Leidyklos „VAGA“ išleistoje bestselerių autoriaus Erico Weinerio knygoje „Genialumo geografija“ (vertė Ema Bernotaitė, 2017 m.) aprašoma kelionė laiku per kūrybiškiausias pasaulio vietas – nuo senovės Atėnų iki šių dienų Silicio slėnio. Knygoje pateikiamos intriguojančios įžvalgos, kodėl ir kaip tam tikrose vietose tam tikru metu plyksteli genialios idėjos. Ar toji dvasia, kuri kadaise įkvėpė Sokratą, Mikelandželą, Leonardą da Vinčį ir daugelį kitų, vis dar plevena ore? O jei taip, gal galima ją pagavus uždaryti į butelį?
Taigi, kodėl Senovės Graikija klestėjo kaip jokia kita civilizacija? Pateikiame 10 priežasčių, pasak Erico Weinerio, lėmusių šios civilizacijos kūrybiškumą, iš kurios galbūt verta pasimokyti mums.
- Perfekcionizmas ir konkurencija. Jo troškimas buvo toks stiprus, kad graikų meistrai statulos nugarai iškaldinti skirdavo ne mažiau pastangų nei priekiui. Partenonas simbolizavo ir dar kai ką: atvirą siekį pranokti kitus miestus-valstybes. Partenoną projektavęs architektas Iktinas buvo matęs Dzeuso šventyklą Olimpijoje ir norėjo ją nurungti. Konkurencija visada vijo graikus pirmyn – nuo sporto iki teatro ir lėbavimų. Gal tokia aistringa konkurencija gali paaiškinti jų genialumą?
-
Kūniško ir racionalaus prado dermė. Kitaip nei mes, graikai neskyrė fizinės ir protinės veiklos. Garsiojoje Platono akademijoje, šiuolaikinių universitetų pirmtakėje, buvo sąlygos tobulinti tiek kūną, tiek intelektą. Graikams kūnas ir protas buvo dvi neatskiriamos visumos dalys. Sveikas protas ir nesveikas kūnas nederėjo. Įsivaizduokite Rodeno „Mąstytojo“ skulptūrą ir turėsite tikrą graikų idealą: nuogas mintyse paskendęs vyras.
-
Nesudievintas požiūris į meną ir kūrybą. Graikai neturėjo žodžio „kurti“, bent jau ta prasme, kuria mes vartojame. Jeigu būtum paklausęs graikų poeto, ką jis daro, jis būtų atsakęs, kad užsiima poieses, pažodžiui tai reiškia „daro“. Menas užėmė tokią didžiulę kasdienio gyvenimo dalį, kad buvo laikomas duotybe. Jis buvo funkcionalus. Grožis tebuvo priedas. Tai šiandien daugeliui mūsų menas vis dar nieku gyvu neprisiliestų prie mūsų purvinos proziškos kasdienybės. Meną paskelbėme „ypatingu“, tačiau galbūt padėjome ten, kur jo nebūtų galima pasiekti?
-
Vidinė motyvacija ir mėgavimasis procesu. Kokį poveikį kūrybiniam mąstymui daro pažadėtas atlygis? Pavyzdžiui, vieno eksperimento metu grupė savanorių buvo padalinta į dvi dalis. Abiejų grupių buvo paprašyta padaryti koliažą. Vienai pasakyta, kad jos darbą vertins menininkų komisija ir kūrybiškiausio koliažo autoriai gaus piniginę premiją. Kitai grupei liepta tiesiog smagiai praleisti laiką. Rezultatai nustebino. Tiriamųjų, kurie nebuvo nei vertinami, nei stebimi, koliažai pasirodė esantys patys kūrybiškiausi. Iš atlikto tyrimo galima sakyti, kad žmonės būna kūrybingiausi, kai juos labiausiai motyvuoja susidomėjimas, patiriamas malonumas, pasitenkinimas ir paties darbo keliamas iššūkis, o ne išorinis spaudimas. Vis dėlto, kodėl varžybų įkarštyje atletai pasiekia geresnių rezultatų nei per treniruotes? Kodėl Nobelio premija vilioja tokią daugybę mokslininkų? Akivaizdu, kad patyrusius kūrėjus konkurencija skatina, tačiau nepatyrusius slopina.
-
Taisyklingumo ir netaisyklingumo dermė. Pažvelkime į graikų mitus, pagal juos iš pradžių buvo ne šviesa, o chaosas, kuris buvo gryna medžiaga kūrybiškumui. Taigi nenuostabu, kad netvarka graikams stimuliuoja kūrybingą mąstymą. Pavyzdžiui, daugelis nenutuokia, kad Partenonas – tai paslėptas taisyklingumo ir netaisyklingumo derinys. Nes kiekviena kolona truputį išlenkta į vieną arba į kitą pusę. Tai būdinga visai jų gudrią inžinerijai, visuose Atėnuose dera kreivės ir vingiai, tvarka ir chaosas. Mieste rasite ir labai griežtą įstatymų kodeksą, ir audringą turgavietę, tiesias kaip liniuotė statulas ir be jokios suvokiamos tvarkos susipynusias gatves.
-
Mikrokultūrinė valstybė. Visų pirma, Senovės Graikijoje klestėjo galybė mikrokultūrų. Pasirodo, būtent fragmentacijos (skaidymosi) laikotarpiais žmonija padarė didžiausius kūrybinius šuolius. Ši tendencija dar vadinama Danilevskio dėsniu. Pasak jo, žmonės labiau linkę pasiekti aukščiausią kūrybingumo potencialą, kai priklauso laisvai tautai, net jeigu ji visai nedidelė. Juk gamta nekenčia ne tik vakuumo, bet ir monopolijos.
-
Netobula kūrybinė aplinka. Vienas iš didžiausių nesusipratimų kalbant apie genijų knibždančias vietas yra įsitikinimas, jog jos primena rojų. Nė iš tolo. Tiesą sakant, rojus ir genialumas – nesuderinami dalykai. Rojuje nėra jokių reikalavimų, taigi nereikia ieškoti naujų kūrybiškų būdų juos patenkinti, o juk tai ir padeda iškilti genijams. Juk Atėnai – buvo mažas purvinas miestas, įsikūręs ant negailestingos žemės, supamas nuožmių kaimynų ir gyvenamas žmonių, kurie, iš visko sprendžiant, nesivalė dantų, nesinaudojo nosinėmis, pirštus šluostėsi į plaukus, spjaudė, kur pakliuvo ir mirdavo pakirsti maliarijos arba tuberkuliozės. „Atėniečiai subrendo todėl, kad iššūkiai griuvo ant jų iš visų pusių“, – rašė Nyčė. Kitaip sakant, kūrybiškumas – tai reakcija į aplinką. Graikų tapyba buvo atsakas į išskirtinį apšvietimą (išties tai graikų tapytojas Apolodoras pirmas išrado būdą, kaip perteikti gylį), graikų architektūra buvo atsakas į sudėtingą reljefą, o graikų filosofija buvo atsakas į sudėtingą ir nežinomybės kupiną gyvenamąjį laikotarpį. Neprimena genialumo recepto. O gal?
-
Neturtingumas ir lygybė. Kaip minėta, didžiausias rojaus trūkumas, kad jis tobulas, taigi nesukelia jokios reakcijos. Štai kodėl turtingus žmones ir vietas dažnai apima sąstingis. Atėnai ir buvo, ir nebuvo turtingi. Juos galima pavadinti vieta, kurioje karaliauja vieša prabanga ir asmeninis skurdas. Turtingųjų namai niekuo nesiskyrė nuo vargšų. Į asmeninį turtą atėniečiai žiūrėjo labai įtariai, Aischilo dramos kupinos istorijų apie tai, kiek bėdų jis pridaro. Beveik visi, nuo amatininkų iki gydytojų, uždirbdavo panašiai. Įstatymai ribojo, kiek pinigų galima išleisti laidotuvėms, o moterims draudė į kelionę vežtis daugiau nei tris sukneles. Senovės Atėnuose skurdas nebuvo gėda: labiau už kitus buvo įtarinėjami turčiai. Taigi Senovės graikų Stivas Džobsas iš tiesų būtų miręs be skatiko ir be jokios šlovės. Ir nors viešiesiems projektams atėniečiai buvo be galo išlaidūs, geriausiu atveju juos įgyvendindavo už kitų pinigus. Partenoną ir kitus didingus statinius jie pasistatė Delo sąjungos (anų dienų NATO atitikmuo) lėšomis.
-
Vaikščiojimas. Daugumai Antikos genijų geriausios mintys ateidavo vaikštant. Jie viską darydavo lauke. Namai priminė miegamąjį. Kasdien juose jie praleisdavo mažiau nei pusvalandį budraus laiko. „Tiek, kiek užtrunka atlikti reikalus su žmona“. Tai patvirtina moksliniai tyrinėjimai ir tolimesnė istorija. Pavyzdžiui, rašydamas „Kalėdų giesmę“ Dikensas Londono skersgatviais nueidavo 15-20 mylių, mintyse regzdamas siužetą. O neseniai Stanfordo universiteto psichologai atliko tokį eksperimentą: dalyvius padalijo į dvi grupes – vaikščiotojus ir sėdėtojus. Jų buvo prašoma sugalvoti alternatyvių būdų, kaip būtų galima panaudoti kasdiesnius daiktus. Rezultatai patvirtino, kad kūrybiškumo lygiai buvo dvigubai aukštesni vaikščiotojų nei sėdėtojų. Ir nesvarbu, ar buvo vaikščiojama lauke ar viduje. Be to, tam užtekdavo pasivaikščioti tik 5–16 minučių.
-
Taika. Nors didžiąją dalį savo istorijos Atėnai rengėsi karui, kariavo arba stengėsi atsigauti po karo. Tačiau tarp Persų ir Peloponeso karų, nuo 454 iki 430 m. pr. Kr., Atėnuose viešpatavo taika, tuo metu Periklis tokiems kultūriniams projektams kaip Partenonas skyrė dvigubai daugiau lėšų. Taigi taika – viena iš būtinų aukso amžiaus sąlygų, nes karas neigiamai paveikia visas kūrybos formas ir gyvenimo sąlygas.
