Regintiems žmonėms – naujovė, akliesiems – būdas skaityti
Didžiausias garsinių knygų naudotojas ir leidėjas yra Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB). Biblioteka garsinių leidinių yra sukaupusi apie 10 tūkstančių nuo pat jų leidybos pradžios, nuo 1962 metų. Tuo laikotarpiu buvo mažiau leidžiama per metus nei dabar per mėnesį. „Lietuvos aklųjų biblioteka dabar didina leidybos apimtis ir kiekvienais metais lietuviškų garsinių knygų yra garsinama vis daugiau“, – pažymi LAB direktorė Rasa Januševičienė.
Direktorė pabrėžia, kad dauguma aklųjų knygas klauso lietuvių kalba, tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos tautinę sudėtį, juntamas poreikis ir kitų kalbų literatūrai: „Šiek tiek literatūros mes leidžiame rusų kalba, taip pat gauname iš užsienio aklųjų bibliotekų, pagal galimybes, stengiamės įsigyti ir lenkų kalba.“
Skaitytojus labiausiai domina laisvalaikio, nuotykių literatūra. Minimi tokie autoriai kaip detektyvinių romanų rašytoja Sandra Brown, moteriškosios literatūros autorė Santa Montefiore ir netgi istorinio romano „Silva Rerum“ autorė Kristina Sabaliauskaitė. „Iš tikrųjų mūsų bendruomenė labai jautriai reaguoja į tai, kas populiaru visoje visuomenėje. Jeigu per žiniasklaidą daug kalbama apie kokią nors knygą, apie populiarų rašytoją, tai mūsų skaitytojai nekantrauja kuo greičiau tai perskaityti“, – atskleidė aklųjų bibliotekos direktorė.
Garsinių knygų įgarsinimas nėra greitas procesas, nes knygą neįmanoma perskaityti per vieną įrašymo seansą, nebent tai yra nedidelės apimties knyga. Vieno diktoriaus seansas trunka apie tris valandas, tačiau retas diktorius įskaito trijų valandų tekstą.
„Jis turi ir pailsėti, daro pertraukėles, jei klysta, taisomos klaidos. Manome, kad yra neblogai, jei per trijų valandų seansą jis įskaito dvi valandas“, – pabrėžė LAB direktorė R.Januševičienė. Be to, bendruomenė labai jautriai reaguoja į diktorių balsus. Tai labai svarbus kriterijus, ypač renkantis, kokio pobūdžio knygą skaitys regos negalią turintis žmogus.
Žmonių susidomėjimas garsinėmis knygomis auga, tačiau sveikiesiems bibliotekos durys uždarytos
Pasiimti namo ir pasiklausyti garsinių knygų regintiems žmonėms galimybių nėra. Dėl Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo, viešosios bibliotekos negali skolinti garsinių knygų skaitytojams.
Asta Kazakevičiūtė-Bankauskienė, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Informacinių išteklių centro vadovė, paaiškino, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas reglamentuoja knygų bei vaizduojamojo meno leidinių (dailės ir fotografijų albumų) panaudą bibliotekose. O garsinių ir vaizdinių dokumentų (muzikos ir ne muzikos įrašų, filmų) panauda arba skolinimas bibliotekose nėra reglamentuotas ir pažeistų autorių bei gretutinių teisių turėtojų teises; garsinės knygos taip pat įeina į šią kategoriją.
„Sprendimą ir tvarką turėtų priimti Lietuvos Respublikos Vyriausybė, tačiau šis klausimas nėra išspręstas dėl, manau, gana sudėtingo administravimo ir finansų trūkumo“, – atskleidė A.Kazakevičiūtė-Bankauskienė.
LAB direktorė R.Januševičienė prisipažino, kad kartais žmonės pasiteirauja dėl galimybės pasinaudoti bibliotekos paslaugomis, ypač jeigu visuomenėje viešinama bibliotekos veikla.
Didžiausias garsinių knygų naudotojas ir leidėjas yra Lietuvos aklųjų biblioteka.
„Lietuvos aklųjų biblioteka naudojasi Autorių teisių įstatymo išimtimi, bet turi ir apribojimų. Mes, neatsiklausdami autoriaus sutikimo, bet kokiu atveju turime teisę leisti literatūrą mūsų tikslinėms grupėms specialiaisiais formatais, tačiau kiti žmonės naudotis mūsų leidiniais neturi teisės, biblioteka negali jų išduoti, todėl negalime aptarnauti visos visuomenės“, – atskleidė pašnekovė.
Taigi kiekvienam susidomėjusiam žmogui biblioteka turi atsakyti, kad negali suteikti tokios pačios paslaugos, kokią suteikia regos negalią turinčiam žmogui, nes biblioteka gerbia autorius ir griežtai laikosi įstatymo. Anot bibliotekos vadovės, tokių „biurokratinių“ sunkumų priežastimi galėtų būti tai, kad Lietuva yra maža šalis su maža rinka, kur kiekvienas kūrėjas bando pragyventi, tad jeigu LAB galėtų aptarnauti visą visuomenę, popierinių knygų prekybai galimai būtų padaryta žala.
„Man atrodo, kad labai pasiteisino švietimo srities projektas, kuriame dalyvavome, per kurį buvo įgarsinta 5–8 klasių mokiniams skirta privalomoji grožinė literatūra. Kai važinėjame po Lietuvą su seminarais, viešosios bibliotekos pasiteirauja, ar galėtų ir jos platinti mūsų knygas, tai mes, kaip alternatyvą, pasiūlome laisvą prieigą prie šio projekto, šią žinią jie priima džiaugsmingai. Buvo susitvarkyta su autorių teisėmis, gauti susitarimai, greičiausiai išmokėti kažkokie honorarai už sutikimą platinti. Tomis knygomis galima laisvai naudotis, tai bent kokia nors paguoda“, – sakė R.Januševičienė.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Solveiga Daugirdaitė apgailestauja, kad LAB ištekliai yra neprieinami eiliniam skaitytojui.
„Lietuvoje trūksta vieno žingsnio – sutvarkyti teisinę bazę, kad per 50 metų šioje bibliotekoje sukauptomis garsinėmis knygomis galėtų naudotis ne tik regėjimo negalią turintys žmonės. Šiuo metu jų fonoteka nėra pasiekiama sveikiesiems. Ir tai labai blogai. Legaliai galima įsigyti labai mažai garsinių knygų, per savaitę viską ir išklausytume. Kol kas lieka ieškoti nelegalių įrašų arba klausytis nelietuviškų knygų. Dabartinė situacija – apgailėtina ir skubiai taisytina, o tai, kad ji nesikeičia, rodo, kad iš tiesų „skaitymo skatinimas“ Lietuvoje yra tik biurokratinis žargonas“, – nuogąstauja S.Daugirdaitė.
Garsinių knygų pasiūla dar per maža
LAB direktorė R.Januševičienė papasakojo, kad buvo kelių leidyklų bandymai bendradarbiauti ir kartu su knyga pateikti aklųjų bibliotekos įgarsintą variantą, tačiau, anot direktorės, tai jiems pasirodė ne visai tinkamas būdas: „Leidyklos dar atsargiai į tai žiūri, jos daugiau nei prieš dešimt metų bandė leisti garsines knygas. Daugiau pradeda leisti komerciniai leidėjai arba tokie leidėjai, kurie orientuojasi į autorių teisėmis neapsaugotus kūrinius – tautosaką, pasakas.“
Viena iš žinomiausių garsinių knygų leidėjų Lietuvoje yra interneto platforma „Audioteka.lt“, kuri savo veiklą pradėjo 2014 metais. Platformos įkūrėjas ir vadovas Aurimas Mikalauskas skaičiuoja, kad dabar tinklalapyje yra apie devyniasdešimt garsinių knygų, tačiau skaičius sparčiai auga. Daugiausia susidomėjimo susilaukia grožinė ir asmeninio tobulėjimo literatūra. Kol kas knygos yra įgarsinamos tik lietuviškai, tačiau yra svarstoma įtraukti garsines knygas ir kitomis kalbomis – rusų ir anglų. Garsinių knygų galima klausytis „Android“ ar „iPhone“ išmaniajame telefone įsidiegus garsinių knygų klausymui skirtą „Audioteka“ programėlę.
A.Mikalauskas prisipažino, kad lietuviai dar atsargiai žiūri į garsines knygas, tačiau susidomėjimas didėja: „Tikrai yra didžiulė masė žmonių, kurie nežino, kas yra garsinės knygos, nėra niekada išbandę, bet susidomėjimas tikrai yra. Kiekvieną dieną per interneto naršyklių paiešką garsinių knygų ieško iki 150 žmonių. Man atrodo, kad tai iš tikrųjų nemažas skaičius.“
LAB direktorė R.Januševičienė prisipažino, kad kartais žmonės pasiteirauja dėl galimybės pasinaudoti bibliotekos paslaugomis, ypač jeigu visuomenėje viešinama bibliotekos veikla.
Pasak A.Mikalausko, ne tik žmonės domisi garsinėmis knygomis, tačiau ir patys kūrinių autoriai teigiamai vertina garsinius leidinius. „Autoriams, rašytojams visada yra galimybė pasiekti dar vieną kokį nors skaitytojų ratą. Yra kūrėjų, kurie abejoja ir klausia, ar tikrai žmonėms tai įdomu ir aktualu. Kita vertus, yra autorių, kurie patys susisiekia ir sako, kad labai norėtų išleisti garsinę knygą.“
„Audioteka.lt“ vadovas apgailestauja, kad garsinių knygų rinka yra per maža ir mano, kad ji turi augti. Pasak jo, normalioje garsinių knygų svetainėje turėtų būti mažiausiai apie 2000 garsinių leidinių.
Visuomenės poreikiai nuolat keičiasi
Paklausta apie garsinių knygų populiarumą tarp lietuvių, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja Solveiga Daugirdaitė atsakė, kad sunku prognozuoti, kaip bus ateityje: „Kuo jaunesnis žmogus, tuo jam sunkiau susikaupti skaityti ilgą tekstą. Garsinės knygos būtų palengvinimas, nors garsu negalima perteikti kai kurių niuansų, pavyzdžiui, konkrečiosios poezijos, kai svarbu ir teksto grafinis išdėstymas.“
S.Daugirdaitė mano, kad ir rašytojai teigiamai vertintų garsines knygas, nes nėra skirtumo, kokiu būdu jo kūriniai pasiekia auditoriją: „Žinoma, už naudojimąsi garsinėmis knygomis turėtų būti mokamas atlygis autoriams, kaip kad mokama už panaudą viešosiose bibliotekose. Vis dažniau poezijos knygos leidžiamos kartu su garso įrašu, na o atskiros knygos yra tiesiog skirtos skaityti balsu ir klausytis (ryškiausias pavyzdys – šiauliečių tarme, XX a. paskutinio dešimtmečio jaunimo žargonu ir šnekamosios kalbos intonacijomis parašytas Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“). Manau, ši tendencija tik stiprės.“
Pasak LAB direktorės R.Januševičienės, popierinės knygos mirtis apskritai buvo prognozuota per anksti ir matosi iš tendencijų, kad popierinės knygos žmonėms yra artimos, perkamos ir reikalingos.
„Dėl garsinių knygų sunku vertinti visuomenės poreikius, nes visuomenė nuolat keičiasi. Stebint jaunimą, dauguma gatvėje, viešajame transporte, prekybos centruose vaikšto su ausinėmis. Nemanau, kad jie visi klauso vien tik muzikos. Jie tikriausiai mokosi kalbų, klauso garsinių knygų užsienio kalbomis. Jas galima rasti internete, taigi jiems ta klausymosi kultūra yra jau sava, įprasta“, – teigia LAB direktorė.
Kalbėdama apie vyresniąją kartą, direktorė pabrėžė, kad sunku vertinti, nes lietuviai yra gan konservatyvūs žmonės ir jeigu žmonės neklausys garsinių knygų, juos bus sunku priversti tai padaryti.
Tačiau R.Januševičienė atskleidė, kad biblioteka pradėjo dirbti su itin garbaus amžiaus žmonėmis, kurie gyvena senelių globos namuose, tačiau ten užsiimama tik žemutinių poreikių patenkinimu, rūpinamasi jų higiena, sveikata.
„Senelių namų gyventojai džiaugiasi mūsų garsinėmis knygomis, o ypač džiaugiasi apsilankymais, kai važiuojame su jais pasikalbėti. Jų poreikiai yra šiek tiek kitokie, palyginti su mūsų tikslinėmis grupėmis, bet tokiems žmonėms, kurie lieka vieniši ir neturi su kuo pabendrauti, ta garsinė knyga gali būti labai reikalinga“, – sakė R.Januševičienė.
Garsinė knyga – tik alternatyva ar skaitytojų ateitis?
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja S.Daugirdaitė pabrėžė, kad popierinė knyga nepakeičiama nei elektronine, nei garsine knyga, tačiau yra situacijų, kai kitos formos yra patogesnės: „Skaityklė nepamainoma dėl kompaktiškumo, garsinė knyga svarbi, kai akys dirba kitą darbą – važiuojant, dirbant buities darbus, sportuojant. Knygos formos nėra alternatyvos viena kaitai, jos papildo viena kitą.“ A.Kazakevičiūtė-Bankauskienė, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Informacinių išteklių centro vadovė, pritarė minčiai, kad įvairios knygų formos egzistuos papildydamos vieną kitą.
S.Daugirdaitė mano, kad ir rašytojai teigiamai vertintų garsines knygas, nes nėra skirtumo, kokiu būdu jo kūriniai pasiekia auditoriją.
Audioteka.lt vadovas A.Mikalauskas mano, kad garsinė knyga niekada netaps pagrindiniu skaitymo būdu, tačiau įmanoma, kad apie 10 proc. skaitytojų jas rinksis. „Žmonės turėtų klausyti garsines knygas, nes tokiu būdu jie gali perskaityti daugiau knygų. Aš tikrai įsivaizduoju, kad didelei daliai žmonių, kurie yra nuolat užsiėmę ir knygai tikrai neturi laiko, garsinė knyga apskritai yra išsigelbėjimas. Žmonės gali atrasti laiko paklausyti, pavyzdžiui, vairuodami, sportuodami, galbūt išeidami pasivaikščioti.“
LAB direktorė vertintų garsinę knygą kaip alternatyvą, žmogaus teisę rinktis, nes aklieji irgi gali rinktis formatą, kuris jiems yra patogiausias. „Yra skaitytojų, kurie pirmenybę teikia Brailio raštui ir garsines knygas renkasi tik laisvalaikiu“, – nurodo R.Januševičienė.
Pasak jos, garsinės knygos yra patogios jau ir dabar, kai žmogus yra užsiėmęs kuo nors kitu, pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojai mielai skaitytų garsines knygas, kai neturi galimybės atverti popierinio jų formato.
Tekstas publikuotas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto svetainėje www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt
