– Gal galėtumėte trumpai apibūdinti kiekvieną iš penkių trumpojo sąrašo knygų – kuo būtent ji nusipelnė atsidurti šiame sąraše? Ir galbūt galima būtų palyginti šių autorių sąraše esančius kūrinius su kitais, anksčiau leistais jų kūriniais?
L.K.: „Jėzaus vaikystė“ – gal ne pats stipriausias, bet vis tiek – labai stiprus, netolimą ateitį apčiuopti bandantis J.M.Coetzee romanas.
O.Pamuko „Sniegas“ – lėtas, autentiškai epiškas pasakojimas, kalbantis apie tradicijų, tikėjimo ir vakarietiškos apšvietos susidūrimą Turkijoje. Tačiau nepaisant dramatiško siužeto, jis persmelktas labai savotiškos, sakyčiau, unikalios, romumo ir atstumo dvasios.
A.Šileikos „Pirkiniai išsimokėtinai“ – taiklus, juokingas, talentingas anglosaksiško short story žanro atgaivinimas ir pritaikymas lietuvių emigracijai vaizduoti. Kad short story yra A.Šileikos žanras, bent man liudija romanai, atrodantys kaip peraugusios, iš kraštų išėjusios novelės.
R.Raudo „Brolis“ – kaip ir A.Šileikos „Pirkiniai“, nedaugžodžiaujanti, apgalvota, ką pažadanti, tą išpildanti knyga.
Savo laiką ir kartos savijautą fiksuojančiomis esė knygomis („Golfo karta“ ir kt.) išgarsėjęs vokiečių žurnalistas ir eseistas F.lliesas šį kartą renkasi tolimesnius laikus. Sekdamas paskui W.Benjaminą ir H.U. Gumbrechtą, knygoje „1913. Šimtmečio vasara“ jis daro epochos skrodimą, kur net paprasčiausią „istoriją su šlepetėmis“ sureikšmina mūsų žinojimas, kokios baisios tragedijos sekė paskui.
I.S.: O.Pamuko „Sniegas“ – kompleksiška, kaip ir visos jo knygos. Tai groteskiškas kruvinas farsas apie politinių prieštaravimų draskomą Turkiją ir aistringa melodrama, pasakojimas apie žmogaus gyvenimo nepakartojamumą ir apie tai, kaip gimsta ir, deja, išnyksta literatūra. O kuo skiriasi nuo kitų jo tekstų? Susidariau įspūdį, kad šio romano gerbėjai daugiausia yra vyrai, bet turbūt nė vienoje kitoje O.Pamuko knygoje moterys nėra tokios svarbios ir ryškios.
Skaitydami R.Raudo „Brolį“, po šmaikščiomis žanrinėmis kaukėmis rasime ir pasaką su jos siūloma žmogui taip reikalinga iliuzija, kad gėris nugali blogį. Palyginti su anksčiau leistu jo romanu „Hektoras“ negaliu, ši knyga tebėra tarp mano vasarai numatytų skaitinių.
F. Illiaso „1913. Šimtmečio vasara“ – džiazuojanti vienerių metų kronika, kurioje fiksuojami dideli ir maži 1913 metų Europos kultūrinio gyvenimo įvykiai, anapus skliaustų paliekant chaosą, kuris ištiks žemyną visai netrukus. Pagrindinė veiksmo vieta – avangardo sostinės Berlynas, Miunchenas, Paryžius, Viena, o personažai, kurių meilės ir nemeilės ryšių ir kūrybos epizodai sudaro šią knygą – O.Kokoschka, A.Mahler, T.Mannas, F.Kafka, P.Picasso, L.Andreas-Salomé, Z. Freudas, E.Schiele, E.Nolde ir daugelis kitų labai ar kiek mažiau garsių šimtmečio vardų.
J.M.Coetzee romaną „Jėzaus vaikystė“ yra sunkiausia apibūdinti keliais sakiniais. Tai turbūt pati keisčiausia iš visų autoriaus knygų, nors jos kaskart yra netikėtos siužeto ir formos prasme. Tai – distopija, kurios stilius – pabrėžtinai asketiškas, o veiksmas vyksta išgalvotos šalies mieste Noviloje. Ši daug kuo primena nuasmeninančius socialistinius režimus, bet galbūt yra sustabarėjusio mąstymo (ar net skaitymo) alegorija.
A.Šileikos „Pirkiniai išsimokėtinai“ – anekdotiški (nors kartais su liūdesio ir net pykčio pamušalu) pasakojimai apie emigrantų iš okupuotos Lietuvos šeimą, mėginančią prisitaikyti gyventi Kanadoje.
M.B.: J. M. Coetzee „Jėzaus vaikystė“ – kūrinys, kuris net prie J.M.Coetzee pripratusį skaitytoją išmuš iš vėžių. Autorius vėl žaidžia su žanrais, prozos taisyklėmis ir skaitytoju. Tai antiutopijos, gamybinio romano, brendimo romano ir filosofinio traktato mišinys. Bet įtraukia visiškai.
F.Illieso „1913“ – iš mažyčių gabalėlių, faktų ir faktelių, anekdotų ir gandų, sutapimų ir likimo vingių nuaustas to meto Europos paveikslas. Nuaustas labai meistriškai, o knyga parašyta lengvai ir grakščiai (ir išversta puikiai).
O.Pamuko „Sniegas“ – šis romanas vėl grąžino mano susidomėjimą šiuo rašytoju. Tai ir satyra, ir politinis romanas, ir meilės romanas, ir romanas apie kūrybą. Turbūt geriausias Pamuko kūrinys, kuriame atsikratyta to blizgaus istoriškumo, parodyta šiek tiek gyvenimo purvo ir tikrovės.
R.Raudo „Brolis“ – grakšti vesterno stilizacija, žaidimas žanrais, skaidriai ir aiškiai parašytas nedidukas romanas. Tikras skaitymo malonumas.
A.Šileikos „Pirkiniai išsimokėtinai“ patraukia lietuvių emigrantų gyvenimo Kanadoje aprašymais. Konfliktas tarp sena ir nauja, pastangos pritapti, žvilgsnis į Kanadą emigranto akimis – šios temos atskleistos puikiai, su švelniu humoru ir ironija.
– Kuri iš šių į geriausių verstinių knygų penketuką pakliuvusi knyga buvo didžiausias atradimas?
L.K.: A.Šileika ir O.Pamukas.
I.S.: A.Šileika. Manau, kad šį pasirinkimą nulėmė ir tai, kad visas projekte atrinktas knygas skaičiau kitaip, nei skaitau literatūrą, kurią dėstau ar tyrinėju. Darbe kartais tenka rinktis knygą, kuri galbūt tavęs visai nejaudina, bet kuriai gali pritaikyti tam tikrą teorinį tinklelį, kuri įdomi savo techniniais sprendimais, prasminiu neskaidrumu ar yra reprezentatyvi periodo ar kultūrinio reiškinio kontekste. A.Šileikos knygą skaičiau kaip savo kartos ir kultūrinės-geografinės erdvės atstovė, kaip mama, žmona ir duktė, kaip humanitarė. Man tai istorija apie šeimą istorinio lūžio laikotarpiu, apie tėvų gyvenimą „išsimokėtinai”, kad jų vaikai galėtų jaustis savi ir laisvi pasaulyje, kurio natūralia dalimi jie patys niekada nebus. Ir nuostabiausia, kad šie dalykai papasakoti šmaikščiai ir juokingai.
M.B.: Kad sunku net išsirinkti. Galbūt vis dėlto R.Raudo „Brolis“. O.Pamukas ir J.M.Coetzee toliau laiko kokybės kartelę, F. Illieso knygą vis dėlto literatūra galima pavadinti tik su išimtimis – nors ir ši knyga netikėtai nustebino. Prarijau ją vienu ypu, kaip ir „Brolį“. A.Šileikos knyga taip pat puiki. Bet „Brolis“ vis dėlto gryniausia, vientisiausia, apgaulingai paprasta knyga. Gera knyga.
