– Didžiąją gyvenimo laiko dalį praleidai Klaipėdoje, pajūryje. Kaip sekėsi čia adaptuotis, kaip keitėsi miesto aplinka, kultūrinis klimatas? Ar nebuvo kokių siūlymų ir planų keltis į Vilnių, ar dumti kur į užsienio didmiestį?
– Klaipėdoje atsiradau būdamas septynerių. Kartu su tėvais atsikraustėme iš Marijampolės (anuometinio Kapsuko), iš nuosavo namo su kiemu persikėlėme į penkiaaukštį, kuriame buvo daugybė kaimynų, bendras kiemas, o visi kaimynų vaikai kalbėjo arba žemaitiškai, arba rusiškai – būdavo sunku susikalbėti...
Prisimenu kai, jau pagyvenę porą mėnesių, kartu su seserimi grįžinėjome namo ir pamatėme mūsų lange stovint kažkokį pliką nepažįstamą dėdę su barzda – tik tada supratom, kad tai ne tas namas. Lygiai toks pats, kaip kiti, bet per vieną „blokelį“ į priekį.
O kalbant apie kultūrą... Kiek atsimenu iš vaikystės, Klaipėda tada buvo toks jūreivių, banditėlių miestas, kurį tik vėliau keletas valdžioje buvusių žmonių pabandė šiek tiek civilizuoti. Kai čia įsisteigė tuometinės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetai, į Klaipėdą buvo pradėti kviesti menininkai, ypač dailininkai (jiems, kad atvažiuotų, duodavo butus), situacija ėmė keistis. Iki tol čia tvyrojo tokia uostamiesčio, proletarinio miesto, agresijos, nuolatinių muštynių tarp rajonų nuotaika. Priklausymas tam tikroms chebroms, komandoms, getams buvo savaime suprantamas. Galėdavai būti sumuštas vien dėl to, kad vaikštai po „svetimą“ teritoriją.
– Ar dalyvaudavai tose muštynėse?
– Stengiausi išvengti, bet epizodiškai dalyvavau. Tik tada dar buvau labai jaunas, galima sakyti, vienas iš tų, kurie „padavinėja šovinius“.
Visiškai neseniai buvo tokia situacija: temstant einu gatve ir priekyje pamatau ateinant būrelį jaunų vyrų. Iš karto automatiškai imu svarstyti: „aha, šitoj komandoj šitas stipriausias – jį reikėtų eliminuoti pirmiausia, kiti du– pavojingi mažiau. Ar verta pereiti gatvę, ar galiu tiesiog praeiti pro juos?..“ Taip modeliuodamas situaciją staiga supratau, kad visa tai ateina iš tų jaunystės patirčių. Iš geto dresūros.
Ilgainiui situacija Klaipėdoje ėmė šviesėti, atėjo nepriklausomybė, vėl viskas pasikeitė... Ir vis dėlto šio miesto (nors jis ir trečias pagal dydį Lietuvoje) didmiesčiu nevadinčiau – veikiau tai toks keistas mažo miestelio ir gana solidaus uosto derinys, kuris man labai tinka ir patinka. Čia palyginti nedaug provincialumo, o aplinka – protestantiška, šiek tiek labiau skandinaviška, „rūstesnė“. Gyventojai čia mažakalbiai, kuriems svarbiau ne „pažerti puošmenų“, o pabaigti darbą. Šis miestas mane tiesiog „pasiėmė“, net nesvarstau, ar galėčiau gyventi kur nors kitur.
– Jei pakviesčiau retrospektyviai įvertinti tavo kaip rašytojo susiformavimą, menininko tapsmo procesą, ar galėtum išskirti kažkokius kertinius momentus, žmones, įvykius?
– Klausimas slidus, man iškart primena anų laikų mokykliniuose vadovėliuose populiarią formuluotę: „Kas nutiko tokio ir tokio rašytojo gyvenime, kad jis pradėjo rašyti prozą?..“ Bet iš tikrųjų tų kelio ženklų mano gyvenime buvo. Visų pirma pradėjau labai anksti, būdamas trejų metų, skaityti. Išmokau to praktiškai pats: sesuo ruošdavo pamokas, o aš ateidavau ir jos klausinėdavau. Pradėjau skaityti vaikiškas knygas, bet labai greitai perėjau prie knygų suaugusiesiems. Ten radau visokių keistybių. Skaičiau Servantesą, Čechovą, Dostojevskį ir krūvą kitų. Kitas klausimas, ką aš ten supratau... Atsimenu, kad Dostojevskio „Idiotą“ buvau bent du kartus išmetęs į šiukšliadėžę. Myškinas mane taip siutino, jog jis toks geras ir kartu toks bejėgis, kad tą knygą mesdavau į šiukšlinę, bet po kurio laiko išsitraukdavau atgal.
Visi mano vaikystės draugai buvo – nežinau, ar sąmoningai tokius rinkausi – blogiukai, dažnai iš skurdžių šeimų, ne tie, su kuriais ragintų bendrauti tėvai. Niekada nesiveržiau į dėmesio centrą, verčiau su kokiu „blogiuku-draugu“ keliaudavom po užmiestį, susiorganizuodavom visokias vaikiškas ekspedicijas, irstėmės plaustu pelkėje, dar kažką neįprasto susigalvodavom...
Visa tai ilgainiui suformavo ne aktyvaus dalyvautojo, o stebėtojo poziciją. Kai ji atsiranda, tu jau savaime kažkuo tampi: ar fotografu, ar dailininku, režisieriumi, rašytoju, – nesvarbu. Šį amatą pavadinčiau „žmonių stebėjimu“.
– Galbūt gyvenimas Klaipėdoje, atokiau nuo centro Vilniuje, padeda pastebėti mūsų literatūros lauko, bendruomenės raidą tarsi atsitraukus, iš šalies, žvelgti su tam tikra ironija?
– Ko gero taip, bet ta ironija galioja ne tik Vilniaus atžvilgiu. Stebėdamas pasaulį iš nuošalės, anksčiau ar vėliau pradedi į jį žiūrėti švelniai ironiškai. Tuo pačiu atsiranda ir autoironija – juk tu esi vienas iš jų, niekuo nesiskiri... Man tai primena Čechovo žvilgsnį: jis sugeba aprašyti žmones su labai didele meile, tačiau čia pat justi paslėpta šypsenėlė, pašaipa kartu su užuojauta.
– Skaitydamas ankstesnius pokalbius su tavimi, susidariau įspūdį, kad 1) poeziją suvoki labiau kaip budrų, įtemptą aplinkos stebėjimą (ir, tik po to, to pastebėjimo užrašymą) 2) esi socialus rašytojas, t. y. socialinis matmuo tau, kaip kūrėjui, vienas kertinių. Kaip reaguotum pavadintas „poetu-antropologu“?
– (Juokiasi – SV). Na, antropologas jau, matyt, yra objektyvus stebėtojas, o aš žiūriu labai subjektyviai. Beje, ant mano marškinėlių užrašyta „Anti Social Social Club“, tai tokiam klubui, matyt, ir galėčiau priklausyti.
– Ar savo kūrybą suvoki dalindamas ją tam tikrais etapais, ar labiau kaip vientisą visumą, tarkim, vieno braižo variacijas?
– Labiau kaip visumą. Nebuvo kažkokių radikalių persikeitimų, perėjimų, šuolių... Visa tai tėra ėjimas tuo pačiu keliu, tik gal pradžioj dar nelabai suprantant, kur jis veda. Paskui suvoki, kad racionaliai žiūrint toks kelias neperspektyvus, eina vis siauryn, lieka tik plonytė linija, skustuvo ašmuo. Ir toj linijoj labai mažai lieka tavęs paties... Aišku, esti daugybė būdų rašyti, bet man patinka šis: ėjimas nuo milžiniško asmeninio ego kažkur tolyn, prie kito, galbūt taip – prie kito žmogaus. Nepasakyčiau, kad šis kelias itin komfortiškas, bet, mano galva, jis teisingas, be to, juo eiti man įdomu.
Nesidomiu poezija kaip menu vien dėl paties meno, estetikos. Kaip ten Brodskis sakė? „Estetika – etikos motina.“ Estetika yra labai svarbi ir reikalinga, bet tai nėra tik užsižaidimai puošmenom, kažkokiais savitiksliais gražiais pasakymais.
– Esi išskirtinai ironiškas ir autoironiškas kūrėjas. Ar sutiktum, jog ironija gelbsti nuo banalybės? Ir, jei klausimą apverstume: ar ironija gali būti banali (tiražuojama, štampuojama)?
– Visa bėda, kad ironija gelbsti iki tam tikros ribos, tam tikro laiko. Galiausiai pamatai, kad gali ironizuoti kiek tik nori, bet tai visiškai nieko nekeičia – rizikuoji užstrigti kartėlio pilnoj terpėj, o tas kartėlis augs ir plėsis, tu iš švelniai ironiško darysiesi pilnas tulžies, tapsi tokiu pačiu viskuo nepatenkintu senuku, kaip ir daugelis... Reikia kažkaip išvengti niurzgėjimo, o vienintelis nuo to gelbstintis dalykas – autoironija.
Kaip reiškinys ironija nėra nei kaip nors perspektyvi, nei skatintina. Tai tiesiog toks savigynos būdas.
– Jaunas filosofas Ruslanas Baranovas „Šiaurės Atėnuose“ pernai publikavo įsimintiną esė „Prieš ironiją“, kurioje bandė parodyti ironijos silpnąją pusę, jos perteklinį naudojimą viešojoje erdvėje, soc. tinkluose. Pasak jo, „lemiamas argumentas prieš ironiją yra tas, kad kai situacija tampa svarbi, į ironiją nebekreipiama dėmesio ir ji nebetenka poveikio pasauliui. Ironikai mano, kad jie parodo to, kas yra, absurdą ir nenuoseklumus. Bet galiai ironija jau seniai neberūpi. Ironija yra komercializuota, ją galima prenumeruoti. Kol ironiškai demaskuojame galią, rengiame ironiškas akcijas ar feisbuke skandinamės ironiškuose pašnekesiuose apie visko blogumą, niekas nesikeičia. Pasaulis skrieja savo interesų orbita nekreipdamas dėmesio į ironijos princus.“[1]
– Viskas taip... Tik paprastai tie „egzistenciniai ironikai“ ir neieško kažkokių galios pozicijų. Iš tikrųjų beironizuojant kyla mintis, o kas nuo to ironizavimo keičiasi? Tu tik prisipildai daugiau kartėlio. O šiaip, galvoju, gal ir naivumas būtų smagi savybė. Tik labai sunku pagyvenusiam ironikui ištraukti iš savęs naivumą... Reikia bandyti.
Prisimenu vieną žmogų, kuris turėjo Dievo dovaną būti naiviu. Ateidavo prie nepažįstamo žmogaus, pasisveikindavo ir, tarkim, jei jam ko reikėdavo, paklausdavo, ar būtų kaip nors galima gauti tą ir tą daikčiuką, nes jam reikia štai tokiam dalykui. Visi tiek apstulbdavo, kad sakydavo: „na, gerai, imk nemokamai!“.
Ironiją lengva supainioti su galios pozicija, kai ateinama jau viską išmanant ir besišaipant iš neišmanėlių. O naivumas pramuša daug geriau: tu ateini kaip lygus pas lygų, o gal net šiek tiek žemesnis. Geri žurnalistai turi tokią taisyklę: imdamas interviu jokiu būdu negali pasirodyti protingesnis už pašnekovą. Turi būti labai gerai informuotas, puikiai pasiruošęs, bet mažumėlę kvailesnis.
– Bet ar nėra taip, jog naivumą lengviau įžvelgti kitame, o ne savyje? Ir ar taip stebint kitus, jų naivumą aprašant tekstuose, nėra pavojaus skambėti kažkaip elitistiškai, snobiškai? Ar rašydamas jauti kokią ribą tarp juoko ir atviresnės pašaipos, smerkimo, nors ir netiesioginės, bet didaktikos, moralizavimo?
– Viskas priklauso nuo eilėraščio, kurį tu rašai, ir nuo konkretaus personažo. Kaip darbo metodas pašaipa – netgi aštri pašaipa – visiškai tinkama. Čia mes daugiau gal kalbame apie kasdienį bendravimą, kur ironija nelabai tinka. Eilėraščiuose ji netrukdo.
O dėl naivumo... Kai savyje pastebi naivumą, tai labai nesusižavi – jį labai lengva supainiot su kvailumu, galvoti, „na va, koks durnius buvau...“. Gana dažnai pagaunu save esąs naivus kai kuriose elementariose situacijose. Jeigu anksčiau man būtų labai graudu apie tai prisipažinti, tai dabar nematau tame nieko blogo.
– Viename Tavo naujausios knygos („Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“, 2021) eilėraštyje, pavadinimu „Pats geriausias eilėraštis“, vaizduojama situacija, kai tėvas maitina dukrą barščių sriuba. Eilėraščių subjektui kyla idėja, jog iš šios situacijos gali rastis „tai bent“ eilėraštis, tačiau čia pat konstatuojama, kad jis nekyla (paradoksas – jis visgi yra, publikuotas). Atsispirdamas nuo šio teksto klausčiau kiek nubanalinto klausimo apie poezijos ir buities, kasdienybės, šeimos santykį. Kaip sekasi derinti šiuos gyvenimo sandus, galbūt poezija patogi tuo, kad nereikia kasdien, kaip prie kokio romano, sėdėti ir „stenėti“, tad pakanka naudotis laisvės – ir pastebėjimų – akimirkomis?
– Rašant romaną, aišku, to sėdėjimo yra daug daugiau, bet galvojimo, veikimo „stebėjimo režime“... – poetui jis praktiškai neišsijungia. Gali, pavyzdžiui, kalbėtis su žmogumi apie visiškai kitus dalykus ir pagauti save, jog kalbi beveik automatiškai – mat kažkas tavo galvoje sukasi, kažkokia, tarkim, eilėraščio užuomazga...
O su tavo cituotu eilėraščiu iš tiesų taip ir buvo: buvau sugalvojęs eilėraštį, bet paskui, nespėjęs užrašyti, pamiršau... Kadangi pamiršau, vietoj jo atsirado kitas. Galbūt nė nebūčiau užrašęs, bet dukra auga, jau ateina į knygos pristatymus ir aš būtinai turiu perskaityti būtent šitą eilėraštį. Nes jai labai patinka.
– Tavo sūnus Dovydas taip pat poetas. Kaip tai veikia tėvo ir sūnaus ryšį? Prisimenu, kad pasirodžius pirmiesiems eilėraščiams viešumoje Dovydas buvo kritikuojamas už „sekimą tėvo pėdomis“... O štai visai neseniai vyko bendras judviejų kūrybos vakaras, tiesa, jau ne pirmas toks.
– Buvo tokių dinastijų, kur tėvas ir sūnus – abu rašytojai – buvo vos ne asmeniniai priešai, o maištas prieš tėvą buvo aiškiai išreikštas. Nežinau, gal aš nebuvau toks jau milžiniškas niekšas, tad prieš mane maištauti nereikėjo.
Dėl tų visų sekimų... Man atrodo, jauni žmonės visada kuo nors seka. Ir jeigu jis seka tėvu, kuris rašo, tai, sakyčiau, visiškai normalu. Juolab, kad Dovydas turi savo pamatymą, visai kitokį negu mano. Galbūt išraiškos formos, kartais gal net eilėraščio personažai suskamba panašiai, bet tas jo „pamatymo būdas“ yra visai kitas. Ir su juo būti, skaityti viešai, labai smagu. Jau kelintą kartą darome tuos bendrus skaitymus: vienas perskaito vieną eilėraštį, kitas – kitą ir t. t. Išeina toks improvizuotas vienas megaeilėraštis.
Viskas prasidėjo irgi keistai: iki pat kokių 15–16-os jis man nieko nerodė. Rodė tuos eilėraščius tik mamai, prigrasė man nesakyti. Tik paskui pamačiau ir išsižiojau – turim poetą! Be to, Dovydas dar ir būgnininkas. Kai jam buvo gal 8-eri, jis pasakė: „tėti, aš manau, kad aš galėčiau gerai groti būgnais!“ Sakau: „Gerai, gal ir galėtum. Štai čia puodų dangčiai, čia pagalvės – imk ir grok!“. Ir po metų jis jau grojo tikrais būgnais, ir grojo puikiai!.. Dar yra sūnus Rokas, kuris irgi toli nuo šeimos nenuėjo (yra reperis – SV).
– Kadangi jau prakalbom apie muziką: buvai vienas svarbiausių ramsčių muzikos grupėse „Kontrabanda“ ir „Rokfeleriai“. Ką tau, kaip asmenybei, davė muzikinė praktika, bliuzrokas? Ar šiuo metu jos nestinga, jei taip, kuo bandai ją kompensuoti, pakeisti?
– Mano galva, visi, rašantys eilėraščius, turėtų pasimokyti muzikos, kompozicijos pagrindų. Esu diplomuotas džiazo bosistas, turiu dar ir choro dirigento diplomą, tad muzika mano gyvenime užėmė didelę dalį. Tai yra tobuliausia formos mokykla – praktinė, be didelių teorinių svarstymų! Paklausai vieną, antrą kūrinį ir pamažu supranti, kaip padaromi visi. Principas, pati struktūra, iš esmės ta pati – ar klausytum klasikos, ar džiazo, ar šiuolaikinės muzikos. Ir tai galioja visiems menams.
Negalėčiau sakyti, kad tose grupėse buvau pagrindinis. Mano koncepcija – ir didžiausias noras – buvo, kad grupė būtų grupė, kad kiekvienas įneštų savo dalį. „Kontrabandos“ laikais daug laiko praleisdavome kartu, visa kūryba atsirasdavo iš bendrų repeticijų, improvizuojant. Visi kartu buvome autoriai. Žinoma, kaip ir visuose kolektyviniuose darbuose, buvo ir tam tikrų niuansų. Kiekvienas su savo keistenybėm, privalumais ir trūkumais...
– O tekstus dainoms dažniausiai rašei tu?
– Tekstus dainom rašiau aš. Labai stengiausi nepainioti dainų tekstų su eilėraščiais. Manau, tai labai skirtingi žanrai: eilėraštis turi veikti vienas pats sau, o dainos tekstas be pačios dainos tampa beprasmiu.
– Kaip reagavai kai Bobui Dylanui buvo paskirta Nobelio literatūros premija?
– Normaliai... Tiesą sakant, į Nobelį žiūriu su tam tikra ramia distancija, ten irgi visokių keistų dalykų pasitaiko.
– Taigi, laikaisi pozicijos, kad dainos tekstas nėra literatūros dalis?
– Taip. Aišku, daina dainai nelygu. Gali būti visokių atvejų. Yra dar toks žanras, kurį pas mus kažkodėl vadina dainuojamąja poezija, kai pirmiau paimamas eilėraštis, o tada iš jo padaroma daina. Bet įprastai grupei kuriant savo muziką, pradinis etapas yra muzikinis – tekstas seka paskui. Aš netgi turėjau susikūręs savitą dainų teksto rašymo sistemą: iš anksto visaip susižymėdavau ritminę liniją, visus akcentus, – niekas nebūtų supratęs, kas ten per „kardiogramos“ – o tik tada rašydavau tekstą.
– Kalbamės Klaipėdos dramos teatre, esi šio teatro meno vadovas (nuo 2008 iki 2018 m. – literatūrinės dalies vedėjas). Kokias funkcijas ir prievoles, priskiriamas šiai pareigybei, tau atlikti maloniausia ir kokias, galbūt, malonu mažiau?
– Laimei, aš nesu tradicinis meno vadovas, o ir mūsų teatro vadovas nėra visiškai tradicinis – jis turbūt jauniausias Lietuvos teatrų vadovas, atėjęs truputėlį iš kitos sferos, puikus vadybininkas, kuriam patinka teatras ir kuris jį gerai išmano – tokių žmonių Lietuvoje nedaug. Mes su juo ir dirbam tokiu savotišku tandemu, be didesnių ginčų. Dar kol jis nebuvo vadovu, vis pašnekėdavom, ko trūksta teatrui. Iš tų pokalbių ilgainiui gimė logiška, strategija, kurią dabar įgyvendinam. Turiu galvoje ir tarptautinį teatro festivalį „TheATRIUM“, ir režisierius iš visos Europos, kurie čia atvažiuoja ir stato spektaklius. Turime labai gerą aktorių trupę, bet ji Lietuvoje sukasi tokiame uždarame rate – gerų režisierių palyginti nedaug – tuos režisierius iš karto visi teatrai gaudo... Dėl to ir sumanėm kviestis gerus režisierius iš užsienio. Dabar jau matome rezultatus: aktoriai pasikeitė, atsirado laisvė, universalumas, pasitikėjimas savimi.
Mano funkcijos teatre savotiškos. Nesu iš tų, kurie stengiasi autoritariškai sudarinėti repertuarą. Visuomet tariuosi su Tomu (teatro vadovu – SV). Stengiamės būti mobilūs, skirstyti didelį teatrą mažais segmentais ir žiūrėti, kad kiekvienas jų dirbtų savo darbą. Taip pat tenka važinėti po festivalius, kitus teatrus, ieškoti režisierių, kurie būtų įdomūs ir mums reikalingi.
– Stebint Lietuvos teatrą mane, kaip žiūrovą-mėgėją, neretai erzina perdėtas aktorių dramatizmas, perspausta emocija, vaidybinės raiškos patetika. Pavykęs vaidmuo, sakyčiau, yra tas, kai jauti, kad aktorius nebevaidina, jis tiesiog gyvena vaidmenyje...
– Taip, geri režisieriai aktoriams kartoja „nevaidink, nevaidink!..“ Bet kas skiria gerą režisierių nuo vidutinio: pirmasis gali padaryti, kad kiekvienas aktorius – netgi šiek tiek prastesnis – scenoje atrodytų gerai, parinkti jam tinkamą vaidmenį. Tada dingsta solavimas, atsiranda orkestras.
– Ne taip seniai – 2019 m. – išleidai pjesių rinkinį „Kas prieš mus“. Man atrodo, kad pjesių rinkinių, ir taip retai pasirodančių knygynuose, padėtis nėra pavydėtina: jos lyg ir laikomos labiau teatro dalimi, nei grynąja literatūra, t. y. nei tekstu, kurį skaitytojai griebtų ne mažiau nei romaną ar gerą poezijos rinkinį... Ar įmanu – ir ar reikia – pjeses sugrąžinti į platesnę skaitymo apyvartą?
– Pjesių padėtis ir yra tokia nelabai aiški... Negalėčiau net pasakyti, ar jas skaito su teatru nesusiję žmonės. Vienas kitas – galbūt. Aš tai nuo pat vaikystės jas skaitydavau, nes tai daryti velniškai įdomu, tai puiki, daug vietos skaitytojo vaizduotei paliekanti, literatūra. O kaip ji vadinasi, kokiam žanrui priklauso – visiškai nesvarbu.
– Tavo iniciatyva į lietuvių k. išversta ir išleista labai įdomi baltarusių poetės, žurnalistės Sabinos Brilo eil. rinktinė „Tiras „Biblio“ (2019). Įdomu, kad lėšas knygai pavyko surinkti tiesiog paskelbus prašymą socialiniame tinkle – tai retai mūsų literatūros lauke nutinkantis dalykas... Kaip manai, ar toks būdas gali tapti vis populiaresnis leidžiant labiau nišines, menkesnį pelną leidykloms nešančias knygas?
– Žinai, man visada kėlė susižavėjimą mažos mobilios struktūros, kurios sugeba veikti greitai ir efektyviai. Šiuo atveju mane tiesiog pagavo impulsas: Sabinos eilėraščiai man patinka, buvau išvertęs ir parengęs keletą publikacijų, tad tiesiog pamaniau, o jeigu pabandžius šitaip – be jokių pagalbų, jokių oficialių rėmimų. Ir žmonės sureagavo žaibiškai – per kelias valandas mes jau turėjome visą leidybai reikalingą sumą. Negana to, per pandemijos metus, kai visi buvo sulindę į „Zoomus“, į savo „Mapetų šou”, gimė beprotiška idėja akciją pakartoti ir išleisti dar vieną knygą – Solveigos Masteikaitės eilėraščių rinkinį. Ir vėl pavyko.
Aišku, jeigu leidėjai taip nesivaikytų pelno, galėtų uždirbti iš kokių negudrių bestselerių ir atlaužti truputėlį pelno jiems patinkančio poeto ar prozininko knygai. Tai irgi galėtų būti tam tikra mecenavimo forma, kylanti iš rūpesčio šiuolaikine literatūra.
– Vienoje tavo pjesių – „Pašaliniams draudžiama“ – ginčijasi senas, patyręs bitininkas ir romantikas poetas. Bitininkas sako, kad žmonės iš paskutiniųjų stengiasi, kad tik nereiktų galvoti apie savo gyvenimus, bėga nuo refleksijos, o poetas teigia norįs, kad „žmonės nebijotų būti geri“. Tuomet bitininkas atkerta, kad žmonės nenori būti geri, nes gerumas tolygus silpnumui... Šiame ginče (apskritai pjesėje), be kitų dalykų, šaržuojami stereotipai apie poeto laikyseną ir vaidmenį visuomenėje. Vis dėlto, jei truputį nuo pjesės atsitrauktume, kaip pats tą poeto vaidmenį – jei vaidmuo čia ne per skambus žodis – suvoki? Kiek poezija gali turėti įtakos platesniam žmonių ratui?
– Čia yra niuansas: tas bitininkas yra tas pats poetas, tik senatvėje. Dabar aš būčiau bitininko pusėje, jaunas ir naivus poetas man kelia tik malonius prisiminimus ir nepiktą šypseną.
Bet vėlgi... Kodėl mes galvojame, kad poezija turi padaryti įtaką daugumai? Įtaką daugumai padaro tik labai kvaili ir neįtikinami dalykai. Galime prisiminti kad ir pastaruosius porą metų, 5G ryšį, pandemijos laikotarpį, visas tas sąmokslo teorijas... Vieną beprotišką, pamišimu trenkiančią teoriją keičia kita – dar labiau beprotiška. Ir tokios teorijos daro įtaką daugybei žmonių, gali tapti ir masinėmis. O poezijos laukas labai nedidelis, bet, kartais pagalvoju, tuos savo lauko žmones poezija veikia gana smarkiai. Gal net keičia juos. Poetui visiškai nebūtina paveikti stadionus ar visą socialinį tinklą. Ne jo darbas platinti masinę beprotybę. Jeigu savo eilėraščiais iš tiesų paveiki penkis ar dešimt žmonių, tai ir yra tai, kuo galima džiaugtis ir ko verta tikėtis.
