Tiražas menkutei lietaus krašto rinkai tiesiog pritrenkiantis – 30 000 egzempliorių! Sėkmingiausios lietuvių autorių knygos išparduodamos panašiu tiražu. Tiesa, nubraukus vieną nulį.
Žaibišku greičiu atsiradęs romano apimties veikalas susipynė į vidutiniškai sklandaus pasakojimo kilpeles, matyt, ne be tekstų kūrėjų pagalbos. Bet dar svarbiau, jog šios autobiografinės knygos pasirodymas – tai dabartinės leidybos kultūros Lietuvoje situacijos atspindys. Jis ryškiai parodo, kokioje iškreiptos knygų rinkos pelkėje gyvename.
Bet dar svarbiau, jog šios autobiografinės knygos pasirodymas – tai dabartinės leidybos kultūros Lietuvoje situacijos atspindys. Jis ryškiai parodo, kokioje iškreiptos knygų rinkos pelkėje gyvename.
Tai ir dar viena atvira patyčia iš kuriančių ir skaitančių žmonių, turint omeny, kad kol kas neaišku, kokia tų dešimčių tūkstančių eurų, įmerktų į šių dienų žemaitės knygos leidybą, kilmė. Ar tikrai iš pačios autorės prakaitu kur nors Anglijos tremtyje uždirbtų pinigų?
Bet nenagrinėsiu veikalo gelmių. Atkreipsiu dėmesį, kokiame fone jis gimė. Tačiau ir neketinu verkšlenti apie lietuvių autorių knygų finansavimo iš valstybės kišenės stygių. Atvirkščiai – paaiškinsiu, kuo egzempliorių dauginimas iš mūsų visų, t.y. mokesčių mokėtojų, pinigų yra žalingas.
Problema ta, kad leidyklos tiek apsiseilėjusios laukia valstybės rėmimo savo produktams, jog didžiausiu rūpesčiu ir pagrindiniu klausimu joms tampa ne siūlomo išleisti kūrinio turinys, jo kokybė ir autoriaus charizma, o kaip prisisiurbti kuo daugiau šlamančiųjų iš valstybės piniginės.
Jei per keistą atsitiktinumą išleista verta paskaityti, tarkim, įdomaus rašytojo knyga, dar nereiškia, kad ji skaitytojų rankas pasieks net šiems jos maldaujant. Mat nutinka ir taip, kad, gavus injekciją leidybai, tolimesnis knygos likimas leidėjams visai nerūpi. Juk vis tiek leidykla jau uždirbo iš pačios paramos, o ne iš parduoto tiražo.
Kaip jaustis autoriui, kuris kūrė metus ar dvejus tam, kad knygų ryšuliai nė neišpakuoti liktų dūlėti leidyklos sandėlyje, kol ši bankrutuos, o visos, spaustuvės dažais kvepiančios knygos lyg niekur nieko iškeliaus makulatūros perdirbėjams?
Kitas dažnas atvejis: jei kokios nors paremtos knygos vienetų ir išbarstoma šen ten, visiškai galvos nesopa, ar skaitalas bus populiarus, ar dulkės ir geltonuos išmėtytas po už ES lėšas renovuotas bažnytkaimių bibliotekėles, kuriose dažniau lankosi pasimirusių rašytojų šmėklos nei gyvieji skaitytojai.
Valstybės remiama knyga gali neturėti nė menkiausios paklausos ir sudominti pajėgi nebent tris asmenis per visą šalį, t.y. autorių, maketuotoją ir gal dar autoriaus žmoną. Bet leidyklai vis tiek biznis.
Valstybės remiama knyga gali neturėti nė menkiausios paklausos ir sudominti pajėgi nebent tris asmenis per visą šalį, t.y. autorių, maketuotoją ir gal dar autoriaus žmoną. Bet leidyklai vis tiek biznis.
Jei atrodo normalu, kad kuris nors kūrinys, pavyzdžiui, pridengtas patriotiškumu, yra šventesnis ir lygesnis už kitus, todėl esą nusipelno valstybės pinigų, tai ir normalu turėtų būti, kai koks nors džinsų fabrikas gautų valstybės finansavimą vien už tai, kad ant kišenės išsiuvinėtų Gedimino stulpus, o gal kūjį ir pjautuvą arba menorą.
Na, koks skirtumas, gali būti kad ir trys šešetai – svarbu, kad gautų rėmimą, o ar žmonės pirktų, ar tokie džinsai iškart atsidurtų konteineryje ir paskui juos išrankiotų ir padėvėtų drabužių krautuvėms priduotų šiukšlynų elgetos, jau ne gamintojų reikalas.
Bet grįžkime į leidyklų užkulisius. Taigi, visai įprastas, kai kada pasitaikantis scenarijus toks: rašytojas, vos užsiminęs leidėjams apie savo baigiamą naują romaną arba sėkmingai išparduotos knygos perleidimą, iš pradžių sulaukia tiesaus klausimo „Ar turite ryšių ministerijų koridoriuose arba tiesioginį priėjimą prie kokio nors fonduko? Jei neturite, tai gal norėtumėte už knygą honoraro negauti arba už išleidimą dar ir primokėti?“
Jei pasimetęs autorius tik droviai papurto galvą, tuomet leidyklos vadybininkė giliai atsidūsta ir, tarsi darydama didžiausią paslaugą, leidžia rašytojui atsiųsti rankraštį. Kūrinio ištraukas vertinti imasi kokia nors rinkodaros specialistė, kuriai nesvarbu, ar pardavinėti knygas, ar marinuotus pomidorus, ar Uzbekijoje gamintus „itališkus“ batus – jokių specifinių kriterijų, jokios literatūrinės pajautos.
Patyręs rašytojas, aišku, turi jaustis dėkingas ir pamalonintas už tai, kad leidyklos darbuotojos apskritai varginosi priimti rankraštį ir iš jo galėjo nemokamai pasirankioti idėjų ateities projektams, kurie sulauks valstybės finansavimo.
Tad po moterėlių verdikto autorius dar turi labai džiaugtis, jei šios išsakė teigiamą nuomonę apie atmesto kūrinio turinį, esą rašote gerai, turite savitą stilių (ir kaip pats autorius lig šiol to nepastebėjo?!), bet be rėmimo nerizikuosime leisti, nes pas mus ir taip jau prileista žymiai garsesnių už jus žmonių knygų, o jų vis tiek niekas neperka.
Štai ir priartėjome prie dar vienos paradoksalios bėdos – kaip leidyklos net ir savo lėšomis rizikuoja prileisti neperkamo šlamšto, kuris paprastai kiekiu užgožia stipresnę literatūrą. Jį galima palyginti su vyraujančiu lietuviškų televizijų laidų turiniu, kur rodomos kaimo girtuoklių imtynės mėšle, kalinių žmonos ir burtininko Leopoldo vestuvės.
Taip jau nutinka, kai kamuolio vaikytojai iš krepšinio arba futbolo aikštelių pereina madų diktuoti į filmavimo aikšteles. Tokia pati tragedija persmelkia ir įstatymus bei tvarką šalyje, kai jos valdyti ateina vyžočiai tiesiai iš karvidžių.
Televizijos sako pataikaujančios žiūrovų skoniui. Tikrovė kitokia. Žiūrovai prie komercinės televizijos pastato nesiburia į mitingus su plakatais reikalauti prasigėrusių ūkininkų dvikovų tvarte, nusikaltėlių pupyčių arba tarologinių šarlatano paistalų. Tiesiog kiekvienas prodiuseris kuria tokias laidas, iki kokių jo intelekto galimybės ir vaizduotė pritraukia.
Taip jau nutinka, kai kamuolio vaikytojai iš krepšinio arba futbolo aikštelių pereina madų diktuoti į filmavimo aikšteles. Tokia pati tragedija persmelkia ir įstatymus bei tvarką šalyje, kai jos valdyti ateina vyžočiai tiesiai iš karvidžių.
Tai štai, knygų pasiūlą mums irgi kuria nebūtinai ir ne vien tie, kurie skaito ir tuo labiau suvokia subtilesnį už sumuštinių receptų žurnalo turinį. Nors truputį filosofiniai, labiau analitiniai kūriniai ar nestandartinio formato idėjos kai kuriems leidyklų atstovams – tai kaip Davido Lyncho „Tvin Pykso“ paslaptys lietuviškų serialų prodiuseriui.
Kitas TV veikėjų ir knygų vadybininkų panašumas, kad ir vieni, ir kiti kopijavimą suvokia kaip konkurenciją. Jei vienas TV kanalas vakarui paleido kanopinių klumpakojo projektą, tai ir kitas kanalas turi neatsilikti ir netrukus į eterį taip pat atrajoja kokį nors ne geresnį tryptinių šou. Jei vienas TV kanalas rodo serialą „Ir bobos meluoja geriau“, tai kitas išsuka serialą „Bobų melas – dar geresnis“. Kitaip tariant, išskirtinumo paieškų arba ambicijų žiūrovų dėmesį prikaustyti kitoniškumu – nė garo.
Panašios konkurencinės kovos vyksta ir leidyboje. Laimė, jos bent šiek tiek įvairesnės. Pateiksiu pavyzdį iš srities, kuria ypač domiuosi ir kurios tendencijas seku. Užtenka, kad viena leidykla išleido knygą apie kokį nors mums tolimą egzotinį regioną, tai ir kita netrukus būtinai išleis knygą būtent irgi apie tą patį tolimą egzotinį regioną.
Kai jau per akis bus prileista knygų apie tą Žemės dalį ir kiekvienas turistas, ten pabuvojęs savaitę ar dvi arba joje pralėkęs motociklu, parašys po dienoraštį, papildytą iš vikipedijų surankiota informacija (maždaug tokio lygio kaip stiprus aštuntoko bandymas atpasakoti Bonifaco atostogų eigą), leidyklų rinkodarininkai tik išpūtę akis kraipys galvas, kodėl kelionių knygų „pirkimai sustojo“. O kai į juos dėl perleidimo arba naujos knygos kreipsis autorius, kuris pirmasis ta tema parašė ir jo knyga buvo sėkmingai išparduota, leidyklos jau bijos į jo pusę ir pažvelgti, atseit visi velniai juodi, o keliautojai – vienodi.
Dar vienas leidyklų viešųjų ryšių specialistų bruožas – naivus tikėjimas, kad socialiniuose tinkluose daugiau asmenučių talpinančios ir didesnį sekėjų skaičių iš abdulų ir nazyrų nusipirkusios pamaivos brošiūra kažkodėl turi būti populiaresnė ir perkamesnė už nė feisbuko paskyros neturinčio rašytojo romaną. Kokia būna naujiena sužinojus, kad patiktukų ir virtualių draugų skaičius dar nėra autoriaus talento pripažinimo ir jo knygų perkamumo rodiklis.
Žinoma, vis daugiau rašytojų, neapsikentusių nuolatinio žeminimosi, patys imasi savarankiškai leisti knygas. Tačiau kam tuomet reikalingos solidžiomis save laikančios, įtakingos leidyklos?
Tad ratas apsisuko ir atsigręžėme ten pat, nuo ko pradėjome. Visokių fondų, ypač – valstybinių, parama leidybos verslui sudaro idealias sąlygas leidyklų parazitavimui ir manipuliavimui laisvu žodžiu. Todėl grožinė ir apskritai populiarioji literatūra iš viso neturėtų būti remiama valstybės, nes iškraipo natūralią rinką ir pažeidžia pagrindinius jos dėsnius.
Kad leidyklos ir kuriantys žmonės galėtų normaliai kvėpuoti, o skaitytojai turėtų didesnį pasirinkimą ir galėtų diktuoti knygų paklausą, užtektų vietoj paramos „pateptiesiems“ mokesčius padaryti tik simbolinius visoms įmonėms, užsiimančioms kultūrine veikla ir visuomenės švietimu. O jei šie akivaizdūs faktai valdžiai bado akis ir yra nemieli, lieka išvada, kad ji suinteresuota specialiai žlugdyti kultūrą ir toliau bukinti visuomenę.
