– Mokykloje jūs dėstote biologiją. Ji ir knygų vaikams rašymas – gana netikėta kombinacija. Ar tikrai tai – du visai skirtingi pasauliai?
– Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad skirtingi. Kai įsigilini, viskas gražiai ir logiškai susidėsto į lentynėles: lengviau kurti kitus pasaulius, kai suvoki šio pasaulio dėsnius. Studijuodama biologiją supratau, kad gamtoje nėra nereikalingų, visi organizmai susiję tarpusavyje, persipynę gyvybės tinkle. Nutraukus vieną grandį, suardžius vienus ryšius palengva pradeda byrėti ir kiti.
Apie tai kalbu savo knygose ir per pamokas apie tai kalbu. Biologijos pamokos ir knygų rašymas papildo vienas kitą gana netikėtais būdais. Kai viena gyvenimo dalis pradeda byrėti, kai nesėkmės pasipila lyg iš gausybės rago, visada turiu, kur pabėgti ir atsikvėpti.
– Jūs labai daug skaitote. Šiuolaikiniame pasaulyje, ypatingai vaikų ir paauglių, tai tampa retu reiškiniu. Gal turite kokių skatinamųjų patarimų tėvams, kurių vaikai neskaito?
– Net neįsivaizduoju, ką galima būtų patarti, nebent – nenuleisti rankų. Skaityti vaikams, vėliau skaityti kartu su vaikais. Siūlyti vis kitas knygas su viltimi – o gal šita užkabins, gal atsiras skaitymo godulys?
– Kiekvieną dieną daug laiko praleidžiate su vaikais. Jūs jau tikrai pastebite – sakoma, kad keičiasi, nyksta jų fantazija?
– Daugiausiai laiko praleidžiu su nuosavais vaikais. Jiems su fantazija kol kas – viskas gerai, pažiūrėsime, kas bus toliau. Dėstydama gamtos mokslus, kartas nuo karto užduodu klausimą – „kas būtų, jei būtų...“. Šis klausimas tik tam, kad patikrinčiau, ar mokiniai suvokia priežasties ir pasekmės ryšius. Vis dažniau tenka pastebėti, jog nyksta ne fantazija, o smalsumas.
Įžengę į paauglystę vaikai nustoja domėtis, kaip veikia pasaulis. Būtent tada, net godžiai skaitantys, numeta knygas į šalį. Juos pamažu įsiurbia socialiniai tinklai ir tarpusavio santykių raizgalynė. Vėliau, kai kurie vėl atsiaugina smalsumą, pradeda ieškoti gilesnių dalykų, o kiti taip ir pasilieka iki adatos dūrio susiaurėjusiame požiūrio rate.
– Ar skaitote knygas, kurias rašote, savo vaikams?
– Po gabaliuką skaitau rankraščius. Mums tai tapo savotišku smagiu ritualu. Aš galiu stebėti jų reakcijas, o tai labai padeda.
– Kaip jūsų galvoje atsiranda fantastiniai pasauliai? Kur slepiasi jūsų įkvėpimas?
– Įkvėpimo šaltiniai keičiasi kiekvieną dieną. Pati nejausdama ir nemąstydama, fiksuoju tūkstančius kasdienių smulkmenų, kartais jos nugula į knygas. Žinau tik viena – jei neskaityčiau, nebūtų ir mano knygų. Neužtenka turėti gabumų, neužtenka didžiausio įkvėpimo ir deginančio ryžto. Tam, kad sklandžiai reikštum mintis, reikia plataus žodyno ir kalbos pojūčio. O kad šiuos sugebėjimus įgytum, reikia velniškai daug skaityti.
Kelis kartus teko girdėti, kad vaikams rašyti yra lengviau nei suaugusiems, bet aš taip nemanau. Vaikai – patys reikliausi kritikai pasaulyje. Jie vis dar skaito vedami širdies, o jos taip paprastai neapgausi. Jei knyga neįdomi, nekabina – nutrenks šalin ir neįrodysi, kad ji dabar „ant bangos“.
