Grigorijus Kanovičius. Rinktiniai raštai: 5 tomai. Sudarytoja Olga Kanovič. –
T. 1. Iš rusų k. vertė Feliksas Vaitiekūnas./t.p. įžanginis žodis „Įmūryti atminimo akmenį“/Petras Bražėnas. – 588 p.
T. 2. Iš rusų k. vertė Feliksas Vaitiekūnas – 573 p.
T. 3. Iš rusų kalbos vertė Feliksas Vaitiekūnas – 589 p.
T. 4. Iš rusų k. vertė Feliksas Vaitiekūnas, Aldona Paulauskienė – 653 p.
T. 5. Iš rusų k. vertė Aldona Paulauskienė – 549 p. – Vilnius: Tyto alba, 2014.
Iliustracijų autorius Markas Kanovičius. Apipavidalino Jokūbas Jacovskis
Grigorijus Kanovičius (g. 1929) – vienas žymiausių ir produktyviausių šiuolaikinių žydų rašytojų, Lietuvos Nacionalinės ir Izarelio rašytojų sąjungos premijų laureatas, Rusijos Bookerio premijos nominantas, 1995 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu. Rašytojo kūryba išversta į 13 pasaulio kalbų, bendras knygų tiražas viršija milijoną egzempliorių. Grigorijus Kanovičius rašo rusiškai ir lietuviškai. Nuo 1993 m. gyvena Izraelyje. Tarptautinį pripažinimą rašytojui pelnė romanų trilogija „Žvakės vėjyje“, kurioje vaizduojamas Lietuvos žydų likimas prieškariu ir per Antrąjį pasaulinį karą. Grigorijaus Kanovičiaus kūriniai sudaro savotišką Lietuvos žydų gyvenimo sagą, apimančią laikotarpį nuo XVIII amžiaus iki mūsų dienų.
Visa rašytojo kūrybą – tai atminties salynas, kur amžinai gyvens Lietuvos miestelių žydai, – net tada, kai nebus tų, kurie juos atsimena.
Rašytojo stilius unikalus – metaforų gausa, biblinės paralelės, liaudies filosofija, humoro ir lyrizmo derinys. Savitumas, gimstantis iš kultūrų sampynos: rusų kalbos, žydiško stiliaus ir leituviškų realijų.
Rinktinius raštus sudaro 10 romanų, 2 apysakos, 9 apsakymai ir 1 esė. Penki tomai lietuvių kalba ir penki – rusų (išleisti leidyklos „Tyto alba“ 2014-ųjų vasarį), laikantis kūrinių parašymo chronologijos.
I tomas
„Sapnas apie dingusią Jeruzalę“, esė
„Žvakės vėjyje“, romanas
Grigorijaus Kanovičiaus kūrinių penkiatomį pelnytai pradeda romanas „Žvakės vėjyje“ ir nedidelis įtaigus esė „Sapnas apie dingusią Jeruzalę“. Ant kalvų išsidėsčiusi auksagalvė Jeruzalė, garbė Aukščiausiajam, nedingo ir gyvuos per amžius. Dingo kita Jeruzalė – šiaurės, Vilniuje, Lietuvos žydų lopšyje ir šventovėje, išminčių ir kankinių už protėvių tikėjimą mieste, kurio stogais kitados naktimis lyg katės vaikštinėjo angelai sargai, o katės – lyg angelai...
Romanas „Žvakės vėjyje“ tapo svarbiu postūmiu kitiems autoriaus kūriniams. Jame išryškėjo G. Kanovičiaus kūrybos prioritetai – visa jėga suskambėjo žydų tautos, sovietų valdžios pasmerktos nuolankiai tylėti, tema. Romaną sudaro trys dalys: „Paukščiai virš kapinių“, „Palaimink ir lapus, ir ugnį“ ir „Lopšinė seniui besmegeniui“. Tai pasakojimas apie paauglio Danieliaus brendimą sudėtingu, kartais tragišku prieškario ir žiauriu karo metu.
II tomas
„Kvailių ašaros ir maldos“, romanas
„Ir nėra vergams rojaus“, romanas
Romano-alegorijos „Kvailių ašaros ir maldos“ veiksmas rutuliojasi XIX amžiaus pabaigoje mažame Lietuvos miestelyje. Tai pasakojimas apie keistuolį, laikantį save Dievo pasiuntiniu, kuriam Aukščiausiasis neva pavedė surinkti visas žemiškąsias nuodėmes ir pateikti jas Viešpaties teismui. Praeities vaizdai ir knygos personažų paveikslai padeda išryškinti tokias svarbias problemas kaip laisvė ir vergovė, tikėjimas ir bedievystė.
Romanas „Ir nebus vergams rojaus“ tarsi pratęsia „Kvailių ašaras ir maldas“, tik remiasi kur kas vėlesniais įvykiais. Pagrindinio veikėjo – prisiekusiojo advokato Mirono Dorskio, išsižadėjusio savo tautos, – paveikslu autorius atskleidžia sudėtingą kelią nuo prisitaikėlio ir dezertyro, perbėgėlio iš engiamųjų į valdančiųjų pusę, iki laisvamanio ir maištininko, siekiančio padėti pavergtajai Izraelio genčiai išvengti kruvinosios lemties.
III tomas
„Ožiukas už porą skatikų“, romanas
„Nusišypsok mums, Viešpatie“, romanas
Dilogijoje „Ožiukas už porą skatikų“ pateikiama plati žydų gyvenimo panorama carinės imperijos sukurtoje sėslumo zonoje tiems, kas gimė po žydišku stogu... Pagrindinį dilogijos veikėją akmentašį Efraimą Dudaką ištiko nelaimė: jo sūnus Hiršas pasikėsino į Vilniaus generalgubernatorių ir buvo nuteistas mirti. Savo draugo vandenvežio Šmulės Senderio vežimu senasis tėvas iškeliauja į Vilnių atsisveikinti su sūnumi. Kelionė kupina įvairiausių nutikimų ir karčių apmąstymų apie pasaulio sandarą, teisingumą, mielaširdingumą, apie neblėstančią neapykantą tarp tautų. Gal Viešpats apsiriko, nenusišypsojo jiems, nes priveisė jų tokią daugybę. Ne veltui vienas veikėjas sušunka: „Jeigu aš būčiau caras, visus žmonės padaryčiau žydais!“ Antroje dilogijos dalyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“ veiksmas persikelia į Vilnių. Vyriausiasis Efraimo sūnus Šachna, dirbantis žandarmerijoje vertėju, stengiasi visais būdais padėti broliui, bet veltui... nes neįmanoma Viešpaties sukurtą pasaulį padaryti geresnį ir tobulesnį žudant panašius į save.
IV tomas
„Veidai sutemose“, apysaka
„Sapnų pardavėjas“, apysaka
„Žydų parkas“, romanas
„Debesis, vardu Lietuva“, apsakymia
Apysakas, įėjusias į Grigorijaus Kanovičiaus kūrinių ketvirtą tomą, galima būtų pavadinti autobiografinėmis. „Veidų sutemose“ pagrindinį veikėją Grigorijų-Giršą, bėglį iš mažo Lietuvos kaimelio, nelemtas likimas karo metu nubloškė į nuošalų kazachų aulą begalinėje lyg išblukęs dangus stepėje, kur jis susiduria su nauja, kartais nežmoniška realybe.
„Sapnų pardavėjuje“ autorius atvyksta pas savo bendraklasį emigrantą Nataną Idelsoną į Paryžių ir gauna netikėtą pasiūlymą: senukams, emigravusiems iš Lietuvos, „pardavinėti sapnus“ apie jų gimtąsias vietas – kapines, krautuvėles, sinagogas – sušildant jų atmintį...
Romanas „Žydų parkas“ – tai pasakojimas apie senus žydus, kuriems teko išgyventi karą, koncentracijos stovyklas, getą. Jie kartu yra lyg žodinis paminklas visiems išnykusiems Rytų Europos žydams... Dauguma apsakymų, įskaitant „Štrichus autoportretui“, kur autorius kalba apie savo šeimą ir kelią į literatūrą, paimta iš knygos „Debesis, vardu Lietuva“.
V tomas
„Šėtono apžavai“, romanas
„Miestelio romansas“, romanas
Visa rašytojo kūryba – tai atminties salynas, kur amžinai gyvens Lietuvos miestelių žydai, – net tada, kai jau nebus tų, kurie juos atsimena. Paskutiniai Grigorijaus Kanovičiaus romanai – „Šėtono apžavai“ ir „Miestelio romansas“ – taip pat apie atmintį.
„Šėtono apžavai“ – negailestingas, bet ne žiaurus pasakojimas apie Miškinių miestelio, kur gyveno žydai, žūtį, apie tai, kaip nutrūksta gijos, daug amžių jungusios įvairių žmonių gyvenimus. Tai romanas apie tą metą, kai, anot vieno romano veikėjo, šėtonas moka grynaisiais, o Viešpats Dievas – bibliniais pamokymais ir kai žydų kapinėse mirusieji bijo prisikelti, kad neateitų jų suimti...
Paskutinis Grigorijaus Kanovičiaus kūrinys „Miestelio romansas“ – autobiografinis romanas. Tai kelionė į vaikystę, gerų žmonių pasaulį, kuriame gyvena močiutė Rocha, mama Henka, tėvas Šleimkė, seneliai, dėdės ir kaimynai – lietuviai, lenkai ir rusai, kitados taikiai ir draugiškai sugyvenę nedidelėje Jonavoje, kol holokaustas nesugriovė ir nepaskandino kraujyje amžinosios sanklodos. „Miestelio romansas“ – tai savotiškas requiem prieškario žydų miesteliams, ištisai planetai, šimtmečius ligi pat savo žūties besisukusiai aplink šykščią lietuvišką saulę.
