– Verstinės literatūros leidyboje dažniausiai vyrauja anglakalbė literatūra, tačiau galbūt galima pastebėti tendencijų, kad atsiranda daugiau vertimų iš kitų kalbų? Kaip galima būtų palyginti praėjusių metų vertimus geografiniu, kalbiniu aspektu su ankstesniais metais? Ir kokių šalių literatūros pristatymo jūs labiausiai pasigendate?
L.K.: Iš tiesų dominuoja anglakalbė literatūra, nuboksavusi kitas konkurentes – prancūzų, ispanų, vokiečių. Girdėjau leidėjus kalbant, kad, pavyzdžiui, vokiečių literatūra skaitoma vangiai, nesvarbu, koks būtų žanras ar tema. Bet ir vėl man kyla klausimas, kas daroma populiarinant vokiečius ar kitus neanglakalbius autorius, ar nevyrauja čia išankstinė rezignacija: neverta nieko daryti, nes vis tiek niekas nepasikeis?
Kas dėl mažesnių ir egzotiškesnių kalbų, situacija man atrodo patenkinama, bet kokiu atveju geresnė, nei prieš dešimtmetį ar anksčiau: atsirado profesionalių vertėjų, kurie, atrodo, nesėdi be darbo. Be abejo, dažniausiai leidžiamas vienas ir tas pats nobelistas ar tarptautinį populiarumą įgijęs autorius (turkų – O.Pamukas, japonų – H.Murakamis); bet ir vienas tiesiogiai, ne per tarpinę kalbą išverstas autorius yra šis tas.
Man pačiam įdomiausia Vidurio Europos šalių literatūra; čia pritarčiau Laimantui Jonušiui, kad labiausiai stokojame vertėjų iš rumunų kalbos. Rumunija turi labai rimtą modernią ir šiuolaikinę literatūrą, kurios mes beveik visai nepažįstame.
I.S.: Man sunku vertinti, nedažnai užsuku į knygynus, knygas dažniausiai užsakinėju internetu, gerai žinodama, ko ieškau. Vis dėlto susidarė įspūdis, taip pat ir iš rašytojų vizitų mūsų knygų mugėje, kad mažiau leidžiama kokybiškos skandinaviškos literatūros. Iš Šiaurės kraštų, regis, pirmauja suomių literatūra.
Ypač pasigendu šiuolaikinės vengrų literatūros – ji viena įdomiausių ir stipriausių Europoje
M.B.: Na, ypatingų pokyčių tikrai nebuvo: daugiausia anglakalbės literatūros, vertimų iš skandinavų kalbų, vokiečių, lenkų. Lietuvoje nuolat išeina iš portugalų kalbos verstos knygos (bent po vieną per metus) – tai mane ir stebina, ir džiugina. Šiemet taip pat pasirodė G.M.Tavareso „Jeruzalė“ (vertė Arvydas Makštutis). Šiaip vertimų laukas siauras, paprastai iš retesnių kalbų verčiami vienas ar du tie patys autoriai – iš suomių A.Paasilinna ir S.Oksanen, iš turkų – O.Pamukas, iš japonų – H.Murakamis. Išimčių pasitaiko, bet jos ir lieka išimtimis. Ypač pasigendu šiuolaikinės vengrų literatūros – ji viena įdomiausių ir stipriausių Europoje (Péterio Nádaso, László Krasznahorkai, Péterio Esterházy kūrinių). Kaimynų latvių prozos mes taip pat beveik neturime. Nėra ir šiuolaikinių ukrainiečių kūrinių.
– Iš į penketuką pakliuvusių knygų autorių keturių kūriniai buvo lietuviškai išleisti anksčiau, tik Florianas Illiesas yra naujas vardas lietuvių skaitytojams. Ar tai taip pat iš dalies rodo, kad mūsų leidyklos renkasi jau patikrintus autorius, stengdamosi kuo mažiau rizikuoti?
L.K.: Turbūt taip, bet tą daro visi, ne tik lietuviai.
I.S.: Visi „seni vardai” kažkada buvo nauji, bet, žinoma, leidyklos, būdamos komercinėmis struktūromis, turi saugiklių ir knygos sėkmę, matyt, prognozuoja ne tik remdamosi ankstesniais to paties autoriaus knygų leidimais savo šalyje, bet ir jų recepcija kitose. Vis dėlto leidykla leidyklai nelygu. Drąsiõs ir gerą literatūrinį skonį turinčios lietuviškos leidyklos pavyzdžiu man yra „,Apostrofa”.
M.B.: Dalis tiesos šiame teiginyje yra. Leidykloms patinka nuspėjami, „prajodinėti“ autoriai, jos daugmaž žino, kaip knyga bus sutikta, kiek jos parduota, kaip ją pristatyti, o skaitytojas – ko iš jos tikėtis. Skaitytojas – ištikimas padaras, linkęs nesiblaškyti, laukiantis mylimo autoriaus. Taip gerai visiems. Kita vertus, nerizikuodamas nerasi nieko naujo, o tie patys autoriai ne visada laiku ir kada reikia parašo po storą romaną. Norėtųsi, kad leidyklos aktyviau ieškotų naujų vardų ir nors retkarčiais drįstų rizikuoti.
