Dieną reikėdavo daug sportuoti, bet vakarais miestelis atrodydavo labai patrauklus, vis dėlto vieną kartą, sutemus, vietinės mergaitės netgi pasiūlė duoti į akį.
Vėl Ignaliną ir Palūšę atrado apie 1995 m., kai vertindavo mokinius jaunųjų filologų konkursuose. Pradėjo vasaroti Ignalinoje, apsistodavo viešbutyje, paskui atsivežė ir savo vyrą Marių Kraptavičių. Kai abu nusprendė išsikraustyti iš Vilniaus, pirmiausia svajojo, kad vietovė nebūtų per daug nutolusi nuo sostinės, šalia tyvuliuotų ežeras ir oštų miškas. Ignalina tam idealiai tiko, o pagyvenę miestelyje penkerius metus, jie įkūrė viešąją įstaigą bei kultūrinį portalą „Meno bangos“.
– Gana neįprasta, kad rimtai sportu užsiėmęs žmogus vėliau pasuka į meną ir literatūrą. Kokia buvo jūsų istorija?
– Dar iš tokių, prie kurių tikrai nesilyginu, buvo Arvydas Juozaitis ir Donaldas Kajokas, gal dar kas nors. O šiaip mano trenerė Sofija Grucova pasakė, kad mes, mergaitės, būtinai eitume studijuoti. Taigi visos lengviau ar sunkiau baigėme mokslus. Norėjau būti sporto žurnalistė, bet praėjo pora metų ir norai dingo.
-
Vaikų literatūros naujienos rudenį: lietuviški vardai, pasauline klasika tapusios knygos ir audiopasakos
-
V.Šalamovo knygoje – Kolymos lagerio vidaus tvarka, vergiškas darbas, personalo žiaurumas, kalinių „kastos“
-
Dienoraštis apie karą Ukrainoje: sukrečiantis, asmeninis pasakojimas „paprasčiausio žmogaus. Tokio, kokių milijonai“
Saugiai gyvendama po trenerės sparnu net nepastebėjau, kokia sporte korupcija, ateinanti iš valdininkų ir trenerių pusės, kiek ten geriama ir uliavojama… Iki šiol nelabai mėgstu krepšinį, nes teko susidurti su įžūliais krepšininkais. Man iki šiol įtartinas tas krepšinio sudievinimas Lietuvoje.
Kai pradėjau studijuoti žurnalistiką, pajutau, kad kai kurie dėstytojai manęs nemėgsta – juk sportuoju, praleidžiu paskaitas. Dar pirmame kurse išvažiavau į Dniprą. Viduramžių literatūrą dėstęs Gvidonas Bartkus, kurio paskaitos man labai patiko, tuomet manęs, išvykusios mėnesiui, pasigedo. Teiravosi bendrakursių, kur dingo ta mergaitė, sėdėjusi pirmoje eilėje.
Kai grįžusi tai sužinojau, pajutau gėdą – kodėl turiu dingti iš įdomių paskaitų? Be to, atšalo santykiai su irklavimo draugėmis, juk kitaip ir būti negali – augome, pomėgiai ėmė skirtis. Kol vieną kartą pagaliau atradau save, sėdinčią Filharmonijos salėje, ir galų gale supratau, kad man labai patinka būti ten, kur daug meno. Nuo sporto gana lengvai atsitraukiau.
– Kaip dabar atrodo jūsų įprastas profesinis ritmas čia, Ignalinoje?
– Lietuvos kultūros tarybos konkursai padėlioja ir mūsų gyvenimą. Geriausias metas man – projektų rašymas. Mudu su Mariumi susėdame ir pradedame svajoti, ką įdomaus galima nuveikti. Svajojame, bet, būna, ir susiginčijame, net naktį išeinu aplink namą pabėgioti. Juk aiškinamės emocingai, o kitą dieną kvatojame, nes tikrai nebuvo dėl ko pyktis. Kai atiduodame projektą, svajonė pasibaigia. Laukiame.
Galbūt dėl „Meno bangų“ mano, kaip rašytojos, biografija dabar lyg ir stabtelėjo. Kuo daugiau sukuriu projektų, o juos laimėjusi – kultūros renginių ir įvairiausių tekstų svetainėje www.menobangos.lt, tuo mažiau parašau knygų. Dėl to nė kiek nesigailiu. Nenoriu tapti rašytoja, kuri neva išmoksta rašyti ir leidžia knygą po knygos. Dešimties metų pauzė tarp knygų man atrodo visai normalu, nors pati tokios dar nesu patyrusi.
– Tuomet sakykite, ką manote apie populiariausią vaikų rašytoją – Tomą Dirgėlą?
– Rašiau jam rekomendaciją, kai stojo į Rašytojų sąjungą, ir nesigailiu – laikau jį talentingu žmogumi. Tvirtinu, kad jis dažnai būna arti Metų knygų penketuko bei kitų apdovanojimų, bet visada šalia atsiranda ir laimi gerokai gilesni rašytojai. Tomas gerai užkabina, jo intonacijos šiltos, rinkodara tiesiog klesti, bet – deja, Tomas lyg ir neišrašo to, ką gerai sumanęs.
Tad visi žiūrime į T.Dirgėlą išpūtę akis ir stebimės: ką jis dar sugalvos? Kas bus toliau? Suprantu, rašydamas giliai, su pauzėmis ir meniniais ieškojimais, šeimos neišlaikysi, tektų ieškotis kitų darbų. Lieka klausimai: kuo jis mus nustebins dar? Ar ilgai jį prisimins vaikai, kai praeis netrumpas laikas? Metai bėgs, populiarūs rašytojai keisis, o juk ir skaitytojai įgyja vis kitokių savybių.
– Ar teberašote vaikams?
– Vaikams rašyti knygas dar noriu, gal ir rašysiu, bet dabar nesiimčiau kurti knygos paaugliams. Ant mano rašomojo stalo guli amžiaus pradžioje išleisti „Laumžirgių namai“, juos Kęstutis Urba įtraukė į rekomenduojamų knygų sąrašą – o K. Urba nepasikliauti neįmanoma. Tuos laumžirgius planuojame perleisti, nes seniausiai pasibaigė knygos tiražas. Jau pavargau ją skolinti visiems norintiems perskaityti. Deja, tenka savo knygą perrašyti, nes prieš du dešimtmečius rašytas tekstas dingo, jo neišsisaugojau.
Perrašinėdama savo kūrinį, dar kartą supratau, kad turėjau gerą kalbos redaktorę – Auksę Žiūkienę – tikiuosi ją tebeturėti. Krenta į akį tai, kad pasakojime apie paauglius labai mažai šiuolaikinių technologijų. Įdomu, ar šiuolaikiniai paaugliai užsikabins?
– Tikėkimės, skaitys, atsižvelgdami į tai, kad knyga yra iš kitokių laikų ir dėl to net truputėlį egzotiška. Ar galima palyginti regionų ir didmiesčių kultūrą?
– Galima palyginti, kad suprastum: tai nelygintina. Sostinėje galėjau rinktis iš daugybės įvairiausių aukšto lygio ar bent jau diskutuotinų renginių. Vyksta įdomių dalykų ir čia, bet rečiau. Kartais užsitęsia nykusis, tuščiasis laikas, kai belieka džiūgauti, kad ir asmeninėje, ir Ignalinos bibliotekoje vis randu ką skaityti, kad gamta visada įvairi ir man neįkyrinti – kad ir koks būtų oras, kad naudojamės šiuolaikinėms technologijoms, leidžiančiomis „lankyti“ operas, koncertus. Labai pasiilgstame teatro.
Be to, mano dar neatspėta dvasia valdo visus kultūros darbuotojus, nes nuolat sutampa jų kuriamų renginių laikas – arba nieko nėra, arba tą pačią dieną keli įvykiai. Anksčiau maniau, jog tai derintina: na, kodėl jūs, žmonės, nesusitariate? Kai pati pradėjau kurti projektus ir juos įgyvendinti, supratau, kad ne visi procesai mano valioje. Jei norime gausios publikos, verta kaimuose po mišių organizuoti renginius, nes klebonas yra autoritetas, jis gali parapijiečius paraginti neskubėti namo.
Visgi „Meno bangų“ renginiai ne tam, kad žmonės ateitų mūsų „palaikyti“, ir tikrai ne tam, kad jų būtų kuo daugiau. Iki kovido epidemijos turėjome branduolį – gal apie 20 ištikimų, nuolatinių, reiklių „Meno bangų“ renginių lankytojų. Dabar jų pačių ir jų ištikimybės kultūrai labai pasigendu. Kai kas sunkiai sirgo ir dabar nutarė būriavimosi patalpose tiesiog vengti, kai kas, deja, mirė.
– Ilgai dirbote žurnaliste, ar pamenate, kuo gyvenote tuo metu, kai viską metėte?
– Taip, patyriau jausmą, kad lyg ir atsiduriu kosmose. Buvo baisu, bet likti žurnalistikoje atrodė daug sudėtingiau. Dirbau savaitiniame žurnale, kurio dabar nebėra. Buvau tiesiog įviliota, tikėjausi smagaus, prasmingo darbo. Tada dar nežinojau žodžio „mobingas“, nors visi, ten dirbusieji, jį patyrėme – klasikinį variantą. Redakcija tirpo. Žmonės, nepakeliantys pažeminimų, traukėsi, kai tik rasdavo, kur eiti. Dažniausiai mums sakydavo: „Nepatinka – išeik.
Už durų ilgiausia eilė stovi.“ Nepaisant siaubingo vadovo, jautėmės gera komanda – jaučiau artumą su bendradarbiais, jie buvo puikūs, padorūs žurnalistai, galintys analizuoti, atlikti tyrimus, ambicingi. Iškenčiau ten keletą metų, visgi asmeninis orumas buvo aukščiau, tad ir patraukiau į nežinią. Gal kam atrodo, kad man lengviau, nes neturėjau vaikų, kita vertus, neturėjau ir vyro, ant kurio peties galėčiau išsiverkti ar pasidalinti finansine našta. Tuomet dar rūpinausi mama ir sese, kuriai nelabai sekėsi, augančiu sūnėnu…
– Džiugu, kad dabar turite Marių, su kuriuo galite viskuo dalintis ir drauge kurti visokiausius gražius dalykus.
– Taip, sutampa mūsų interesai. Nors štai šiuo metu vis prisėdu prie kompiuterio, žodis po žodžio rašydama tekstą apie vyrus, nelankančius kultūrinių renginių – visiškai jokių. O jeigu ir ateina, dažnai būna suinteresuoti kokiais nors reikalais, susiję su renginyje aptariama tema. Mano tėvai visada eidavo ar į teatrą, ar į koncertą, ar į kavinę kartu, man keista, kai žmonės gyvena tuose pačiuose namuose, bet atskirai.
– O, taip, prisiminiau Dovydo Kiauleikio tekstą, kaip į kultūrinį sektorių privilioti vyrai pakeltų atlyginimą ir moterims. Nors, atsispirdama nuo Sigito Parulskio komentaro apie parodą „Spąstai su centriniu šildymu“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje, paklausti norėjau visai ko kito. S. Parulskis sako, jog klaidinga manyti, kad sovietmečiu viskas buvo tik blogai, kaip teigiama toje parodoje. Ką jums reiškė sovietmetis?
– Sovietmetis tiek iš manęs atėmė… Juk tuo metu, kai sportavau, būčiau galėjusi keliauti į visai kitokias šalis, į irklavimo regatas – dokumentus pildėme, bet neiškeliavome. Galėjau studijuoti užsienyje, skaityti kuo įvairiausią pasaulinę literatūrą. Nesu tipiška sovietmečio atstovė – nekliedžiu Dostojevskiu ar Tolstojumi. Gal labiausiai man tiko Čechovas, bet… kiek galime jį rodyti teatruose? Juk perdozuota! Ne, nerandu savyje jokių sentimentų sovietmečiui.
Man sako: „Ak, tie ledai, gazuoti vandenys…“ Bet kiekviena karta turi tą savo ypatingą, nepakartojamą gazuotą vandenį ar močiutės uogienę, kokių vėlesniais laikais niekas nebegamins. Kai bandau galvoti apie savo mokyklą, visų pirma prisimenu kai kurių mokytojų atšiaurumą, piktumą, o pionierių vadovių – net ir bukumą.
Po aštuntos klasės kai kurie bendraklasiai ar kiemo draugai, raginami tuo meto skleistos propagandos, išeidavo į profesines mokyklas, skubėdavo įgyti amatą, nes tėvai sakydavo: „Vaike, reikia užsidirbti.“ Dabar gali šaipytis iš aukštojo išsilavinimo, bet juk studijuojančiam žmogui vis tiek kažkas įkrenta. Drąsiai skelbkite mane žmogumi, nekenčiančiu sovietmečio. Kai prasidėjo atšilimas, labai greitai įsitraukiau į Sąjūdį.
– Tikėjote, kad pavyks išsikovoti nepriklausomybę?
– Taip, be abejo. Mano tėvai nevykdė disidentinių veiklų, gal net buvo vargais negalais prisitaikę prie sovietmečio, bet smetonlaikis iš jų tiesiog veržėsi. Kaune mane augino močiutė, kuri, nežinau, sąmoningai ar ne, gatves vadino taip kaip tarpukariu. Trispalvės namuose neturėjome, bet visada mačiau Vyčio atvaizdą – jis šuoliavo ant rankdarbių dėžutės, o joje buvo įvairiausių anų laikų ženkliukų, kai kurie – iš mamos skautavimo laikų.
Nors dirbau „Komjaunimo tiesoje“, bėgiojau į visus mitingus ištinusiomis kojomis, nes norėjau apie juos rašyti. Jaučiau, kiti kolegos galėtų reportažus apie tai pasukti kita, Lietuvai nepalankia linkme. Tuo metu neilgam tapau žurnalistikos žvaigžde, žmonės mane atpažindavo gatvėje. Draugai disidentai, labiausiai – Algimantas Andreika ir Petras Cidzikas – mane pripažino sakydami, kad nesvarbu, kur dirbu, – svarbu, kaip mąstau. O paskui buvo kitas geras laikas, kai įkūrėme „Šiaurės Atėnus“.
– Kaip įdomu, papasakokite apie tai daugiau.
– Na, aš tik prisidėjau, nes sumanytojai buvo Saulius Šaltenis, Saulius Stoma ir Arvydas Juozaitis. Trise išdirbo gal tris mėnesius, prasidėjo triumvirato nesutarimai. Gana greitai redakcijoje liko tik S. Šaltenis. Su juo buvo gera dirbti, jis mane vis pagirdavo, skatino. Savimi – rašančiu žmogumi – ir tapau „Šiaurės Atėnuose“. Tačiau atėjo ta diena, kai redakcijoje baigėsi pinigai, mūsų honorarai mažėjo, tirpo… Iki šiol tai mano mėgstamiausias savaitraštis, labai gerbiu žmones, tą savaitraštį išsaugojusius, dažniausiai skaitau „Šiaurės Atėnus“ traukinyje, kai tik keliauju įprastu maršrutu Ignalina–Vilnius–Ignalina.
– Kur pasukote po „Šiaurės Atėnų“?
– Galiu sakyti, iš „Atėnų“ žengiau į Šalčininkus – į „Rytų Lietuvos televiziją“, vėliau tapusia pagrindu kurtis kitoms komercinėms TV. O tuomet važinėjome filmuodami po Šalčininkus ir jų apylinkes. Įsimintinos dienos, kai Maskvoje vyko pučas. Buvome atradę tokį bokštelį Šalčininkėliuose (vietovė netoli Šalčininkų), kuris permušdavo kolaborantų kalbas. Sėdėdama Šalčininkėlių pamiškėje ant kelmo vedžiau laidas. Ar buvo man baisu?
Taip, buvo. Juk nežinojome, kuo viskas baigsis, kas įvyks po dienos ar net valandos. Tada prisimindavau savo prosenelį, garsų knygnešį aušrininką Augustiną Baranauską, kuris dažnokai kalėdavo. Suvokiau, kad gali nutikti visaip, bet visada tikėjau Nepriklausomybe, vėliau – Europos Sąjunga. Ukraina tikėjau ir tikėsiu. Retsykiais pravažiuoju pro tuos Šalčininkėlius, prisimenu anuos laikus, bet apie tai beveik niekam nepasakoju, juk neįtikėtina istorija. Net keista, kad dabar prasižiojau.
– Ar Rusijos karas Ukrainoje pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą?
– Labai pakeitė. Antroje klasėje dar gyvenau lietuviškame Kaune, į išsvajotąjį Vilnių, į Antakalnį, atvykau pavasarį, mokslo metams besibaigiant. Ir pamačiau: šalia yra namas, ten metams ar keleriems apsigyvena karininkai bei jų šeimos. Patyriau kultūrinį šoką (bet juk tada nežinojau tokių sąvokų, apie jokį šoką net nemąsčiau). Tėvai jau buvo pamokę kelių žodžių rusiškai, tačiau susikalbėti sekėsi sunkiai. Gerai suprantu emigrantų vaikų dalią, kai juos staiga įmeta visai į kitą kalbą.
Tačiau Antakalnis – ne užsienis! Važiuoju troleibusu ir visi kalbasi rusiškai, krautuvėje paprašiusi prekės lietuviškai, nebūtinai gausiu, ko reikia. Karininkaitės kieme mano vardo neištaria ir siūlo verčiau vadintis „Galia“, nors pačios į mūsų šalį atvažiavusios tik metams… Negaliu jiems atleisti, tiems žiauriems vaikams, nors iki karo tikėjau, kad privalau save perdėlioti, atsikratyti neapykantos dėl savęs pačios.
Stygavau jausmus versdama iš rusų kalbos (yra tik dvi mano verstos knygos, iki karo atrodžiusios visai nepavojingos). Bet, prasidėjus karui, supratau, kad nieko niekada nebeversiu iš tos kalbos ir jų rašytojais nebesidomėsiu. Peržiūrėjau knygų lentyną – atsikračiau daugybės rusiškų autorių. Ir dar reikės peržiūrėti – kai kas jose per ilgai svečiuojasi.
– Ką manote apie siaubą pasakose?
– Kategoriško atsakymo nerasiu. Kiekviena šeima turi nuspręsti, ar tokias pasakas skaityti savo vaikui. Tarkim, „Eglė žalčių karalienė“ – baisiausia pasaka. „Lėlės“ teatre dirbantys žmonės pasakojo, kad vyresnioji, pokarį patyrusi karta, kurdama spektaklį, samprotavo: sudėtinga statyti „Eglę žalčių karalienę“, nes ten visi veikėjai neva teigiami ir elgėsi tinkamai, na, pagal savo būdą. Tie žmonės, atlaikę karą ir pokarį, mąstė visai kitaip nei mes. Dabar tikriausiai bandytume aptarti kitokį sudėtingumą: šioje pasakoje galbūt nėra nė vieno teigiamo personažo.
– Ar pastebite, kad prestižinėse mokyklose mokosi kuo nors geresni vaikai negu paprastose?
– Nežinau, bijau sakyti. Kartais visai paprastoje mokykloje užauga talentų. Vienus tikrai užgrūdina sunkumai, netgi patyčios, bet kitus gali visiškai pražudyti. Vis dėlto vaikų literatūra darželiuose turėtų būti skleidžiama kitaip. Nežinau, kaip drąsinti auklėtojas skirti tam didesnį dėmesį, atrinkti vertingas knygas.
Neįsivaizduoju, kodėl jos neranda lietuviškos poezijos vaikams ir imasi kurti ar perkurti pačios. Prieš keletą metų Ignalinoje ėjau iš miškelio, prasilenkiau su darželinukais, pasisveikinau, pagyriau, kad geri vaikai, o auklėtoja sako: „Tai gal norite juo pasiimti?“ Dar liūdniau buvo Vilniuje, Žirmūnuose. Kaip tik nešiausi maišus, prikrautus vaikiškų knygų, o mama vaikui sako: „Jei neklausysi, teta įkiš tave į tą maišą.“ Tokia archaika stebina ir liūdina, nors perkeltine prasme… vaikai tikrai verti to maišo su knygomis, kurį tempiausi.
Išties sudėtinga rašyti vaikams – svarbu, kad kalba būtų gyva, dar svarbiau, kad vaikai po kiemą nesinešiotų išsprūdusio blogo žodžio ar nesiimtų patyčių, taip „žaviai“ aprašytų knygoje, na, kad tekstas būtų „gyvesnis“. O dar mane glumina, kai įsivaizduojama, jog vaikų rašytojai labai myli vaikus. Džiaugiuosi, kad tu, Jurga, šiandien neklausi, ar juos myliu. Tikrai gerbiu, bet negaliu mylėti tų, kurių net nemačiau ar kuriuos sutikau vienintelį kartą gyvenime. O juk vaikų literatūros istorijoje atrastume rašytojų, kurie vaikų net bijojo ir vengė.
– Koks buvo jūsų pirmas sutiktas, įspūdį palikęs rašytojas?
– O, turiu pasakoti apie vasaras Kačerginėje! Mano tėvelis dirbo muzikos mokytoju aklųjų mokykloje, o Kačerginėje visa mokykla – vaikai ir mokytojai, jų šeimos – atostogaudavo. Pamenu kraupiausią vaikystės įspūdį, kai pamačiau, kaip kurtieji vaikai, atostogavę kaimynystėje, vandeniu laisto akluosius. Jiems tai atrodė labai juokinga, jie nesuprato darantys ką bloga… Dažnai su mama ir tėčiu eidavome pasivaikščioti į mišką, kartą prasilenkėme su baltais drabužiais vilkinčiu žmogumi. Mama pasisveikino, o vėliau mums pasakė, kad miške sutikome Vincą Mykolaitį-Putiną. Mačiau už tvoros jo vilą, ten lyg ir žaidė vaikai. Atmintyje viskas atrodo taip kinematografiškai, lyg Ingmaro Bergmano filme „Žemuogių pievelė“.
Antroji, įspūdį palikusi rašytoja – Janina Degutytė – gera mano tetos, medikės Lenos Daubaraitės draugė. Poetė Antakalnio moterų popietėse prie kavos ar arbatos mažai kalbėdavo, sėdėdavo apsigaubusi skara – negaliu prisiminti jos balso. Jos bičiulė dailininkė Bronė Jacevičiūtė man atrodė patraukli moteris – kupina energijos, temperamentinga. Suprantu jųdviejų ištikimybę ir draugystę, tikiu, kad joms buvo gera kartu. Esu rašiusi apie J.Degutytę knygoje „Už sidabro kalnų“. Tas pasakojimas, persmelktas vaikystės įspūdžių, Bronei patiko.
Tai keista, nuostabu. Juk žinau, kad dažniausiai niekas, kas būdavo rašoma apie J.Degutytę, Bronei neįtikdavo, nes tik ji viena žinojo, kaip viskas vyko iš tiesų. Esu skaičiusi, kad kartą jos – dailininkė ir poetė – važiavo motociklu, aišku, vairavo Bronė. Už Žaliojo tilto darė posūkį, bet abi rodė rankomis skirtingas kryptis, jas sustabdė milicija ir… paleido. Moterys ant motociklo tais laikais – retenybė.
– Kaip tais laikais aplinkiniai į jas žiūrėdavo, ar buvo žinoma, kad jos pora?
– Pusę lūpų apie jų santykius buvo kalbama. Sklido negražių, nepagarbių žodžių, jų nenoriu atkartoti. Liūdna, bet nešvankybių girdėjau iš dailininkų vyrų, nors būtent iš tų žmonių tikėtumeisi gerokai platesnės tolerancijos skalės.
Kitas rašytojas, kurį pamenu, buvo Antanas Jonynas – jiedu draugavo su mano tėčiu. Kartais lydėdavau savo tėtį į svečius pas Jonynus Antakalnyje. Su vertėja Rūta Jonynaite kartais tuos bendrus, nors retokus vaikystės epizodus prisimename.
– Kaip atrodė tuometinis gyvenimas greta nereginčio žmogaus?
– Na, vinį prikalti jau reikėdavo samdyti žmogų, kuris, nesuvokdamas, kad tėtis aklas, dar pabardavo: kaip čia vyras namie ir nemoka tokių paprastų dalykų.
Mano tėtis spausdindavo specialia aklųjų spausdinimo mašinėle, manau, dabar būtų labai džiaugęsis visomis akliesiems pritaikytomis programėlėmis, gaila, nesulaukė. O apako būdamas šešerių – jis ir jo sesė. Tuo metu aplinkiniai žmonės susirgo raupais ir išmirė beveik visas jų Kielionių kaimas – kai prasidėjo kovidas, manyje atgimė ta istorija. Kaimynai prie vartelių padėdavo ąsočius pieno, šiek tiek maisto sergantiems. Kaime tik mano tėtis ir sesuo apako – o juk jau buvo pasaulyje skiepai, bet iki kaimo neatkeliavo…
Tėčio tėvas su pamote išvažiavo į Braziliją, o jį su sese atidavė į Aklųjų institutą Kaune, Žaliakalnyje. Tėtis užaugo maitindamasis valdiška duona, gaudamas nemokamas muzikos pamokas iš Jadvygos Čiurlionytės ir kitų kilnių žmonių. Gerokai vėliau jo vadovaujamo choro dainos pasigirsdavo per radiją. Štai tada giminaičiai ėmė kadaise paliktu vaiku domėtis, kviesti atvažiuoti į kaimą. Ėjau dešimtus metus, kai pirmą kartą ten nuvažiavome – gavau žiaurią realizmo dozę, nes iki tol kaimą įsivaizduodavau kaip gražią vietą su ančiukais ir žąsiukais. Juk tėvas apie kaimą niekada neištarė nė vieno pikto žodžio, vien tik gražiausius.
– O kaip senelis Brazilijoje, ar grįžo?
– Ne, ir jis, ir pamotė pražuvo be jokių pėdsakų. Kaip ir daugelis to meto lietuvių. Taigi tėvelių tėvų neturėjau, bet Liepojoje buvo knygnešių šeimoje gimusi močiutė Ona ir senelis Ignas – madingas vyrų kirpėjas tarpukario Kaune. Kai vartau knygas apie tą laiką ir jo įžymybes, matau išdailintas ponų šukuosenas, barzdas. Pasijuokiu, kad tai galėjo būti ir mano senelio darbas. Galbūt netiesiogiai štai taip bendrauju su mažai pažinotu Ignu Medekša.
– Koks jūsų santykis su buitimi?
– Kol jūsų laukėme, Marius pasižiūrėjo į mano kambario sietyną. Atrodė apdulkėjęs. Jūsų garbei nuvaliau, bet dabar jis atrodo dar prasčiau – šviečia valymo šliūžės. Galbūt mūsų namuose kai kas šiek tiek pakrypę, patriušę, gal pamatysite voratinklių, nes mudu su vyru mėgstame vorus – bet juk tai ir yra tikrieji namai, o ne pašalinių dizainerių kurtas projektas. Buities prietaisai visad susimokę, nes kai sugenda vienas, tai išsyk ir kitas. Bet juk yra pasaulyje daug baisesnių istorijų – tai ar tikrai svarbi kažkokia buitis? Negalėčiau dalintis namais su pedantu, o chaosą pakenčiu – juk nuo jo prasidėjo pasaulis. Neseniai viena, gerokai už mane jaunesnė kultūros projektų vadybininkė, stebėjosi, kad mudu su Mariumi neturime automobilio.
Ji klausė: „NEturite mAšinos? Tikrai?“ Kažkodėl kirčiavo pirmuosius skiemenis. Iškentėjau nepaaiškinusi jai apie ekologiją ir tvarumą, viešojo transporto privalumus, galų gale – mudviejų sveikatos ir kitus ypatumus… Džiugu, kad žmonės jau nustojo piktintis mūsų gyvenimu be televizoriaus. Dar visai neseniai sulaukdavome smerkimo ar bent jau apgailestavimo: suprask, neturime už ką jo įgyti, tad esame nuo pasaulio atsilikę. Mes abu tikrai esame šiek tiek kitokie, mėlynai žalio kraujo – štai kodėl apsigyvenome Ignalinoje ir kol kas nė karto dėl to nepasigailėjome.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
