Renginį moderavusi literatūros kritikė Virginija Cibarauskė teigė, jog G.Kazlauskaitės kelias į poezijos pasaulį buvo vingiuotas. Laimėjusi pirmosios knygos konkursą, ji 2001 m. debiutavo su apsakymų rinkiniu „Sudie, mokykla“. Po septynerių metų pertraukos pasirodė poezijos rinkinys „Heterų dainos“, 2014 m. – „Meninos“, o pernai knygynų lentynas pasiekė „Singerstraum“.
„Esu linkusi visus tris rinkinius skaityti kaip vientisą asmenybės, poetės brandos kelią“, – sakė V.Cibarauskė. Pasak jos, „Heterų dainose“ autorės balsas maištingas, knygoje prisimenami vaikystės potyriai, apmąstomas santykis su motina, lietuvių literatūros klasika. O štai „Meninose“, nors kontekstas lieka, o proziškas kalbėjimas nekinta, tematika vis dėlto ryškiai skiriasi.
Jaunystėje buvau tokia davatka ir išpažintį praktikuodavau, – sakė poetė, patikindama, jog jos kūryboje yra atvirumo, apsinuoginimo momentas.
„Čia galima kalbėti apie išpažintinės poezijos užuomazgą ar branduolį. Asmeninio gyvenimo detalės čia nėra tiesmukai, deklaratyviai teigiamos, kaip tam tikras pažiūrų ar laikysenų karkasas, jos yra atviros, nedangstomos kultūriniais kontekstais, simbolinėmis struktūromis“, – teigė V.Cibarauskė, atkreipusi dėmesį, jog lietuviškajame kontekste išpažintinės poezijos net nelinkstama vadinti žanru.
Su rinkiniu „Singerstraum“, kurio pavadinime užkoduota ir siuvamosios mašinos „Singer“ monotoniška daina, ir aliuzija į F.Liszto „Liebestraum“, temų ratas vėl kinta. „Rašymas čia koreliuoja su poetės gyvenimu, atsiranda naujų potyrių. Net reflektuojama pačios Giedrės poetinė sėkmė“, – teigė V.Cibarauskė.
Pati G.Kazlauskaitė teigė negalvojusi apie save kaip išpažintinės poezijos atstovę, tačiau išgirdusi, jog yra priskiriama šiam žanrui, pamanė, jog toks apibūdinimas jai visai tinka: „Jaunystėje buvau tokia davatka ir išpažintį praktikuodavau“, – sakė poetė, patikindama, jog jos kūryboje yra atvirumo, apsinuoginimo momentas.
G.Kazlauskaitė teigė, jog nors „išpažintinės poetės stigma jai tinka ir patinka“, ji nenori būti panaši į šio žanro atstoves Sylvią Plath ar Adrienne Rich, ji nori būti savimi.
G.Kazlauskaitė teigė labai tiksliai žinojusi, kaip nenori rašyti – kaip A.Marčėnas, kaip R.Stankevičius, kaip S.Parulskis.
Paklausta, iš kokių autorių mokėsi, kurie jų darė įtaką, autorė teigė labai tiksliai žinojusi, kaip nenori rašyti – kaip A.Marčėnas, kaip R.Stankevičius, kaip S.Parulskis. Prie įtaką padariusių, jai svarbių poetų G.Kazlauskaitė mini W.Szymborską, Č.Milošą, M.Cvetajevą, N.Miliauskaitę, taip pat – „Šiaurės Atėnų“ mokyklą.
G.Kazlauskaitė nelepia, jog jos kūryba – autobiografiška: „Niekad negalvojau apie savo lyrinę subjektę, nes man atrodo, kad ten esu aš.“ Ji taip pat nesutiko, jog jos pasirinktos temos – pvz., šeima, dukros gimimas – yra drąsios. Pasak autorės, poetai rašo labai bailiomis temomis ir labai bailiai, negana to, visi be išimties rašo apie save.
Paklausta apie savo skaitytoją, G.Kazlauskaitė sakė mananti, jog jis, visų pirma, yra tylus. „Man visą laiką atrodė, kad „Metų knygos“ rinkimai yra dirbtinis produktas. Mes gauname daug dėmesio, bet ar man pačiai tikrai jo reikia? Aš nežinau. Nesu ta autorė, kuriai labai reikalingas gyvas skaitytojų dėmesys. Bet neneigiu šios akcijos reikšmės“, – sakė poetė.
