„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Ginkluotos rezistencijos eilėse: kaip veikė partizanų Žalioji rinktinė

Leidykla „Briedis“ pristato pirmąją Vlado Vyšniūno-Aušrelės knygą „Ginkluotos rezistencijos eilėse. Eilinio partizano atsiminimai“ iš ciklo „Nuteistieji myriop ne visada numiršta. Pasakojimai, kuriuos sukūrė gyvenimas“. Joje autorius atskleidžia partizanų Žaliosios rinktinės gyvenimą 1944–1946 metais, rašoma pranešime spaudai.
Knygos viršelis
Knygos viršelis

V.Vyšniūnas (slap. Gražvydas, Aušrelė) – mokytojas, statybininkas, rašytojas, partizanas, politinis kalinys SŽ-877. Buvo nuteistas 10 metų kalėti lageryje ir 5 metus tremties be teisių. Atbuvus bausmę įvairiuose lageriuose, ištremtas į Karagandą. 1961 m. grįžo į Lietuvą.

Bendradarbiavo partizanų spaudoje, parengė mašinraštinį almanachą „Žodžiai iš miško“ (3 numerius). Nepriklausomybės metais antologijoje „Tremtinio Lietuva“, almanachuose „Varpai“, „Baltija“, žurnale „Metai“, kai kuriuose laikraščiuose paskelbė poezijos, prozos partizanų kovų, lagerių tematika. 1995 m. JAV lietuvių Tautinės sąjungos organizuotame novelės konkurse laimėjo premiją už apsakymą „Mindaugas“. Išleido pirmąją Tremties archyvo knygą „Šiaurės eskizai“ (1990), išspausdino apysakų, filosofinių esė. 1997 m. V. Vyšniūnas apdovanotas „Varpų“ literatūrine premija.

Nuoroda
Ginkluotos rezistencijos eilėse. Eilinio partizano atsiminimai,
Vladas Vyšniūnas-Aušrelė
Įsigyti
* Kai įsigyjate partnerių paslaugas per 15min puslapį, mes gauname komisinį. Turiniui tai įtakos nedaro.

Ši knyga iš esmės yra nebylus priekaištas visiems, kurie savo bailumą teisina pasakymu – „niekas nenorėjo mirti“. Pasaulėžiūrinio pasirinkimo psichologija pokario Lietuvoje parodė, kad tradicinės pasaulėžiūrinės sistemos yra bejėgės prieš tiesmukišką jėgą ir smurtą, jos tiesiog neveikia. Pasirodo, ištikimybės savo kraštui jausmą turi ne kiekvienas, o tik tie, kurie savo pasaulėžiūros susilietimo su kasdieninio gyvenimo reikalais ir moralinėmis problemomis taškuose geba susidoroti su grėsmę gyvybei keliančiais iššūkiais.

Taip buvo visur ir visada, todėl asmeninių apsisprendimų visuma ir organizuotos kovos mastas bei kokybė ir yra pagrindinis Laisvės kovų kokybės indikatorius. Partizano V. Vyšniūno-Aušrelės knyga yra būtent apie tai.


Stovyklaujant Liaudiškių miške, slinko kaip niekad ramios dienos. Vyrai juokavo, jog gyvename kaip pas poną Dievą už pečiaus. Nors iki Šeduvos tebuvo vos septyni kilometrai, o iki Baisogalos – lygiai tiek pat, abiejų miestelių stiprios NKVD įgulos mūsų valdose nesirodė. Mūsų išklijuoti atsišaukimai Gimbogalos stotyje kabėjo niekieno nenuplėšti daugiau kaip savaitę. Niekas jų nepalietė ir išklijuotų ant stulpų apylinkės vieškeliuose bei pieno nugriebimo punktų skelbimų lentose. Taikiai sugyvenome ir su Linkaičių miške stovinčia reguliariąja kariuomene. Mes neužkabinome kareivių, jie – mūsų. Tarp kitko, raudonarmiečiai už Linkaičių kaimo ribų nesirodydavo. Reikia manyti, jog pulko vadovybė gerai žinojo apie mūsų egzistavimą jų pašonėje ir griežtai uždraudė savo kareivių gastroles toliau nuo bazės. Kad taip buvo iš tikrųjų, liudijo faktas, jog gretimame Margavonių miškelyje nuo tremties slėpėsi net penkios ūkininkų šeimos su mažais vaikais.

Aptikome juos eidami žvalgybon ir labai išgąsdinome. Mane šis atsitikimas sukrėtė iki pat gelmių, nes vienoje šeimoje išvydau tarp dviejų medžių pakabintą lopšį su vos kelių mėnesių kūdikiu. Aš paklausiau jo motinos:

Ar seniai taip slapstotės?

Nuo pat gimdymo. Jei nebūtume išbėgę iš namų ir pasislėpę miške, dievai žino, kur šiandien būtume atsidūrę!

Betgi kūdikis gali susirgti! Tokiam vabalėliui reikalinga ypatinga priežiūra, o tai bus neįmanoma užėjus darganoms…

Motina niūriai atsakė:

Miške vis geriau negu gyvuliniame vagone užkaltais langais ir užrakintomis durimis. 1941 metais pati mačiau, kaip į juos suvarė tiek žmonių, jog nebuvo vietos atsigulti. Čia mums užtenka ir gryno oro, ir net pieno. Krūmuose laikome karvę, todėl nesiskundžiame...

Šiurpas persmelkė kūną klausantis, deja, buvome bejėgiai ką nors pakeisti.

Tik širdyje pajutome dar didesnę neapykantą komunistams, kurie buvo kalti už šitokias tragedijas. Kapitonas nenorėdavo leisti manęs žvalgybon, nes aš privalėjau spausdinti atsišaukimus. Žvalgyba – pavojingas dalykas, tačiau savanorių niekada netrūkdavo. Tai todėl, jog jauniems žmonėms ramus gyvenimas miške labai įkyrėdavo. Atrodė, kad tarp bolševikų valdžios ir partizanų įsiviešpatavo taika, tačiau taip nebuvo. Tai buvo tik tyla prieš audrą. Mes karaliavome kaimuose, o stribai privalėjo kiurksoti miesteliuose. Nakvoti grįždavome miškan, tačiau dar prieš aušrą į visas puses išeidavo žvalgai.

Mes žinojome, jog komunistų valdžia labai širdo, negalėdama laisvai gastroliuoti po kaimus. Išvykos jiems rodėsi pavojingos, nes sklido gandai, jog Varnionių, Mažuolių, Liaudiškių miškuose laikosi vos ne tūkstantis gerai ginkluotų partizanų. Stribams ir enkavėdistams reikėjo rūpintis ne išvykomis į kaimus, o miestelių apsauga. Bolševikinio teroro organizatoriai gerai žinojo, kas jiems nutiktų, jei tokia partizanų armija užpultų jų miestelį. Širdo ne tik valdžia, bet ir stribų žmonos, nebesulaukdamos vyrų su lauktuvėmis iš kaimo. Jos visiškai nesidžiaugė, kad vyrų ir sugyventinių nebevaro į pavojingas užduotis. Stribų žmonos laukė tik lašinių, dešrų ir kitokių gėrybių, o kas dėl pačių vyrų, tokių pašlemėkų niekada netrūko ir netrūks. Tiesa, pasitaikydavo ir „tikros“ meilės pavyzdžių. Viena stribo našlė pasižadėjo netekėti, kad tik Viešpats nubaustų partizaną, nuo kurio kulkos žuvo jos vyras. Pasakojo, jog ji vaikščiojo po Šeduvos miestą lyg Biliūno Juozapota ir guodėsi vos ne kiekvienam sutiktajam:

Aš kasdieną sukalbu rožančių, kad Dievas pakorotų tuos, kurie nušovė mano vyrą. Jis buvo toks geras ir taip mane mylėjo. Kol buvo gyvas, niekada namuose netrūkdavo nei lašinių, nei dešrų. Dabar nebežinau, ką daryti…

Tarp kitko, apie šito stribo mirtį buvo parašyta netgi laikraštyje. Nekrologe jis buvo vadinamas geriausiu Lietuvos sūnumi, paaukojusiu gyvybę kovoje su buržuaziniais nacionalistais, ginant žemę gavusius naujakurius ir brangiąją sovietinę valdžią, atnešusią Lietuvai Stalino saulę.

Po kiek laiko, visiškai atsitiktinai, sužinojau šios istorijos detales. Atsitiko taip: trys patys drąsiausi Šeduvos stribai, gavę laisvalaikio, išvažiavo į Pakalniškių kaimą „pamedžioti“. Užsukę pas arčiausiai kelio gyvenantį ūkininką, ėmė tardyti jį ir šeimą, prisigalvoję nebūtų dalykų. Norėdamas išsisukti nuo gresiančių nemalonumų, ūkininkas pavaišino neprašytus svečius degtine ir pačia geriausia užkanda. Deja, nepadėjo. Prisivaišinę stribai pasidarė dar aršesni. Jie iškratė ne tik svirną ir trobą, bet ir visas spintas. Išvažiuodami prisikrovė pilną bričką lašinių, dešrų, avių kailių ir kitokių gėrybių. Susėdę į vežimą stribai prigrasino tylėti, nes, pasiskundus valdžiai, tą pačią dieną būsią išvežti į Sibirą.

Tokių atsitikimų pokario metais pasitaikydavo gana dažnai. Apiplėšti ūkininkai ne tik kad nesiskųsdavo valdžiai, bet net kaimynams nepasipasakodavo. Tačiau šį kartą tipiška istorija baigėsi netipiškai. Pasitaikė taip, jog tą dieną netoliese esančiame Kleboniškių miškelyje buvo apsistojęs partizanų būrelis. Apiplėšto ūkininko piemuo nubėgo pas juos ir papasakojo, kas dedasi šeimininko namuose. Partizanai tuoj pat suruošė pasalą prie vieškelio esančiuose krūmuose ir nukovė visus tris „geriausius“ Lietuvos sūnus, grįžtančius į Šeduvą. Jų prisiplėštas turtas buvo grąžintas savininkui.

Paprastai partizanai vietą stovyklavimui išsirinkdavo kvartalo gilumoje, atokiau nuo iškirstų biržių, tarp didelių medžių, gebančių išsklaidyti laužų dūmus. Šį kartą rinktinė apsistojo miško pakraštyje, prie pat kvartalinės biržės, tik 30 metrų nuo Beržės upės. Čia augo nepaprastai gražus, sausas pušynas, ir kitą tokią vietą stovyklavietei vargu ar buvo įmanoma rasti. Tą pačią dieną išsikasėme šulinį geriamajam vandeniui, įrengėme slėptuves daiktams pavojaus atveju ir „šaldytuvą“ maisto produktams. Taip vadinome specialią duobę maisto produktams laikyti.

Visa tai buvo reikalinga, nepriklausomai nuo to, kiek ilgai teks stovyklauti. O šito numatyti buvo neįmanoma. Nepaisant visų atsargumo priemonių, NKVD žvalgyba netrukus sužinodavo apie mūsų dislokacijos vietą, todėl reikėjo būti labai budriems. Kad apsisaugotume nuo netikėto puolimo, visuose keturiuose miško kvartalo kampuose buvo įrengti sargybos postai, kuriuose užsimaskavę dieną naktį budėjo po du sargybinius. Teoriškai jie privalėjo pastebėti kiekvieną žmogų, pasirodžiusį netoli stovyklos. Rytais iš pamiškių grįžę žvalgai raportuodavo apie padėtį kaimuose.

Be to, Radviliškyje, Šeduvoje ir Baisogaloje gyvenantys ūkininkai privalėjo tuoj pat pranešti mums apie bet kokį NKVD kariuomenės padidėjimą. Žodžiu, visi manėme, jog nėra jokio pavojaus šitame gražiame miške užsibūti ilgiau, negu buvo numatyta konspiracijos taisyklėse. Deja, negalėjome žinoti, jog netrukus po mūsų atvykimo Šiauliuose, NKVD štabe, skubiai buvo pradėtas rengti operacinis planas mūsų rinktinei sutriuškinti. Enkavėdistų generolai padarė išvadas iš neseniai įvykusio mūšio su partizanais netoli Krosnos miestelio. Netekę daugiau kaip 200 kareivių, jie įsitikino, kad į didesnį partizanų būrį reikia žiūrėti rimtai. Kovotojai už laisvę visada priešinasi iki paskutinio šovinio, jie linkę geriau žūti, negu pasiduoti gyvi. Dėl tos priežasties Žaliajai rinktinei sutriuškinti NKVD kariauna, konsultuojama paties Rusijos pilietinio karo budelio vidaus reikalų komisaro Juozo Bartašiūno 39, parengė iš tiesų grandiozinę operaciją. Vos 3500 ha ploto užimantiems Varnionių, Mažuolių, Liaudiškių miškams kratyti buvo sutelkta tūkstančiai kareivių, keliolika šarvuotųjų automobilių, tankų ir net aviacijos eskadrilė. Žinant aplinkybę, jog Liaudiškių mišką nuo Mažuolių miško skiria neišbrendama Beržės upė, toks kariuomenės kiekis stebino. Nesinori tikėti, kad NKVD generolai būtų priėmę už tikrą pinigą gandus, jog Liaudiškių miške laikosi tūkstantis ginkluotų partizanų. Žmonės tvirtino, jog tąsyk mus puolė daugiau negu 5000 rusų kareivių. Savaime aišku, jog tikslus jų skaičius liks paslaptis, tačiau žinome, kad operacijoje dalyvavo NKVD, pasieniečių ir reguliariosios armijos daliniai, dislokuoti Šiaulių, Panevėžio ir Kėdainių apskrityse.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs