Mintis pasikalbėti su Giedriumi apie knygas kilo seniau, susitikus pasikalbėti apie aktorystę. Sėdėdamas prie staliuko ir laukdamas G.Savickas skaitė S.Gedos poeziją. Tik priėjus tuomet nusišypsojo. „Stengiuosi išnaudoti akimirkas“, – šypsodamas pasakė. Šįkart būtent apie knygas ir kalbamės.
– Šiais laikais žmonės sunkiai randa laiko prisėsti prie knygos. Kaip dažnai tai padaryti pavyksta jums?
Maloniausia akimirka, kurią aš galiu sau leisti – vonia ir knyga.
– Vertinant pagal tai, kiek šiais laikais žmonės skiria laiko knygai, gal ir pakankamai dažnai. Aš iš tiesų džiaugiuosi tuo laiku, kad randu jo, o kartais ir labai daug. Nors turiu pasakyti, kad iš tiesų laiko knygoms visada yra per mažai. Knygų šalia lovos visada daugiau nei laiko jas perskaityti.
– Ar turite vietą, kurioje skaityti jums yra iš visų maloniausia?
– Aišku, kad vonioje. Negaliu įsivaizduoti savo būsto be jos. Vonia ir knyga tikrai yra patys geriausi sąjungininkai. Būna, kad guli vonioje su knyga kokias tris valandas, keiti vandenį... Mano visos knygos yra dvigubai storesnės, nes jos yra išbrinkusios. Mes su jomis išbrinkstame kartu, aš išbrinkstu, ir knygos pasidaro tokios pat susigarankščiavusios kaip mano oda. Tai tikrai yra maloniausia akimirka, kurią galiu sau leisti, – vonia ir knyga.
– Panašu, kad mėgstate savotiškus skaitymo ritualus. Ar dar yra kokių?
– Na, taip. Vonia – vienas tokių. Nesu tas, kuris skaito būtinai rytais ar kokiu dar konkrečiu laiku. Man patinka skaityti traukinyje, kai važiuoja iš Vilniaus į Klaipėdą ar atvirkščiai. Randu kartais knygose traukinių bilietus, pirktus prieš penkerius ar šešerius metus, kurie sukelia man malonius prisiminimus. Taigi – geriausios vietos skaityti yra vonia ir traukinys, o puikiausiai būtų – vonia traukinyje.
– Kokio žanro knygas labiausiai mėgstate skaityti – romanus, detektyvus, biografiją ar ką kitą?
Aš paskaitau ir vaikiškas knygas, kurios man atrodo vienas stebuklingiausių dalykų.
–Tai priklauso nuo įvairių dalykų. Kartais būna, kad skaitai tuos romanus ir supranti, kad pasiilgsti tikro gyvenimo. Kartais tiesiog pavargsti nuo sukurtos tikrovės ir nori nuo jos atsiriboti, tada imi skaityti biografiją, dokumentiką. Ilgainiui gal kiek pabosta ir tai, tada imi žvalgytis grožinės literatūros.
Taigi – įvairiai, nesu tas, kuris skaito tik detektyvus. Žinau, kad yra tokių žmonių, kurie skaito tik Stepheną Kingą, tik fantastinę literatūrą ar tik meilės romanus. Ne, man tinka viskas, aš neatmetu nė vieno žanro, jeigu gera knyga – kodėl ne?
Aš paskaitau ir vaikiškas knygas, kurios man atrodo vienas stebuklingiausių dalykų. Jose, mano manymu, yra žymiai daugiau išminties nei šių laikų knygose, kurios pataria, kaip tapti turtingam per 10 dienų ar tapti laimingam. Rašytojai, būdami 40-ies, rašo tokias knygas, – aš tikrai nesuprantu jų. Aš jų neneigiu, bet nesuprantu. Man atrodo, kad daugiau išminties pasisemsi perskaitęs „Guliverio keliones“ ar „Robinzoną Kruzą“.
– Kalbant apie vaikams skirtas knygas, knieti paklausti ir apie Harį Poterį? Ar skaitėte?
– Aš nepapuoliau į Hario Poterio bumą, tačiau jis man netrukdo. Man įdomus tik vienas dalykas – ar jis išliks, kaip jis išsilaikys? Jis dabar yra truputį užmirštas, aišku, tas knygas iškelti padėdavo ir filmai. Aš pats paskaitydavau, kai būdavau pas vaikus svečiuose, esu matęs ir filmą.
Aišku, man visą laiką patikdavo personažai, kurie turi kažkokių kitokių galių. Tačiau mano mylimiausias personažas, kuris turi kažkokių kitų galių, nuo vaikystės yra Karlsonas. Taigi, jei reikėtų rinktis tarp Hario Poterio ar Karlsono, rinkčiausi Karlsoną. Mat Karlsonas turi labai gerą humoro jausmą, o Haris Poteris jo neturi.
– Su kokiu personažu, nesvarbu iš vaikystės knygų ar iš suaugusiųjų detektyvų, norėtumėte susitikti gyvai ir išgerti arbatos?
Man visada patikdavo, ir dabar patinka, galvoti, kaip užvertus knygą personažas gyvena toliau.
– Aišku su Karlsonu, tikrai norėčiau susitikti su Karlsonu! Juk, koks bebūčiau didelis, vis pagalvoju, kad esu tas Mažylis. Man visada patikdavo ir dabar patinka galvoti, kaip užvertus knygą personažas gyvena toliau. Juk jo gyvenimas nesibaigė, mes tik pabaigėme skaityti, įvyko kažkoks virsmas, ir kaip dabar gyvena Karlsonas ar Pelenė?
Mano skaitytai „Pelenei“ dabar būtų kokie 40 metų. Ar viskas klostėsi laimingai, ar ji turi vaikų, ar išsaugojo tą batelį? Persivalgęs uogienės Karlsonas, man atrodo, tikrai serga diabetu. Aš įsivaizduoju, kad jis turėtų būti vedęs Frekenbok. Tikrai norėčiau su juo pasikalbėti, pažiūrėti, ar dar sukasi jo surūdijęs propeleris.
Dar vienas personažas, su kuriuo tikrai norėčiau pabendrauti, – Seimuras. Suprantama, kad su juo teko „bendrauti“. Jis pažįstamas tik iš Jerome'o Davido Salingerio Franės ir Zujo pasakojimų apie brolį Seimurą. Supratau, kad pastarasis buvo labai protingas žmogus, kuris visiems Salingerio personažams padarė labai didelę įtaką. Taigi, labiausiai norėčiau prie stalo susėsti su Karlsonu ir Seimuru.
– Suprantama, kad patinkančių autorių neretai būna ne vienas. Kas jie? O gal vis dėlto turite patį mėgstamiausią, kurio knygas visas iki vienos esate perskaitęs?
– Aš labai norėčiau sulaukti tos dienos, kai bus išleistos tos užslėptos, dabar negalimos leisti Salingerio knygos. Duok Dieve, kad aš tiek išgyvenčiau ir jas perskaityčiau, nes tai yra mėgstamiausias mano rašytojas. Aš nieko panašaus gyvenime nesu skaitęs ir nežinau, kaip tai apibūdinti. Kai kalbu apie jį, jaučiu labai didžiulius jausmus. Kai tik neturiu ką skaityti, visada imuosi Salingerio. „Franę ir Zujį“ esu perskaitęs gal 20 kartų, tai mano pati mylimiausia knyga.
„Rugiuose prie bedugnės“, „Aukščiau gegnes, dailidės“ ir „Devyni apsakymai“ – nuostabios knygos.
Aš iš tikrųjų labai domėjausi pačiu Salingeriu, tik gaila, kad domėtis nelabai yra kuo. Informacijos apie jį yra labai mažai, nes jam visada kūryba buvo aukščiau už jį patį. Jis visada sakydavo, kad jo kūryboje atrasite tai, ką norite žinoti apie jį.
Ta mistika, ta nežinomybė mane visą laiką labai traukė. Koks jis žmogus? Jeigu jis parašė tokią knygą kaip „Rugiuose prie bedugnės“ būdamas kare?Juk ten viskas taip paprasta, o kartu ir tiek nepaprastų dalykų. Toks aiškus ir toks neaiškus tas Salingeris. Aš tikrai šitą rašytoją labai labai myliu.
– Ar artima jums lietuviška literatūra?
– Aš stengiuosi ją pažinti. Mokyklos laikais nebuvo labai rimtai atsižvelgta į lietuvių literatūrą. Manau, reikia tam susikaupti. Dabar yra labai daug įdomios verstinės literatūros, ir tą lietuviškąją mes kažkaip paliekame su mintimi „ai, perskaitysiu vėliau“. Tačiau yra autorių, kurių knygas perskaičiau visas, pavyzdžiui, Granauskas.
Vos tik jis išleisdavo naują knygą, iškart imdavau ir su malonumu skaitydavau. Man jis labai artimas. Aš Granausko knygas iš tiesų siūlyčiau paskaityti visiems vaikams ir tiems, kas sako, jog tarybų laikais buvo gerai.
Aš ne visada suprantu, ką nori pasakyti Sigitas Geda, bet labai gerai jaučiu.
Aišku, lietuvių poezija yra puiki, nuostabi – Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda. Beje, pastarasis man iš tiesų ir atvėrė akis, kas yra poezija. Aš ne visada suprantu, ką nori pasakyti S.Geda, bet labai gerai jaučiu. Aš supratau, kad poezija nebūtinai yra apie tai, ką kažkas norėjo pasakyti. Nereikia analizuoti kiekvienos temos, kas ten slypi.
Supratau, kad S.Geda moka labai gerai perteikti patį jausmą – kažkokios vietos, kažkokio laiko. Bet jis perteikia savo jausmą, mes, atsidūrę ten, galbūt net jo nepajustumėme. Aš žinau, kad jei nuvažiuočiau į jo gimtinę, tikrai nepajusčiau to kalenimo ir girgždėjimo, bet jis man leidžia pajausti tai savo kūryba.
Aišku, patekau ir į Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Labai džiaugiausi šiomis knygoms, tuo, kad jos atsirado! Tokia išmintis, tiek sukaupta žinių, taip įdomiai jos pateiktos. Šia rašytoja aš labai žaviuosi, ji labai protinga ir graži moteris. Ji nėra visažinė, kaip dabar populiaru, bet labai gera savo srities žinovė. Taigi, gal… Kaip sakiau, Seimuras, Karlsonas ir Sabaliauskaitė (nusijuokia).
– Ar pamenate knygas, kurių dėl vienų ar kitų priežasčių įveikti nepavyko? Ar yra tokių?
– Aišku, yra. Tiesą sakant, aš jų pavadinimų net nepamenu. Matyt, tiesiog neatsirado santykis. Yra tokių knygų, kurias pradėjęs skaityti supratau, kad dar ne. Esu tik keletą puslapių perskaitęs Fiodoro Dostojevskio.
Niekada nenorėjau būti žmogumi, kuris 18-os yra perskaitęs visas F.Dostojevskio knygas. Būdamas 25-erių irgi supratau, kad man vis dar anksti. 36-erių – dar dar. Bet man vis tiek dar reikia turėti išminties, kuri būtų verta to knygos. Aš tikiuosi, kad kažkada prieisiu prie šių knygų, iš tiesų labai to noriu.
O kalbant toliau apie knygas, būdavo ir tokių atvejų, kai vienu prisėdimu kelias perskaitai. Per dieną net gal kokias tris – kokią dokumentiką ar biografinę knygą. Dabar mano namuose yra trys dovanotos biografinės knygos – Aliaksandro Lukašenkos, Winstono Churchillio ir Jurijaus Smorigino biografijos. Įdomiausia kol kas W.Churchillio, nors irgi ne per geriausiai parašyta. O A.Lukašenkos aš dar neatsiverčiau, galvoju, gal tiek to, bijau, kad labai sužavės (juokiasi).
– Kokios trys perskaitytos knygos jums patiko labiausiai? Galbūt net padarė didelę įtaką.
– J.D.Salingerio „Franė ir Zujis“, - pirma knyga, kurią pasiėmiau iš bibliotekos. Į Šventąjį Raštą visada galima atsiremti, bet jo veikiausiai nereikėtų dėti prie knygų.
Man labai patiko dar viena knyga – Witoldo Gombrowicziaus „Ferdydurkė“. Kai ši knyga aplink niekam nepatiko, man pradėjo patikti dar labiau. Man patinka W.Gombrowiczius, o ši knyga - labiausiai.
Kai ši knyga aplink niekam nepatiko, man pradėjo patikti dar labiau.
Gerų knygų yra daug. Štai dabar išleistas Michelio Houellebecq'o „Pasidavimas“. Tai nuostabi knyga, kurią siūlyčiau perskaityti visiems. Aš sakau, kad tai yra šiandienis Horoskopas vienam Zodiako ženklui – žmogui. Tas horoskopas sudarytas žiūrint ne į dangų, o į žemę. Ji apie tai, kas laukia mūsų ateityje, sakyčiau, tokia orveliška knyga.
Knygų yra labai daug ir tam tikru gyvenimo laikotarpiu jos visos daro įtaką. Savo laiku buvo ir Paulo Coelho, man labai patiko „Alchemikas“. Buvo ir Bukowskio metas, ir Murakamio perskaičiau beveik viską, gali bet kada atsiversti ir „Mažąjį Princą“, ir „Guliverio nuotykius“, ir „Robinzoną Kruzą“, „Don Kichotą“. Sakyčiau, gyvenime yra tokie šuorai, ir knyga daro įtaką būtent tuo metu, todėl trijų knygų net neskirčiau.
– Jeigu rašytumėte knygą jūs pats. Apie ką ji būtų? Galbūt įsivaizduojate kokio žanro?
– Aš labai mėgstu tuos pratęsimus. Tad gal ir būtų knyga apie tai, kaip vienas ar kitas personažas toliau gyveno. O šiaip, manau, būtų labai rami knyga apie vieną žmogų, apie jo kelionę. Tokia paprasta buitiška knyga – sutiko, pavalgė, išėjo. Gal dar kokį fantastinį elementą įdėčiau, nes kartais fantastinių elementų būna ir gyvenime.
Nerašyčiau biografinės knygos, man keista, kai 40-ies metų žmonės jau rašo biografines knygas, gal įdomiausi dalykai tau dar tik įvyks? Aš rašyčiau apie žmogų, apie paprastą žmogų, o viskas pasibaigtų meile. Ilgai ir laimingai gyventų.
