George’as Orwellas išsiskyrė originaliu mąstymu ir nepriklausomu charakteriu. Jis kritikavo britų imperializmą, sustabarėjusias konservatyvios visuomenės dogmas ir save priskyrė kairiųjų idėjų šalininkams, tačiau griežtai atmetė totalitarinį komunizmą, kruvinus bolševikų valdymo metodus ir Stalino režimą. 1936 m. Ispanijos pilietiniame kare Orwellas kovėsi respublikonų gretose, tačiau supratęs, kad vis daugiau įtakos įgauna Maskvos šalininkai, pasitraukė.
Antrojo pasaulinio karo metais britų radijuje dirbantis Orwellas su nerimu stebėjo, kaip jo gimtojoje šalyje vis labiau simpatizuojama totalitarinei SSRS. Stalinas Orwellui atrodė pats tikriausias civilizuotos žmonijos priešas, pražudęs ne tik galybę savų žmonių, bet ir sukūręs modelį, kurį jo šalininkai, jei tik gautų valdžią, neabejotinai pritaikytų Anglijoje.
1944 m. pasirodžiusioje apysakoje „Gyvulių ūkis“ Orwellas pasakoja alegorinę istoriją – bolševikų revoliucijos ir Stalino įsitvirtinimo valdžioje parodiją. Aprašoma, kaip gyvuliai sukyla prieš juos „išnaudojusį“ ūkininką, jį išvaro ir įveda savo tvarką. Iš pradžių jie vadovaujasi septyniais priesakais, tačiau vėliau, kai kiaulės su savo lyderiais galutinai užgrobia valdžią, tie šūkiai iš esmės „modernizuojami“.
Tas, kuris vaikščioja dviem kojomis, – priešas.
Tas, kuris vaikščioja keturiomis kojomis ar turi sparnus, – draugas.
Gyvūnas nenešioja drabužių.
Gyvūnas nemiega lovoje (vėliau pridėta: su paklodėmis).
Gyvūnas negeria alkoholio (vėliau pridėta: be saiko).
Gyvūnas nenužudys kito gyvūno (vėliau pridėta: be priežasties).
Visi gyvūnai lygūs (vėliau pridėta: bet kai kurie lygesni už kitus).
„Gyvulių ūkis“ buvo parašytas nepalankiu metu, kai Stalinas buvo sąjungininkas, todėl daugelis britų leidyklų atsisakė išleisti apysaką. 1944 m. birželį vienintelis autoriaus turimas rankraščio egzempliorius vos nepražuvo per Londono bombardavimą sparnuotosiomis bombomis V-1. Blairų šeima griuvėsiuose aptiko „apkramtytą“ popierinį gniužulą.
Knyga išleista tik 1945 m. rugpjūtį ir jos sėkmė buvo pribloškianti. Leidimai užsienio kalbomis buvo vilkinami dėl politinių priežasčių. Taip jau nutiko, kad pirmoji užsienio kalba, kuria Orwellas sutiko leisti be honoraro, buvo ukrainiečių. Negana to, jis pats iš dalies apmokėjo knygos išleidimą. Vertėjas skyrė knygą tiems ukrainiečiams, kuriems pavyko išgyventi Holodomorą ir Stalino valymus.
1947 m. Vakarų Vokietijoje, amerikiečių kontroliuojamoje zonoje, pasirodęs „Gyvulių ūkio“ ukrainietiškas vertimas „Gyvulių kolchozo“ pavadinimu sukėlė tikrą skandalą. Sovietai pareikalavo konfiskuoti tiražą, tačiau dalį pavyko išsaugoti. Išgelbėtos knygelės keliavo iš rankų į rankas. Tačiau tikrojo triumfo žygio „Gyvulių ūkis“ sulaukė po 1948 m., vis labiau įsibėgėjant Šaltajam karui. Kai 1952 m. ką tik karaliene tapusios Elžbietos II rūmų kurjeris knygyne ketino įsigyti „Gyvulių ūkio“ egzempliorių, jam su apgailestavimu buvo pranešta, kad knyga išparduota. Per didelius vargus vos vienas egzempliorius rastas kitur.
1949 m. pasirodžiusiame Orwello romane „1984“ tęsiama niūri totalitarizmo tema. Pagrindiniai herojai gyvena nuolat sekami ir stebimi „Didžiojo Brolio“. Čia, pasitelkus naujakalbę, melas vadinamas tiesa, o neapykanta – meile. Pralaimėjimai paskelbiami neregėtais laimėjimais, o piliečių vergovė – didžiausia laisve. Šioje sistemoje žmonės „apdorojami“, „perauklėjami“ ir galiausiai patys įtiki diegiamu melu. Sistema kuria mankurtus, galinčius be jokių dvejonių vykdyti pačius baisiausius įsakymus.
Vargu ar, rašydamas savo kūrinius – niūrias antiutopijas, epochos pranašu šioje knygoje vadinamas Orwellas pretendavo į tokį statusą. Orwello knygose vartojami posakiai tapo sparnuotomis frazėmis, tikrais kasdienės kalbos grynuoliais. Juos vartoja visi, nesvarbu, kokio būtų išsimokslinimo, kokios materialinės padėties ir kokių politinių pažiūrų. Jie vartojami daugybėje kontekstų, tapo milijonų žmonių, dažnai net negirdėjusių apie George’ą Orwellą, žinomais ir vartojamais terminais.
Rašytojo darbai kaip niekad aktualūs ir mūsų dienomis. Tik Stalino Sovietų Sąjungos vietą užėmė Putino valdoma Rusija. 2022 m. pavasarį Vilniuje viešėjęs garsus Rusijos žurnalistas ir opozicionierius Vladimiras Kara-Murza kalbėjo, kad „George’o Oerwello kūriniai materializavosi šiandienos Rusijoje, kur karo negalima vadinti karu, o „laisvė – tai vergija“. Po metų Kara-Murza nuteistas 25 metams nelaisvės už „valstybės išdavystę“, „prieš Rusijos kariuomenę nukreiptą šmeižtą“ ir bendradarbiavimą su „priešiškomis organizacijomis“.
Jurijus Felštinskis (g. 1956 m.) – iš Rusijos kilęs amerikiečių istorikas, istorijos mokslų daktaras, daugelio rusų ir sovietinės istorijos knygų autorius.
Georgijus Černiavskis (g. 1931 m.) – JAV gyvenantis ukrainiečių publicistas, istorijos mokslų daktaras.
(Knygos ištrauka)
Beje, būta ir įžymybių, su kuriomis lygintis Orwellas niekaip nenorėjo. Viena iš jų buvo Salvadoras Dali. „Autobiografiją galima rašyti tik tada, kai joje esama kažkas gėdinga. Žmogus, vaizduojantis save teigiamai, galbūt meluoja, nes jei žvelgtum į bet kieno gyvenimą iš vidaus, jis taps tarsi ištisa virtine pralaimėjimų.“ Taip prasideda plati apybraiža-recenzija apie to Dali atsiminimus, kuriuos kritikas sulygino su žeme, nepalikdamas vieno akmens ant kito: „Vieni įvykiai visiškai nepanašūs į tiesą, kiti – prikomponuoti ar nudažyti romantine spalva, o žeminantis ir amžinas buities kasdieniškumas išmestas. Savęs dievinimas – tokia diagnozė, kurią Dali pats sau nustatė. Jo autobiografija tėra striptizo aktas, atliktas rožinėje rampos šviesoje.“
Orwello nuomone, knyga turėjo milžinišką vertę kaip fantazijos, iškrypimų, įgimtų instinktų aprašymas. Recenzentas pateikė daug ne tik gyvūnų, bet ir žmonių sadizmo pavyzdžių, apie ką knygos autorius atvirai pasakojo. Recenzijoje buvo išsakoma nuomonė, kad Dali siurrealistiniuose kūriniuose viešpatauja lytiniai iškrypimai ir nekrofilija. Jo iškrypimų rinkinys toks gausus, kad bet kas galėtų pavydėti… Tai dideli ir šlykštūs paveikslai, ir bet koks tyrinėjimas turi remtis šiuo faktu.“
Orwellas parašė straipsnį apie Dali dar 1944 m. rinkiniui „Šeštadienio knyga“ („The Saturday Book“). Straipsnis buvo pavadintas „Dvasinių ganytojų privilegija: pastabos apie Salvadorą Dali“. „Dvasinių ganytojų privilegija“ buvo turėta galvoje tai, kad dvasininkai nebaudžiami pasaulietinio teismo, kaip buvo Didžiojoje Britanijoje iki XIX a. pradžios, ir iš esmės ši antraštė buvo grynai satyrinio pobūdžio, nuplėšusi recenzijos herojaus „šventumą“. Orwello recenzijoje pateikiama ir komentuojama daug citatų iš Dali autobiografijos – sadistiškų, mazochistiškų, antižmogiškų. Pagal žanro taisykles Orwellas privalėjo recenzuoti būtent knygą, o ne Dali drobes. Iš knygos jis susidarė itin neigiamą vaizdą apie Dali kaip dailininką ir kartais žmogaus įvertinimą nepateisinamai perkeldavo į jo kūrinius. Pripažindamas Dali talentą, Orwellas kėlė moralinį klausimą apie kūrėjo pareigą ir atsakomybę: „Ši knyga prastai kvepia. Jei knyga galėtų skleisti fizinį dvoką, iš šios knygos puslapių tikrai trenktų smarve. Beje, tokia mintis galėtų pradžiuginti Dali, kuris, rengdamasis pirmajam pasimatymui su būsimąja žmona, pasitepė tepalu, pagamintu iš ožkų mėšlo, išvirto žuvų klijuose. Tačiau visoms šioms keistybėms reikia priešinti tą faktą, kad Dali – ypatingo talento tapytojas. Ir, sprendžiant iš jo piešinio kruopštumo ir tvirtumo, jis yra ir didelis darbštuolis. Taip, ekshibicionistas ir karjeristas, bet ne apgavikas. Jis penkiasdešimt kartų talentingesnis už daugumą žmonių, kurie peikia jo moralę ir kreivai žiūri į jo paveikslus. Dvi šių faktų grupės kelia klausimą, kuris, nesant bet kokio bendro pagrindo, retai kada rimtai nagrinėjamas.“
Orwellas darė labai ginčytiną, nors ir subrandintą išvadą apie tai, kad kai kurios Dali drobės gali apnuodyti vaizduotę ne prasčiau už pornografinius atvirukus, kad jo pažiūrose, taigi ir kūriniuose, nėra „pačių minimaliausių žmogiškųjų dorybių. Jis toks pat antisocialus, kaip ir blusa. Suprantama, kad tokie žmonės nepageidautini, o visuomenė, kurioje jie gali tarpti, turi kažkokių trūkumų“. Dali kūriniai – tai „dideli ir šlykštūs paveikslai, ir bet koks tyrinėjimas turi būti grindžiamas šiuo faktu“.
Rinkinio sudarytojai Orwello tekstą pripažino pernelyg rizikingu ir straipsnio į rinkinį neįtraukė, nors autorius jau spėjo patikrinti skiltis ir net gavo honorarą. Į turinį straipsnio pavadinimas buvo įrašytas ir liko nepašalintas. Tad kilo painiava: daugelis tyrinėtojų manė, kad Orwello apybraiža apie Dali išleista 1944 m. rinkinyje „Savaitės knyga“, o iš tikrųjų apybraiža išleista 1946 m. JAV. Ji buvo įtraukta į Orwello kritikos straipsnių rinkinį.
Ten įtrauktas ir straipsnis „Politika ir anglų kalba“, kuriame anglų kalboje vykstantys išgamiški pokyčiai siejami su bendrais socialiniais politiniais reiškiniais. Orwellas įsitraukė į energingą polemiką su tais, kurie manė, jog kova su kalbos iškreipimais – sentimentalus archaizmas“. Šie žmonės, o jų labai daug, mano, kad kova su žodžių naujovėmis panaši į žvakių prieš elektrą ar dviračio vežimo prieš lėktuvą pranašumo įrodinėjimą, šaipėsi rašytojas. Neatmesdamas, kad kalba, laikui bėgant, natūraliai plėtojasi, kinta, laipsniškus pokyčius jis priešino tiesioginiam kalbos gadinimui, susijusiam su ekonominėmis ir politinėmis realijomis. Kaip pavyzdžius pateikė keletą pasakymų. Tarp jų buvo žinomų profesorių – ekonomisto Haroldo Lasky’io ir ekologo Lanceloto Hogbeno, prieš kelerius metus sukūrusio naują dirbtinę tarptautinę kalbą, pavadintą „interbalsu“, kūrinių ištraukų“. Kaip ir esperanto, ši kalba gimė negyva.
Orwellas ne tik glaudžiai siejo kalbą su politika – apie tai liudija pats pavadinimas, – bet buvo įsitikinęs, kad vyksta gyventojus mulkinanti tarpusavio sąveika. Taip rašytojo sąmonėje pamažu brendo „naujakalbės“, kuri bus viena svarbiausių priemonių ne tiesiog žmonių pavaldumo totalitarinei sistemai, o jų pavertimo tikrais bedvasės mašinos, kuria virsta visuomenė jo tėvynėje, sraigteliais. Be to, svarbiausia ypatybė buvo ta, kad ši Orwello sugalvota kalba buvo vienintelė pasaulyje, jos žodžių atsargos kasmet ne didėjo, bet mažėjo. Galima įsivaizduoti, kad galiausiai ateis toks laikas, kai eiliniai žmonės tik mykimu išreikš sutikimą su išmintingais vado įsakymais.
Kol kas Didžiojoje Britanijoje totalitarizmo nebuvo ir neatrodė, kad gali atsirasti ateityje, ir Orwellas pasiūlė labai paprastų būdų, kurie galėtų padėti pasveikti anglų kalbai: „Niekada nevartoti metaforos, palyginimo ar kitos kalbos figūros, jei jos dažnai pasitaiko spaudoje… Niekada nevartoti ilgo žodžio, jei galima išsiversti su trumpu… Jei žodį galima pašalinti, jį išmesti… Niekada nevartoti svetimos kalbos pasakymo, mokslinio ar žargoninio žodžio, jei galima rasti kasdienį anglišką ekvivalentą… Verčiau sulaužyti bet kurią iš šių taisyklių, nei parašyti iš anksto žinomą niekalą.“
Reikia pažymėti, kad Orwello suformuluotos taisyklės būtų universalios ir galėtų būti taikomos ne tik anglų kalbai.
Kaip ir ankstesniais metais, Orwellas daug dėmesio skyrė literatūros kritikai. Tarp publikuotų po Antrojo pasaulinio karo recenzijų ypač svarbus atsiliepimas apie Jevgenijaus Zamiatino utopinį romaną „Mes“, parašytą dar 1920 m., bet išspausdintą rusų emigrantų spaudoje tik 1929-aisiais (po šio publikavimo SSRS persekiojamam Zamiatinui pavyko emigruoti). Anglų kalba romanas pasirodė daug anksčiau – JAV 1924 m.
Orwellas sužinojo apie romaną iš Glebo Struvės, Londono universiteto profesoriaus, rusų literatūros specialisto, su kuriuo susiklostė draugiški santykiai ir su kuriuo jis susirašinėjo, jie siuntinėjo vienas kitam sveikinimus švenčių proga. Struvė padovanojo Orwellui knygą „25 rusų sovietinės literatūros metai“, kurioje rašytojas ypač atkreipė dėmesį į romaną „Mes“. 1944 m. Orwellas Struvei rašė: „Jūs mane sudominote Zamiatino „Mes“, apie kurią aš anksčiau negirdėjau. Tokio pobūdžio knygos mane labai domina. Aš ir pats darau panašios knygos, kurią anksčiau ar vėliau parašysiu, apmatus.“ 1944-ųjų antroje pusėje ar 1945-ųjų pirmoje pusėje Orwellas pagaliau perskaitė romano leidimą prancūzų kalba. Jo recenziją išspausdino „Tribune“ 1946 m. sausio pradžioje.
Orwellas „Mes“ lygino su Huxley’io romanu „Puikus naujas pasaulis“, įtikinamai parodydamas, kad Huxley’io romanas iš dalies susijęs su Zamiatino knygos pasirodymu. Abiejų knygų atmosfera panaši, vaizduojama, stačiokiškai sakant, to paties tipo visuomenė, nors Huxley’io knygoje ne taip aiškiai juntama politinė potekstė, pastebimesnis naujausių biologinių ir psichologinių teorijų poveikis. Orwellas meistriškai viena pastraipa skaitytojams perteikė Zamiatino knygos turinio esmę: „Dvidešimt šeštame amžiuje Utopijos gyventojai taip prarado savo individualumą, kad atskiriami tik pagal numerius. Gyvena jie stikliniuose namuose… O tai politinei policijai, vadinamai „Saugotojais“, leidžia be vargo juos prižiūrėti. Visi vilki vienodą aprangą ir paprastai vienas į kitą kreipiasi „toks ir toks numeri“ arba „unifa“ (uniforma). Maitinasi dirbtiniu maistu ir poilsio valandą po keturis gretoje marširuoja, iš reproduktoriaus skambant vieningos valstybės himnui. Per priklausančią pertrauką jiems leidžiama valandai (žinomai kaip „seksualinė valanda“) nuleisti savo stiklinių buveinių užuolaidas. Santuokos, aišku, panaikintos, bet seksualinis gyvenimas nėra netvarkingas. Meilės malonumams kiekvienas turi kažką panašaus į čekių knygelę su rožiniais bilietais, ir partneris, su kuriuo praleidžiama viena iš paskirtų sekso valandų, pasirašo talono šaknelėje. Vieningą valstybę valdo kažkas, vadinamas Geradariu, kurį kasmet renka visi gyventojai, paprastai vienbalsiai. Vadovavimo valstybei principas yra toks, kad laimė ir laisvė nesuderinama.“
Meninės Zamiatino knygos savybės Orwello nesužavėjo, jis laikė kūrinio siužetą vangiu ir padriku, bet kartu labai vertino romaną kaip prasmingą politiniu atžvilgiu ir aktualų kūrinį, nepaisant to, kad buvo parašytas prieš ketvirtį amžiaus. „Intuityvus totalitarizmo iracionaliosios pusės – pasiaukojimo, žiaurumo kaip savitikslio, atskleidimas, Vado, turinčio dieviškų bruožų, garbinimas, Zamiatino knygą pakyli aukščiau už Huxley’io knygą“, – rašė Orwellas. Jis manė, kad šį romaną būtinai reikia išleisti Didžiojoje Britanijoje, ir apie tai buvo skelbiama 1947 m. Tačiau taip ir nebuvo išleistas, todėl Orwellą tai labai nuvylė. „Gėda, kad tokio pobūdžio, tokio stebėtino likimo ir tokia įdomi vidiniu turiniu knyga neišleidžiama, kai didžiulė masė visokio šlamšto pasirodo kasdien“, – rašė jis 1948 m. pradžioje laiške leidėjui Warburgui. Bet ir tai nepagelbėjo. Ši knyga pirmąkart Anglijoje išleista tik 1969 m.
Orwello, rengiančio utopinį romaną, mintys vėl grįždavo prie Zamiatino požiūrio. 1949 m. jis pranešė Struvei, kad ketina parašyti straipsnį apie Zamiatiną laikraščio „Times“ literatūros priedui, todėl norėtų susitikti su našle likusia Zamiatino žmona. Tačiau dėl užimtumo kitais reikalais ir sveikatos būklės Orwellas negalėjo grįžti prie Zamiatino kūrybos nagrinėjimo.
