Be eiliuotų pamuzikavimų, pašmaikštavimų, asmeniškų atodūsių bei fluksiškų aforizmų, be dienoraštiškų pabiručių – knygoje sudėti ir sapnų aprašymai, sudarantys antrąją rinktinės dalį. Siurrealistinėse fantasmagorijose apstu gerai mūsų pasaulyje žinomų asmenybių, atpažįstamų (baugių, absurdiškų) laikmečio situacijų bei nuojautų.
Šios knygos pratarmę parašė poetas, eseistas, dramaturgas, Jotvingio premijos laureatas Gintaras Grajauskas. Ją ir pateikiame skaitytojams.
*****
Su Vytautu Landsbergiu esame susitikę iš arti, akis į akį, tik vienintelį kartą – kažkurioje užsienio knygų mugėje. Kėlėmės vienu liftu. Pasisveikinome. Patylėjome.
Sutapimas – žemyn tuo pačiu liftu leidausi su Jonu Meku. Pasisveikinome, patylėjome.
Trys navatniausi lietuviai man – Mekas, Mačiūnas ir Landsbergis.
Gal čia netgi galima įžvelgti kokį nors ženklą. Trys navatniausi lietuviai man – Mekas, Mačiūnas ir Landsbergis. Tokie ir labai lietuviški pačia savo esme, ir tuo pačiu turintys kažką, ką dauguma tautiečių jau praradę. Kažką iš žaidžiančio vaiko įsitraukimo į vyksmą. Prigimtinio gebėjimo būti.
V.Landsbergio eilėraščiai vietomis primena Strazdelį. Tokie patys pačiulbėjimai iš didelio skaudėjimo, lengva ranka užrašyti labai muzikalaus žmogaus.
Nežinau, ar V.Landsbergis laiko save poetu. Tikriausiai ne. Veikiausiai vadina save kaip nors paprasčiau – parašinėtoju ar paeiliuotoju.
Man atrodo, kad į savo eilėraščius Vytautas Landsbergis nežiūri labai rimtai. Žiūri paprastai, gal net atsainokai kažkaip. Kartais net pasikrizendamas. Bet tai nepalyginamai geriau, negu pernelyg rimtai žiūrėti į savo eilėraščius.
V.Landsbergis vienu metu ir tiki žodžio galia – ir tuo pačiu ironizuoja tą pa(si)tikėjimą. Esu visiškai tikras, kad jis ironizuoja ir patį save. Turi tokį ypatingą atsitolinimo sugebėjimą. Lyg pasižiūrėtum į visą pasaulį ir save jame, truputį atsitraukęs – ir staiga pamatytum, kad viskas yra vienodai svarbu ir viskas yra vienodai nesvarbu tuo pačiu metu. Ir tu pats.
Man atrodo, kad į savo eilėraščius Vytautas Landsbergis nežiūri labai rimtai. Žiūri paprastai, gal net atsainokai kažkaip.
Vytautas Landsbergis turi daug gerbėjų ir daug nekentėjų. Dalis visada siuto ant jo vien todėl, kad visiškai nieko nesupranta, ką jis ten kalba. Kita, mažesnioji dalis siuto būtent dėl to, kad supranta, ką jis kalba.
Panašiai yra ir su jo eilėraščiais. Bet tai nesvarbu. Eilėraščiai, kaip ir žmonės, neprivalo nei patikti, nei įtikti visiems.
Vytauto Landsbergio eilėraščių, tikėtina, ilgai nebus oficialiojoje lietuvių literatūros istorijoje. O jei kas nors kada sugalvos juos ten įtraukti, garantuotai akimoju atsiras visas pulkas norinčių juos iš ten išbraukti.
V.Landsbergiui vienodai sunku ir su nekentėjais, ir su ne visai adekvačiais gerbėjais. Kokių savybių reikia turėti, kad net specialiai nesistengdamas surinktum dvi minias, kurių viena tave garbintų, o kita nekęstų? Ir kokios nesvietiškos stiprybės reikia, kad tai galėtum ištverti – ir tuos nekentėjus, ir tuos garbintojus? O pats akivaizdžiai nesi minios žmogus. Bandai kalbėtis su minia asmeniškai, kaip vienas žmogus su kitu žmogumi.
Labiausiai įsiminęs Vytauto Landsbergio tekstas? „Pasaulis yra didelis ir keistas“. Jau nebepamenu, kokia proga Vytautas Landsbergis tai pasakė televizijoje. Vos vos šyptelėdamas, kiek liūdnokai ir kiek kreivokai. Berods, po staiga kaip iš kiauro maišo pasipylusių Lietuvos valstybės pripažinimų?
Vytauto Landsbergio eilėraščių, tikėtina, ilgai nebus oficialiojoje lietuvių literatūros istorijoje.
Kažkokiu paslaptingu būdu šita frazė man siejasi su mano senelio fraze, kuri kadaise lygiai taip pat įsirėžė į atmintį visam laikui: „Kai durnai darai, durnai ir išeina.“ Neieškokite čia jokių poteksčių, jų nėra. Šita antroji frazė veikiau antitezė, toks rėmas tam „dideliam ir keistam pasauliui“. Tai tiesiog – du pasakymai, įsirėžę man atmintin visam gyvenimui. Gal net kiek prisidėję prie manosios pasaulėžiūros formavimosi.
Šita knyga – smarkiai vienišo, ilgą ir pavydėtinai turiningą gyvenimą nugyvenusio žmogaus užrašai. Stebėtinai daug visko regėjusio. Tai gera knyga. Būkite malonūs, neskaitykite jos vien kaip literatūros. Apskritai literatūros jau seniai nebevertėtų skaityti kaip literatūros.
Kai tik išaiškėjo, kad tarp „menas liaudžiai“ ir „menas sau“ ne toks jau didelis skirtumas: ir viena, ir kita pasaulio beveik nekeičia į geresniąją pusę. Į blogąją sėkmingai keičia televizinė propaganda – bet tai jau ne meno sferos. Ir nėra taip jau svarbu, tiesą sakant, tie visi menai ir tie visi menininkai. Meno galia yra smarkiai pervertinta.
Šita knyga – smarkiai vienišo, ilgą ir pavydėtinai turiningą gyvenimą nugyvenusio žmogaus užrašai.
Pasaulis yra didelis ir keistas. Jame gyvena keisti žmonės. Gyvena kaip išmanydami. Ir neišmanydami. Kiekvienas galvoja, kad jis gyvena teisingiausiai. Todėl pasaulį sunku pakeisti. Literatūroje galima išskaityti gyvo žmogaus balsą. Muzikoje galima išgirsti gyvo žmogaus balsą. Gal to ir visai gana, kad mūsų buvimai, mūsų skaitinėjimai ir rašinėjimai įgautų šiokią tokią prasmę.
O dar geriau – megzti antklodes ir kojines. Nes tai tikrai keičia pasaulį į gerąją pusę:
Mamutė parodydavo man
savo sutinusias kojas.
Galėsiu aš jai parodyt.
Ji megzdavo viena vėlyvą naktį
antklodes ir kojines
ir apie mus visus galvojo.
O man kažko galvojimas –
tas pats mezgimas.
Mažiau naudingas.
Štai ir viskas.
