nori labai labai įvairių – ir nuotykių, ir žygdarbių, ir meilės, ir ištikimybės, ir siaubo pasakėlių, ir linksmų eilėraštukų, kuriuos lengva išmokti.
Pastaruoju metu didžiąją dalį savo laiko rašytoja ir iliustruotoja, knygų „Sukeistas“, „Milžinas ir mažylis“, „Didžioji būtybių knyga“ autorė Kotryna Zylė leidžia vesdama nuotolines literatūros edukacijas mokiniams ir priešmokyklinukams. Jose ji ne tik atsako į mažųjų skaitytojų klausimus: „kiek jums metų?“ „Ar turite vaikiną / vyrą?“ „Ar turite vaikų?“ „Kokie jų vardai?“ „Ar turite gyvūnų?“ „Kiek uždirbate iš knygų rašymo?“ „Kiek laiko užtrunka parašyti knygą?“ „Išvardijau pagal klausimų svarbą, – juokiasi Kotryna ir pasakoja, kad jai labai patinka pažindinti vaikus su knyga, atskleisti kūrybos užkulisius, kviesti juos kelti klausimus, ugdyti kritinį mąstymą. Todėl turi parengusi net kelis galimus susitikimų scenarijus.
Automobilyje, ant mokyklos stogo, skruzdėlyne, Lietuvos ambasadose, nešildomoje sporto salėje… Štai tokiose vietose susitikti su savo skaitytojais yra tekę vaikų rašytojui, knygų serijos apie Domą ir Tomą autoriui Tomui Dirgėlai. „Susitikimai su mylimais autoriais vaikams šiandien yra tas pat kas susitikti su mėgstamu atlikėju ar aktoriumi, – bent jau taip jis sprendžia iš vaikų reakcijų mokyklose, bibliotekose ar užsienio bendruomenėse, o ir tada, kai vaikai rašytoją atpažįsta gatvėje ar tiesiog parduotuvėje.
Kol neprasidėjo karantino ribojimai, Tomas Dirgėla su vaikais per savaitę susitikdavo 3–4, o kartais ir 5–6 kartus. Šalia dar prisidėdavo koncertai vaikams su aktoriumi Giedriumi Arbačiausku ar pasirodymai su vienintele pasaulyje vaikų rašytojų muzikos grupe „Knygų vaikai“. Per karantiną rašytojui netrūko ir virtualių susitikimų. „Kartais susitikimus reikia perkelti, o retais atvejais ir visai atšaukti: imi kartais ir pastebi, kad griūna kūrybinis metų planas ir nebelieka laiko tiesioginiam darbui – knygų rašymui“, – juokiasi.
Tomui atrodo, kad šiandien mes gyvename visiškame vaikų knygų aukso amžiuje, kai kiekvienas jaunasis skaitytojas gali nesunkiai rasti istoriją savo skoniui. „Blogiausia, kai knyga ir skaitytojas susitinka ne laiku ir ne vietoje, – įsitikinusi Kotryna Zylė. – Tada vaikas nepajunta jokių jausmų perskaitytam tekstui, nors prasta gali būti visai ne knyga, o pažinties aplinkybės.“
Marius Marcinkevičius įsitikinęs, kad vaikai netelpa į jokias skales, lenteles ir apibrėžimus. Gal todėl ir skaityti jie pradeda skirtingai: „Buvau sutikęs darželyje vaiką, kuris skaitė nuo 4-erių metų. Kiti sunkiai skaito net ir pirmoje klasėje, taigi skaitymo įgūdžiai, skonis ir pasirinkimai yra labai skirtingi“, – teigia rašytojas ir pasakoja pats skaityti išmokęs penkerių. Tuo metu jis buvo nenuorama, pešdavosi su broliu. Tada tėtis pagaudavo, pasisodindavo šalia ir jie kartu skaitydavo knygelę. Išmokęs skaityti, daugel metų rašytojas skaitė viską iš eilės. Sako, perskaitęs dešimtis puikių knygų, šimtus gerų ir tūkstančius prastų. „Blogas knygas skaityti ne taip smagu, bet jas perskaičius pasidaro labai aišku, kaip nereikia rašyti“, – priduria.
Studijuodamas mediciną Marius Marcinkevičius sako sužinojęs, kad vaikas pradeda girdėti dar būdamas mamos pilve. Todėl skaityti savo vaikams jis ėmė dar jiems nepasirodžius šiame pasaulyje. „Dažniausiai skaičiau eilėraščius ir eiliuotas pasakas, – prisimena. – Ir, man atrodo, tai veikia. Kai gimė sūnus, užteko jam kelis kartus perskaityti eilėraštį „Molio Motiejukas“ ir jis galėjo jį pakartoti atmintinai.“
Mariui Marcinkevičiui pritaria ir Tomas Dirgėla, savo vaikams skaityti pradėjęs nuo tos akimirkos, kai sužinojo apie užsimezgusią jų gyvybę. „Gal kitiems iš šono ir keista matyti vaizdą, kai skaitoma išsipūtusiam pilvui“, – šypsosi Tomas.
Nuo pirmųjų kūdikystės savaičių savo vaikams skaitė ir rašytoja Kotryna Zylė. „Galiu prisipažinti, kad gimus dukrai kurį laiką nė neįsivaizdavau, kuo užsiimti su tuo mažu vabalėliu. Todėl pradėjau jai kartais paskaityti tuo metu labai mėgtą knygą „Princesės pamirštos ir nežinomos“ (iliustravo Rebecca Dautremer, parašė Lechermeier Philippe). Mažylė susidomėjusi klausydavosi mano balso, dirsčiodavo į ryškias iliustracijas. Gal dėl to jos pirmieji mieliausi žaislai buvo knygos. Dar visai mažučiukė susirasdavo kokią ir nuščiuvusi įnikdavo vartyti vienumoje“, – pasakoja.
Dar visai neseniai Kotryna Zylė buvo tikra, kad KIEKVIENAS tėtis ar mama skaito savo vaikams. Ji sako negalėjusi patikėti, kad pagal statistiką tik trečdalis Lietuvos šeimų skaito vaikams knygas. Ypač per karantiną ji pajuto, kad skaitymas – neįkainojama terapijos forma: visi susėda, nukreipia mintis nuo erzinančios buities, susiglaudžia ir panyra į istoriją.
Paprašyti žodžiais nupiešti jaunojo Lietuvos skaitytojo portretą, rašytojai davė valią fantazijai. Indrė Pavilonytė sakė sunkiai tokį portretą įsivaizduojanti: vaikai yra pernelyg skirtingi. Tomas Dirgėla neabejoja, kad tai būtų aukščiausio lygio kūrinys. Marius Marcinkevičius sakė įsivaizduojantis ne vieną portretą, o didelę, portretais nukabinėtą salę. Pirmame paveiksle sėdėtų berniukas ir mergaitė prie didžiulės knygų stirtos ir, subedę nosis, skaitytų tą pačią knygą. Kituose paveiksluose knygų vis mažėtų, o paskutiniame būtų pavaizduotas berniukas su mergaite skirtingose stalo pusėse, įsmeigę akis į telefonus. Kotrynos Zylės pieštas portretas būtų optimistiškesnis. Jame ji pavaizduotų daug skaitančius vaikus – nuostabius pašnekovus ir atsakingus pasaulio piliečius.
Akcija „Lietuva skaito“ šiemet kviečia skaityti vaikams, kurti skaitymo tradiciją šeimose. Nuo balandžio 23 iki gegužės 7 dienos skaitytojų lauks gausybė virtualių renginių ir susitikimų su mėgstamais knygų kūrėjais.
