Vandos Zaborskaitės „Autobiografijos bandymas“ – lakiu stiliumi parašyti memuarai, įdomūs ne vien lituanistų bendruomenei. Tačiau pirmiausiai, žinoma, jiems. Autorė – žinoma literatūros profesorė, viena svarbiausių lietuvių humanitarikos figūrų. Tai knyga, kurią rizikuočiau vadinti viena pirmųjų mūsuose intelektualinių autobiografijų, nors nesu šio žanro žinovė. Ypač džiugu, kad tai moters intelektualės, nuo mažens turėjusios fizinę negalią, autobiografija. Skaitydama norom nenorom lyginau ją su Vinco Mykolaičio-Putino „Autobiografijos vietoje“ ir „Atsiminimais“ – be abejo, V. Zaborskaitės tekstai daug nuoširdesni: V. Mykolaičio-Putino rašymą veikiausiai komplikavo jo paties biografija. Paralelė neatsitiktinė: V. Mykolaitis-Putinas V. Zaborskaitei reiškė ir mokytoją, ir idealizuojamą poetą, ir esminį autoritetą, renkantis filologijos studijas. Šiandien gali kiek gluminti tokia adoracija (net pasakojant apie jį trečiuoju asmeniu, rašoma iš didžiosios raidės – Jis). Iš karto galvoji apie konfliktą tarp pagarbos nekvestionuojamam, nekritiškai garbinamam autoritetui ir visuomenės atvirėjimo, demokratėjimo, hierarchijų nykimo procesų. Vis dėlto tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Poetiškai niuansuota V. Zaborskaitės istorija apie saikingai romantizuotą santykį su šiuo klasiku yra tikras lobis putinistikai.
Tai knyga, kurią rizikuočiau vadinti viena pirmųjų mūsuose intelektualinių autobiografijų
Knygą sudaro dvi dalys: pirmoji parašyta, antroji – V. Zaborskaitės pasakojimai šifruoti iš diktofono įrašų; skaitant antrąją stebina, kaip sklandžiai profesorė gebėjo pasakoti. Nemažai kartojimosi, tačiau susidaro pilnesnis įvykių tūris. Nuostabą sukelia ir atidumas šeimos istorijai: tai tarsi sufleruoja apie asmenybiškumo, taip pat ir mažo žmogaus svarbą V. Zaborskaitės sąmonėje. Su eseistiniu polėkiu aprašytos buitinės detalės iš vaikystės, tarpukario inteligentų įpročiai (spėju, mažumėlę idealizuoti ir estetizuoti), jautriai paliečiama holokausto neapmąstymo problema. Reflektuojama individuali religinė savimonė, autorės pažiūrų virsmas – iš dešiniųjų į nuosaikiai kairiąsias. Nors intelektualų rate nuoširdus rūpestis valstybės reikalais yra gan retas svečias, profesorė sugestijuoja tvirtą pilietinio aktyvumo poziciją.
Ir, žinoma, man, kaip amžinai studentei, įspūdį paliko rūstus studijų metų skurdas: karo ir pokario badas, vargas, nepritekliai. Išraiškingi epizodai, kaip buvo dalinamasi duona, gyvenama šaltame studentų bendrabutyje, dirbama Salomėjos Nėries mokykloje; kaip buvo suimtas ir sušaudytas būsto draugas. Autentiškas liudijimas, kaip toje aplinkoje buvo trokštama mokslo, meno, gyvenimo supratimo šviesos. Kaip buriamasi į bičiulių, bendraminčių būrelius, kuriami bendruomeniškumo saitai lietuvių literatūros katedroje, pasitikima studentijos demokratėjimu. Kuo tampama nuolatinės disciplinos, intensyvaus protinio darbo, švietėjiško entuziazmo, taupumo ir askezės sąlygomis (ignoruojant netgi liūdnas totalitarinio režimo aplinkybes).
Sovietinės realybės paradoksai: jaučiuosi perskaičiusi tautos istorijos atkarpą, papasakotą itin asmeniškai, trapiomis, intymiomis tonacijomis. Dažnai išgyvenu vidinį konfliktą tarp savosios ir vyresniųjų kartų, bet po šios lektūros lengviau tapo suprasti ir įsivaizduoti, kodėl buvo taip gyvenama, kalbama, mąstoma. Todėl sovietmečio atmintį, bent jau man, labiau perkuria ir pristato ne efektingi dabartiniai filmai, ne vizualioji įvaizdžių ir aksesuarų kultūra, o rašytiniai pasakojimai, atsiminimai.
Tačiau ši knyga ir apie ką kita: ne vien apie autorės laikysenas būties ir visuomenės atžvilgiu. Tai ir įdėmus savęs stebėjimas literatūros lauke, akcentuojant sąmonės formavimąsi. Su studijų drauge esame aptarusios, kad literatūros mokslininkas pas mus vis dar savęs gėdijasi – kaip rašančio antrinius tekstus apie „tikruosius“ tekstus, nors jo intelektualinis gyvenimas neretai būna daug intensyvesnis, panoramiškesnis, kruopčiai kultivuojamas. Savo noru tarsi susimenkinama, prisiimant kuklias pozicijas rašytojų ar kitų akademinių autoritetų akivaizdoje. V. Zaborskaitės knyga būtų gan tipinė tokio drovaus būvio iliustracija. Joje šiek tiek justi laisvo kvėpavimo trūkumas; tarsi varžomasi pasakyti ką nors, kas būtų nepakankamai santūru, per daug impulsyvu, neapgalvotai atvira. Panašų kalbėjimo būdą esu pastebėjusi ir šiaip jau puikiame sovietinio laikotarpio lietuvių kine: atsargi kalba, kuri tarsi neišreiškia tų žmogiškų reakcijų, kurių natūraliai tikiesi, bet steigia kažkokį kitą bendravimo būdą, mano kartai jau svetimus komunikacijos kodus. Užtat V. Zaborskaitės knygoje daug įtikinamo racionalizavimo; net kai kalbama apie jausmus. Be viso to, medžiaga gali sudominti akademinį jaunimą imtis atskirų tyrimų (pvz., apie rašytoją Antaną Vienuolį papasakota nemažai smagių, intriguojančių gijų). Pernelyg išplėtota ir smulkmeniška, mano manymu, būtų knygos pabaigoje esanti literatūrologo Vytauto Kubiliaus istorija, tačiau tai irgi iškalbinga autorės apsisprendimų dalis.
Šiandien neminėčiau sąvokos intelektualinė autobiografija, jeigu nebūčiau perskaičiusi dar vienos neseniai išleistos knygos – „Sugrįžęs iš gyvenimo“, kurioje profesorė Viktorija Daujotytė kalbasi su Marcelijum Martinaičiu. Joje nemažai dėmesio skiriama intelektualinės autobiografijos stygiui lietuvių humanistikoje. Galiu klysti, bet man atrodo, kad Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiuose taip pat egzistuoja, nors ir žanriškai neapibrėžta, intelektualinės autobiografijos linija; tylios erudicijos prasme kol kas turbūt nepralenkiama mūsų kultūros istorijoje.
Dar būtų galima kalbėti apie Algirdo Juliaus Greimo, Vytauto Kavolio autobiografijų eskizus, tačiau jie patys į tai žiūrėjo gan atmestinai ir ironiškai. Todėl V. Zaborskaitės „Autobiografijos bandymas“ man atrodo aiškiai išreikštas šio žanro atvejis, nors pavadinime ir saugojamas nedrąsaus žodžio „bandymas“. Ir jis įpareigoja dar kartą patikrinti kultūros situaciją: kodėl daugelis humanitarų (ir ne tik) vis dar bijo save suvokti ir pristatyti kaip intelektualus, gėdijasi savojo nuo socioekonominių sąlygų neatskiriamo įvaizdžio? Ar tas pabrėžtinis kuklumas ir perdėtas nuolankumas, kartais trukdantis ryžtingesniems, labiau bravūriškiems įkvėpimams, nėra kol kas nesuvoktas sovietmečio palikimas? Galbūt kas nors pasikeistų, jeigu nustotume manyti, kad save pozicionuoti kaip intelektualą yra negražu, arogantiška ir nepelnyta. Tai būtų galimybė laisviau įkvėpti ir pradėti laisviau mąstyti.
Recenzija skambėjo LRT radijo laidoje „Ką man skaityti?“. Šios laidos klausykitės ketvirtadieniais 16.03 val., laida kartojama pirmadieniais 20.20 val. Projektą remia Kultūros ministerija.
