Piotr Socha. „Bitės“
Daugelis mėgsta medų, bet bitės patinka toli gražu ne visiems. Ir nedaug yra būdų apie tuos dryžuotus, zyziančius ir geliančius vabzdžius pasakoti taip, kad ausiai ir akiai būtų malonu.
Gerai pagalvojus, gal apskritai yra tik vienas vienintelis būdas – visą bičių gyvenimą sudėti į vieną didelę iliustracijų knygą, kurioje medų nešančiųjų kasdienybė subtiliai derėtų su netikėtomis įdomybėmis, kokių niekur kitur neišgirsi.
Tik pamanykite – Vilniaus centre esama viešbučio, ant kurio stogo gyvena per 100 tūkstančių bičių. Pasirodo, miestas yra puiki vieta joms įsikurti – ne tik dėl beveik ištisus metus lepinančios žiedų gausos, bet ir dėl to, kad čia daug mažiau nei laukuose kovojama su vabzdžiais, o vienintelis sunkumas yra surasti vietą aviliui.
Knygoje „Bitės”, kurios iliustracijos vertos ne tik prestižinių meistriškumo apdovanojimų, bet ir jūsų estetinio pasigėrėjimo, gražiai atskleidžiama žmonių ir bičių draugystės istorija. Sunku patikėti, bet kai kuriems ją menantiems piešiniams jau 10 tūkstančių metų! Viename tokio senumo urve Ispanijoje ant sienos įamžintas bičių apsuptas žmogus, kopinėjantis iš lizdo medų.
Taigi, bitės žmones maitina tūkstančius metų, o kuo jos pačios minta ir kaip iš pievos žiedų surenka medų? Taip pat, esame girdėję, kad bitės – tikros darbštuolės, bet ar tikrai jos visą gyvenimą tik ir dirba? Ir ar ilgas jų gyvenimas? Visus atsakymus rasite knygoje „Bitės“.
Prižadu, jums teks ne kartą nustebti. Pavyzdžiui, gal kada girdėjote ir pamiršote, o gal ir visai nežinojote, kad bitėms turime būti dėkingi už obuolius, kriaušes, slyvas ir arbūzus. Tiesą sakant, net ir už kai kuriuos rūbus šioms mažosioms darbininkėms reikia padėkoti – jeigu jos neapdulkintų medvilnės žiedų, augalas neužaugintų minkštojo pluošto.
Nuostabu, kad tokių įdomybių pilna knyga jūsų jau laukia knygynuose.
Puslapis po puslapio darosi vis įdomiau ir visai nejučia iš bitėms abejingo ar net nusistačiusio priešiškai tapsite jų draugu, dėkingu už nenutrūkstamą kantrybę saldinant mūsų gyvenimus.
Knyga puikiai tinka suaugusiems, o ką jau kalbėti apie jūsų atžalas. Nežinia, ar dar kada turėsite progą keliaudami per epochas ir žemynus susipažinti su bičių istorija, kurioje vis jaučiamas žmogaus buvimas – knyga ne vien apie bites, bet ir apie mus. Juk ne joms mūsų reikia, o mums jų.
Maurice Sendak. „Kur gyvena pabaisos“
Pabaisos gyvena mažo, užsispyrusio Makso vaizduotėje.
Tą vakarą jis apsivilko pikčiurnos vilko kostiumą ir pradėjo namuose krėsti išdaigas. Ir triukšmavo jis taip uoliai, kad tėvams nieko kito nebeliko, kaip tik Maksą uždaryti kambaryje palikus be vakarienės. Bausmė gal kiek griežtoka, bet padaužos, matyt, būta neeilinio.
Tačiau Maksas ilgai nenuobodžiavo – turtinga berniuko vaizduotė nepaliko jo bėdoje ir taip kambario vietoje netruko išaugti didžiulis miškas su plačia jūra pačiame jo pakrašty. Ir plaukė Maksas laiveliu tais vandenimis, kol nusigavo iki Pabaisų salos.
Pasaulis, kurį Maksas susigalvojo, su visomis įdomiausiomis detalėmis pavaizduotas knygoje „Kur gyvena pabaisos”. Piktos pabaisų akys, ilgi nagai, kyšantys iš po didžiulių grubių letenų ir išpampę gauruoti pilvai, ko gero, būtų išgąsdinę bet kurį kitą vaiką, tik ne Maksą. Kaip padaužai berniukui sekėsi Pabaisų saloje ir kaip jis sugebėjo grįžti namo palieku jums patiems išsiaiškinti.
Visgi galite neabejoti, kad Maksui jo ilgoje stebuklingoje kelionėje nutiko daugiau nei pavyko čia surašyti. O ir pačiam knygelės autoriui M.Sendak ne viską sekėsi papasakoti raštu (žodinė knygelės dalis išties lakoniška), tačiau visą istoriją jis dar ir nupiešė, ir niekas nesiginčys, kad būtent piešiniai yra stiprioji jo pusė.
Kuo puikiausių iliustracijų, kurios, beje, sulaukė ir tarptautinio pripažinimo, gausa taip praturtina šią knygelę, kad ją drąsiai galima rekomenduoti ir patiems mažiausiems, ir net suaugusiems. Tyrinėdami išraiškingus vieno berniuko vaizduotės vaisius knygutę perversite ne vieną kartą ir vis norėsis prie jos grįžti – nebent visai negalite pakęsti pabaisų.
Indrė Pavilonytė, iliustravo Martynas Pavilonis. „Didžiosios tvoros paslaptis“
Įsivaizduokite mažą jaukų miestelį, kurio žmonės kadaise gyveno besikeičiant metų laikams – kaip mes Lietuvoje – o dabar jau yra pamiršę ne tik metų laikų kaitą, bet ir vieni kitus.
Dabar jie gyvena keturiose skirtingose gatvėse: Pavasario, Vasaros, Rudens ir Žiemos. Gatves skiria tvora, beveik siekianti dangų, o atsirado ji taip seniai, kad niekas nebepamena nei kam ji skirta, nei kas už jos slepiasi – kiekvienos gatvės žmonės ją laiko savo pasaulio pakraščiu.
Tokio žinojimo jiems, rodos, ir pakanka – dauguma suaugusiųjų su esama tvarka apsipratę ir viskas jiems atrodo kaip duotybė, kurios neįmanoma, o ir nėra reikalo keisti, net jeigu tenka ištisus metus kentėti šaltas pūgas ar nuolat ieškotis pavėsio nuo pernelyg kaitrios saulės.
Gerai, kad ši istorija, kaip ir dauguma gražiausių pasakų, baigiasi laimingai. Tik, žinoma, ne tų su viskuo apsipratusių ir apkiautusių suaugusiųjų, o poros smalsių ir geraširdžių vaikų, dėka.
Vasaros gatvės gyventojas Martynas ir už tvoros, Žiemos gatvėje, gyvenusi Marija susitiko ir, išdrįsę peržengti pasaulius skiriančią sieną, dviese leidosi į tolimą Gūdžiąją girią tam, kad kažkada suręsta milžiniška tvora galėtų pagaliau būti nugriauta, o žmonės vėl mėgautųsi ir metų laikais, ir tarpusavio bendryste.
„Didžiosios tvoros paslaptis“ – tai originali, graži ir netikėta istorija, be kita ko, dar ir pamokanti. Čia subtiliai dėstoma apie žmones, kurie žiūrėdami vien savo interesų pamažu užkietina savo širdis ir atsitveria vieni nuo kitų tylos siena. Tokia stora, tokia aukšta ir neperžengiama, kad dėl jos kenčia net ir jų atžalos, o nugriauti tvorą tegali tik vaikiškas nuoširdumas ir atvirumas.
Šioje knygelėje, lyginant su dviem anksčiau aprašytomis, gana daug teksto, tačiau jis sklandus ir lengvai skaitomas, o įspūdį dar sustiprina nuostabaus grožio iliustracijos, kurių knygelėje gausu. Teksto ir iliustracijų dermę gražiai paaiškina knygos nugarėlėje esantis prierašas, kad teksto autorė ir iliustratorius yra ne tik dvyniai, bet geriausi draugai ir bendražygiai. Rekomenduoju jums šį sėkmingą dviejų bendražygių bendrą darbą. Jis gali sudominti ir jus, ir jūsų vaikus – tiesa, gal kiek vyresnius, jau pramokusius skaityti.
