Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Geriausias verstines knygas išrinkę ekspertai: kuo ypatingi buvo praėję metai ir išleisti kūriniai?

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) šeštus metus rengė Metų verstinės knygos rinkimus. Geriausių metų verstinių knygų penketuką išrinkę literatūros ekspertai šiame pokalbyje dalijasi mintimis apie tai, kuo ypatingos šios išskirtos knygos, kokia literatūros leidybos situacija Lietuvoje, ar ji atspindi pasaulines tendencijas, taip pat tai, ko labiausiai pas mus pasigendama.
Knygų viršeliai
Knygų viršeliai / Leidyklų nuotr.

2014-ųjų Metų verstine knyga skaitytojai išrinko Johnsono Adamo knygą „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ (leidykla „Baltos lankos“, iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis). LLVS ekspertai Ieva Steponavičiūtė, Laurynas Katkus, Marius Burokas ir Audrius Ožalas paskelbė 2014 metų vertingiausių šiuolaikinių verstinių knygų penketuką: 
– Coetzee, John Maxwell. Jėzaus vaikystė. Iš anglų kalbos vertė Ona Daukšienė. – Sofoklis.
– Illies, Florian. 1913. Šimtmečio vasara. Iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė. – Sofoklis.
– Pamuk, Orhan. Sniegas. Iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė. – Tyto alba.
– Raud, Rein. Brolis. Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė. – Apostrofa.
Šileika, Antanas. Pirkiniai išsimokėtinai. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Versus aureus.

Šio pokalbio metu literatūros ekspertai išsamiau pristatė šį trumpąjį sąrašą.

– Kokį įspūdį sudarydami sąrašą susidarėte apie praėjusius verstinių knygų leidybos metus? Temų diapazonas į sąrašą atrinktose knygose yra gana platus, tačiau galbūt galima būtų įžvelgti tam tikras tendencijas, dominuojančias temas ar problemas, tam tikras paraleles? 

Laurynas Katkus: Man atrodo, kad šių metų tendencija galima laikyti  „ego-fiction“  ar jai artimą žanrą. Turiu galvoje  tokius kūrinius, kuriuose veikia daugiau mažiau atpažįstamas autorius ir kuriuose dažnai žaidžiama to autoriaus/personažo fiktyvumu  ar realumu (pas mus toks pasakojimas kartais vadinamas asmenine eseistika, nors su klasikine esė tai turi nedaug bendra). Prie „ego-fiction“ priskirčiau ir Arno Geigerio  „Senąjį karalių tremtyje“, T.Dobozy'io „Apgulties 13“ „kanadietiškus“ apsakymus, O.Pamuko „Sniegą“, iš dalies – Salmano Rushdie „Džozefą Antoną“. Be abejo, tai nėra visiškai nauja tendencija –  jos klasiko W.G.Sebaldo knyga sąraše figūravo prieš kelerius metus, tačiau šį kartą krypčiai atstovaujančių knygų ypač daug. 

Ieva Steponavičiūtė: Atkreipiau dėmesį į tai, kad per metus išleista nemažai knygų, kurių autoriai (V.Pelevinas, S.Oksanen, M.Tulli, T. Dobozy’is, A.Šileika, A.Johnsonas, D.Radulescu, V.Aksionovas, net J.M.Coetzee) vienaip ar kitaip prisiliečia prie socrežimų (ar konkrečiai sovietų okupacijų) teroro ir absurdo. Nors vaizduojamos šalys, laikai ir patirtys, taip pat ir pasakojimo būdas skiriasi, bet rašoma apie dalykus, apie kuriuos mums Lietuvoje norisi, kad pasaulis žinotų. 

Atkreipiau dėmesį į tai, kad per metus išleista nemažai knygų, kurių autoriai vienaip ar kitaip prisiliečia prie socrežimų

Marius Burokas: Metai kaip metai – nei geresni, nei blogesni. O šiaip peržvelgus ilgąjį sąrašą į akis krenta istorinių, istorinių-nuotykinių romanų, antiutopijų ir apsakymų rinkinių gausa. Tai daugmaž atitinka ir pasaulines tendencijas. Antiutopijų banga Lietuvos knygų rinkos dar neužplūdo (o Vakaruose ji jau ir beslūgstanti), bet mes visados trupučiuką atsiliekame, tad jų tikriausiai kitais metais bus daugiau. 

– Šįkart į ilgąjį sąrašą pakliuvo bent keli apsakymų rinkiniai – T.Dobozy'io, A.Munro, H.Murakami, A.Šileikos knygos, A.Šileikos knyga pakliuvo ir į trumpąjį sąrašą. Ar apsakymų leidimą galima būtų vadinti viena ryškesnių praėjusių metų tendencijų ir ar tai atspindi ir pasaulinės literatūros kryptį?

L.K.: Kaip lietuviškų apsakymų rinktinės „Troleibuso istorijos“ sudarytojas šia seniai nematyta  apsakymų knygų gausa labai džiaugiuosi. Smagu, kad pasaulinės leidyklos, o joms įkandin ir lietuviškos, nebesilaiko bukai įsikibusios romano ir iš naujo atranda senus gerus trumposios prozos žanrus. Manau, šitai į naudą išeis ir romanui – ir dėl to, kad kiekvienas pasakojimas nebus per jėgą pritempiamas prie romano, ir dėl to, kad apsakymas yra gera romano mokykla, kaip ir, beje, atvirkščiai. 

Smagu, kad pasaulinės leidyklos, o joms įkandin ir lietuviškos, nebesilaiko bukai įsikibusios romano ir iš naujo atranda senus gerus trumposios prozos žanrus

I.S.: Išties panašu, kad trumpųjų prozos formų (o jų yra įvairių) pozicijos yra stiprios kaip niekada anksčiau. 2013 metais Nobelis atiteko novelistei A.Munro, o tarptautinis „Bookeris“ – mininovelių (R.Rastauskas šį žanrą kažkada pakrikštijo „šortukais”) autorei L.Davis, nors tai nereiškia, kad romano forma tapo mažiau patraukli leidėjams ar prestižinių literatūros premijų dalintojams. Vis dėlto, trumpas tekstas tinka sparčiam mūsų gyvenimo tempui, šiuolaikinės technologijos leidžia skaityti bet kur ir bet kada (nesu iš tų, kurie verkia, kad spausdintinę knygą vis dažniau pakeičia elektroninė). Gerai parašyta novelė gali suteikti koncentruotą nušvitimo akimirką, perskaitęs visą tekstą pakeliui į darbą ar išklausęs bevedžiodamas šunį,  gali būti jo „pagautas” labai ilgam. 

Beje, ilgajame sąraše yra ir daugiau knygų, kurias galime pavadinti novelių rinkiniais, nors pačios knygos paantraštė yra „romanas” ar „apysaka”. Tai norvego F.Grytteno „Avilio daina“ ir lenkų autorės M. Tulli „Itališkos špilkos“. Pirmąją knygą sudaro skirtinga tonacija vis kito pasakotojo pasakojamos istorijos apie skirtingus veikėjus ir jų labai skirtingus likimus ir nutikimus, kuriuos jungia bendras erdvėlaikis – vieneri metai viename iš pramoninio Norvegijos miesto Odos daugiabučių. M.Tulli knygos skyriuose vis perkuriama ta pati fabula – apie moterį, bandančią naratyviai rekonstruoti skaudžią asmeninę ir šeimos istorinę atmintį.

M.B.: Džiugu, kad apsakymas atgauna jėgas, vėl užima deramą vietą. Pasaulyje, ypač anglakalbiame pasaulyje, apsakymai, žinoma, iki šiol lieka „didelio storo“ romano ir net dokumentinės literatūros šešėlyje, bet turi savo nišą, yra skaitomi, vertinami. Prozininkai šio žanro nevengia, daugelis debiutuoja apsakymų rinkiniais, o vėliau pereina į romaną. Šiaip apsakymų rinkinių ir apsakymus rašančių rašytojų truputį padaugėjo ir džiugu, kad šią tendenciją pastebi mūsų leidyklos, nevengia leisti apsakymų, nors iš jų pelno ir nesusikrausi. Trumpai tariant, laukčiau daugiau verstų apsakymų.

– Kokias dar tendencijas, be stiprių apsakymų rinkinių leidimo, pastebėjote? Dažnai mūsų leidykloms priekaištaujama, kad jos leidžia mažai literatūros naujienų, lietuviškai verstų knygų po jų pasirodymo tenka laukti kelerius metus. Ar ši situacija keičiasi?

L.K.: Man atrodo priešingai – leidyklos pernelyg vaikosi naujausių bestselerių ir labai vangiai leidžia bent truputį senesnes knygas. O juk knygos, skirtingai nei mašinos ar mobiliukai, nepasensta per kelerius metus, ne viena su laiku dar labiau atsiskleidžia, subręsta. 

Vis dėlto leidybos scena Lietuvoje dar yra gana marga, ir vis dar ryžtamasi leisti ir senesnės literatūros, ir nepopuliariais laikomų žanrų. Tačiau man atrodo, kad pernelyg dažnai tuo kilniu pasiryžimu viskas ir baigiasi; kitaip tariant,  leidėjai  mano, kad jų darbas apsiriboja knygos fiziniu išleidimu, ir nededa jokių pastangų bent kiek sudėtingesnę knygą pristatyti, paskleisti, pareklamuoti. Geras pavyzdys šiais metais – „Versus Aureus“, išleidusi A.Šileiką, T.Dobozy'į, S.Oksanen,  bet juos palikusi likimo valiai tokiu mastu, kad neįstengė net parūpinti darbinių egzempliorių komisijai. Leidykla juk turėtų būti suinteresuota tuo, kad jos knygos atrenkamos į geriausių sąrašus, penketukus, ar ne? Galbūt manoma, kad „eilinis skaitytojas“ yra toks atbukintas, kad jo dėmesio nepatrauks niekas, išskyrus žanrinius bestselerius, o  besidomintys knygą susiras patys?  Šitokį nusistatymą paneigia faktai; antai neseniai internete radau teigiamų skaitytojų atsiliepimų, net recenzijų apie T.Dobozy'io knygą, pripažįstančių, kad jei ne verstinių knygų sąrašas, jie niekad į ją nebūtų atkreipę dėmesio. 

Tačiau esu įsitikinęs, kad  didžiausia ir verstinės, ir apskritai visos mūsų leidybos problema yra nežmoniškos knygų kainos, įsukančios ydingą ratą: kainos auga – skaitytojai neįperka – tiražai mažėja – kainos dar didėja. Šitą problemą privalo kartu spręsti  ir leidėjai, ir vertėjai, ir rašytojai – visi, kuriems rūpi knygos ir skaitymo ateitis.  

Atsiliekame metais ar dvejais, ne daugiau. Palyginti su tuo, kas buvo, tai tikra pažanga

I.S.: Nemanau, kad vertimo pasirodymas kone sinchroniškai su originalu visuomet yra geras dalykas. Jei vertėjas verčiamas skubėti, kenčia vertimo kokybė. 

M.B.: Situacija keičiasi, Lietuva vis labiau integruojasi į Europos leidybinį lauką ir nemažai garsių rašytojų naujienų išleidžiama beveik tuo pat metu, kaip ir likusioje Europos dalyje. O bendrai paėmus atsiliekame metais ar dvejais, ne daugiau. Palyginti su tuo, kas buvo, tai tikra pažanga.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?