Viena iš Leipcigo knygų mugės ypatybių yra ta, kad joje renginiai vyksta ne tik mugės salėse – susitikimai su rašytojais, kūrinių skaitymai, diskusijos vyksta įvairiose vietose visame Leipcige. Tai ne tik padeda vis kitoje atmosferoje panirti į literatūrinius pasaulius, naviguoti po miestą, bet ir išvysti vis kitokią publiką.
G.Radvilavičiūtės knygos pristatymas vyko jaukioje, labai kinematografiškoje „Telegraph“ salėje. Čia buvo pristatytas jos knygos „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ vertimas. Šio kūrinio vertėjas C.Hellis yra sakęs, kad nors ši knyga literatūros gurmanų dėmesio turėtų sulaukti ir Vokietijoje bei Austrijoje. „G.Radvilavičiūtės esė labai mėgstu, manau, kad su šiais pasakojimais gali tapatintis ne tik moterys, bet ir vyrai. Iš šios knygos daug galima sužinoti apie Vilnių, čia daug charakteringų detalių, tai yra Vilniaus kalbėjimo aidas”, – sakė vertėjas.
Knygos pristatymo metu buvo paliestos įvairiausios temos – nuo autorės kūrybos principų iki asmeninių patyrimų, istorijos.
Paskutinis sakinys man yra labai svarbus.
G.Radvilavičiūtė pasakojo, kad savo kūriniuose ji rašo pirmuoju asmeniu todėl, kad taip sukuriamas intymesnis ryšys su tekstu. „Kai rašau pirmuoju asmeniu, man atrodo, kad tai iš tiesų vyksta. Jeigu rašyčiau trečiuoju asmeniu, atrodytų, kad tai ne mano tekstas, o pasakojamas kažkur iš tolo“, – pasakojo rašytoja. Ji sakė, kad rašant net ne pati istorija, jos turinys yra svarbiausia, o įsivaizdavimas, kaip ta istorija turi būti papasakota. „Prie manęs dažnai prieina žmonės ir sako – turiu puikią istoriją, kuri galėtų virsti esė. Tačiau to niekada nepavyksta padaryti. Klausytis istorijų yra įdomu, tačiau bandant užrašyti tai popieriuje, viskas griūna. Man pirmiausia svarbu turėti idėją, taip pat turiu žinoti, kuo baigsis esė. Paskutinis sakinys man yra labai svarbus“, – pasakojo rašytoja.
G.Radvilavičiūtė susitikimo metu nusikėlė mintimis į praeitį, kai 1994 metais ji iš Lietuvos išvyko gyventi į Čikagą. Ji prisimena, kad šis pokytis nebuvo lengvas – ji jautėsi ten be biografijos, neturėjo darbo, didžiąją dienos dalį prabūdavo namie su dukra, o norėdama išgerti kavos su drauge turėdavo važiuoti automobilius 25 kilometrus. Tačiau ji sako, kad atsiplėšimas, išvykimas neabejotinai duoda ir naudos. „Kiekvienam žmogui galimybė pažvelgti iš atstumo yra sveikas dalykas. Tokiose aplinkybėse išmoksti kažko naujo ir supranti daugiau“, – sakė G.Radvilavičiūtė.
Kalbėdama apie sovietinius laikus ir po nepriklausomybės atgavimo įvykusį lūžį autorė sakė, kad viduje ji jautėsi laisva ir tuo metu, kai Lietuva buvo okupuota: „Gal tai ir keista, bet aš visada jaučiausi laisva. Daug rašytojų, atgavus nepriklausomybę, sakė, kad dabar jie galės rašyti tai, ką nori. Tačiau aš ir anksčiau skaitydavau Fiodorą Dostojevskį, Thomą Manną, Rainerį Maria Rilke. O juk skaitydamas Thomą Manną kiekvieną kartą supranti kažką naujo“.
Autorė citavo žymų lenkų rašytoją Adamą Zagajewski, kuris, kalbėdamas apie sovietinius laikus, prisiminė, kad tuo metu buvo įsimylėjęs – tai jam buvo svarbiausia, o tai, kas vyko aplink, nebuvo pirmos reikšmės dalykai. „Nereikia maišyti jausmų su politika“, – sakė G.Radvilavičiūtė. Remdamasi ir savo pačios prisiminimais, ji sakė, kad dažniausiai svarbių įvykių metu žmonės juk ima galvoti apie paprasčiausius dalykus. „Rašytojui būti tokiais sunkiais laikais yra labai gerai. Yra jaunų kūrėjų, kurie jokių panašių stiprių sukrėtimų nepatyrė. Tai gerai jiems, bet nėra gerai jų kūrybai“, – sakė G.Radvilavičiūtė.