Traktatas apie stalo žaidimą „Go“, radijo pjesė apie poeziją analizuojančią mašiną, memuarai, sudaryti iš keturių šimtų aštuoniasdešimties atskirų sakinių, kurių visi prasideda žodžiais „aš prisimenu“, novelė, kurioje vienintelė balsė yra „e“ arba priešingai, romanas „La disparition“ (liet. „Išnykimas“), kuriame nėra nė vienos „e“ raidės – visi šie kūriniai G. Perecą pavertė vienu originaliausių XX a. rašytojų, kuris viename paskutiniųjų savo interviu sakė, kad niekada nerašė to paties du kartus. Nuo šiol skaitytojai lietuviškai gali rasti jau dvi G. Pereco knygas – pavasarį išleidusi antruoju asmeniu parašytą romaną „Žmogus, kuris miega“, prieš pat šventes leidykla „Lapas“ pristato vieną svarbiausių rašytojo kūrinių „Gyvenimas vartojimo instrukcija“.
1978 m. pasirodęs „Gyvenimas vartojimo instrukcija“ – ilgiausias ir sudėtingiausias G. Pereco romanas, dažnai lyginamas su James’o Joyce’o „Ulisu“, o prancūzų dienraščio „Le Monde“ įtrauktas į 100 reikšmingiausių amžiaus knygų sąrašą. 1978 m. romanas pelnė Medičių apdovanojimą (Prix Médicis).
Knygos pasakojimas konstruojamas aplink vieną Paryžiaus daugiabutį, kuris tarsi nusimeta fasadą: kiekvienas knygos skyrius kviečia pasisvečiuoti vis kito kambario interjere ir pasinerti į jo gyventojų istoriją.
G. Perecas daugybę metų norėjo sukurti romaną pagal daugiabučio namo planą, kurio kambariai sąveikautų kaip didžiulės dėlionės dalys. Galiausiai jam pavyko tai padaryti – šachmatų žodyne rašytojas aptiko ėjimus, kuriuos žirgas turi atlikti taip, kad paliestų kiekvieną lentos kvadratą ir neatsidurtų tame pačiame du kartus. Tuo tarpu skaitytojas, keliaudamas per devyniasdešimt devynis daugiabučio kambarius, aplanko tolimiausius pasaulio kampelius, išgirsta keisčiausių istorijų, sprendžia mįsles ir galvosūkius.“
Knygoje atidaus stebėtojo žvilgsniu skrodžiama gyvenimo patirčių panorama, o jos grožį kuria kompleksiškumas, atida mažiausioms ir iškalbingiausioms detalėms, susidedančioms į milžinišką dėlionę, kuri ir yra tikrasis gyvenimas. Romaną sudaro šimtai istorijų, atskleidžiančių genialius ir prie absurdo priartėjančius žmonių užmojus, aistras, sėkmes ir nuopuolius, bei paliečiančių pačias įvairiausias sritis: antropologiją, raganavimą, šeiminius ginčus, eksperimentinę virtuvę, prekybą sendaikčiais ir daugybę kitų.
„Neatsitiktinai knygos pabaigoje esančioje padėkoje „ačiū“ tariame gausiam ir skirtingam bendražygių būriui, – sako „Lapas“ komanda. – „Gyvenimas vartojimo instrukcija“ išleidimas buvo kelionė, į kurią pakeliui prisijungė visas būrys savo sričių specialistų, – matematikas, architektas, someljė, tapytojai, kompozitorius, dviračių sporto žinovas – visų jų žinios ir išmonė leido išnarplioti G. Pereco mįsles ir galvosūkius, bei pavertė juos įmanomais lietuvių kalba.“
Daugelyje „Gyvenimas vartojimo instrukcija“ skyrių pasakojama apie nepaprastą beprasmybę. Pavyzdžiui, pagrindinis romano veikėjas Persivalis Bartlebutas leidžiasi į kelionę po pasaulį vien tam, kad nulietų penkis šimtus akvarelių, ir išsiųstų jas žmogui, galinčiam paversti akvareles dėlionėmis, kurias P. Bartlebutas vėliau turės sudėti. Kitame skyriuje sutinkame žmogų, kurio darbas – peržiūrėti žodyną ir pašalinti nevartojamus žodžius (galiausiai vyras nusprendžia sudaryti žodyną tik iš tų žodžių, kuriuos jis pašalino). Įnoringas tokių istorijų beprasmiškumas tampa didžiule nestandartinės kasdienybės enciklopedija, kurią, perfrazuojant rašytoją Virginia Woolf, galima apibūdinti taip: „jei romanas yra tarsi voratinklis, prie gyvenimo pritvirtintas visais keturiais kampais, tai „Gyvenimas vartojimo instrukcija“ yra pritvirtinta tokiais keistais kampais, kad tinklas atrodo beveik neeuklidinis.“
Romane rašytojas naudoja įvairias rašymo formas, suplaka skirtingus stilius, pasitelkia skirtingus žanrus. Ir nors visada didžiavosi tuo, kad niekada nesikartoja, visgi karts nuo karto jis grįžta prie tų pačių temų: dingusių piliečių, brutalumo, žmogaus trapumo ir pan. Tačiau kiekviena G. Pereco knyga – stulbinantis netikėtumas ir nepakartojamas savitumas, tad kiekvienas, nusprendęs geriau pažinti šį kūrėją, sužinos, koks smagus ir įdomus gali būti autentiškas originalumas.
