„Didelė laimė, kai gali gyventi abiejuose pasauliuose kartu: ir tikrame pasaulyje, ir pasaulyje, kurio nėra. Didelė laimė būti mažu vaiku ir vaikščioti Jonavos gatvėmis, būti Vilniaus universiteto studentu ir vesti žmoną, apie kurią tame miestelyje negalvojai. Tai – didelė laimė. Dvigubas gyvenimas, bet jis niekam nedaro žalos. Taip pat, tai – sunki našta“, – sako G. Kanovičius.
Izraelyje gyvenantis rašytojas šiemet apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija už humanistinių vertybių sklaidą literatūroje ir istorinės atminties jautrumą.
– Jūsų knygas galima skaityti 12 kalbų. Iš kokių šalių, miestų sulaukiate daugiausiai reakcijos į savo kūrybą?
– Manau, kad iš Lietuvos, Vokietijos, anksčiau – iš Lenkijos. Trys mano romanai išversti į lenkų kalbą. Rusijoje – pora knygų.
– Jūsų knygose parašyta, kad žmona Olga – daugelio Jūsų knygų redaktorė. Kiek prie Jūsų pasiekimų prisidėjo žmona?
– Manau, kad labai prisidėjo. Beveik kiekviena knyga redaguota jos. Manau, kad be jos pagalbos knygos turėtų daugiau klaidų ir neteisingų sakinių. Ačiū Dievui, ji – mano padėjėja daugelį metų.
Mano knygų įsčios – serija atsiminimų, pateiktų menine forma
– Nacionalinė premija Jums įteikta už humanistinių vertybių sklaidą. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?
– Reiškia labai daug. Manau, kad žiuri skyrė labai rimtą ir gilią charakteristiką turintį apdovanojimą. Yra nurodyta – už atminties jautrumą ir humanistinių vertybių sklaidą. Manau, kad „atminties jautrumas“ – svarbus aspektas. Mano knygų įsčios – serija atsiminimų, pateiktų menine forma.
– Dėl sveikatos problemų negalėsite atvykti į premijos įteikimą. Kaip suprantu, ten bus perskaitytas Jūsų laiškas?
– Taip, parašiau padėkos žodį ir manau, kad mano jaunesnis sūnus jį perskaitys, jeigu ceremonijoje tai bus leidžiama.
– Manau, kad tokia išimtis Jums bus tikrai padaryta.
– Būčiau laimingas. Laiške tiesiogiai kreipiuosi į jos ekscelenciją Prezidentę ir manau, kad būtų gerai, kad laišką perskaitytų.
– Minėjote, kad Jums pačiam labai patinka premijos apibūdinimas „už atminties jautrumą“. Jūsų knygoje „Miestelio romansas“ gausu gyvų dialogų: kaip kasdien kalbasi miestelio žydai, įvairių posakių. Jūs aprašote savo vaikystės dienas. Kaip visa tai atsiminėte? Ar tai iškyla iš atminties ar visą gyvenimą nešiojotės tuos posakius galvoje?
– Matote, jau po karo gyvenau tarp amatininkų: siuvėjų, batsiuvių, stalių. Jie prisimindavo buvusią Jonavą. Tuo metu buvau studentas, klausiausi, ką pasakojo. Visa tai padėjo parašyti tą knygą. Man svarbūs jų atsiminimai. Tai buvo labai spalvingas pasaulis. Jo negalima užmiršti. Seni žmonės – mano tėvas, mama, dėdės – labai mėgdavo pasakoti.
Tai buvo labai spalvingas pasaulis. Jo negalima užmiršti. Seni žmonės – mano tėvas, mama, dėdės – labai mėgdavo pasakoti
– Romanas „Miestelio romansas“, ko gero, yra knyga, už kurią Jums labiausiai dėkingi vaikai ir anūkai, nes visose knygose atsispindi Jūsų šeimos istorija, bet šioje jos tikrai yra daugiausia ir ji autentiškiausia.
– Man atrodo, kad tai – tikrai autentiška. Bandžiau atskleisti tą pasaulį, kuris pasižymėjo darnumu. Tai buvo pasaulis be didelių konfliktų, vienas kito įžeidinėjimų, todėl tai liko atmintyje.
– Sakėte, kad po „Miestelio romanso“ sunku parašyti ką nors geriau ir daugiau nebekursite. Ar tikrai? Galbūt dar yra galimybių, kad persigalvosite?
– (Juokiasi). Tai priklauso nuo Dievo. Jeigu Dievas apšvies protą ir gims kokia nors idėja, gal pabandysiu ryžtis, bet šansų mąžta ir mąžta.
– Esate sakęs, kad buvote prisiekęs „kinošnikas“. Esate daugybės kino scenarijų autorius. Su Vytautu Žalakevičiumi kūrėte filmą „Ave, Vita“, su Algirdu Raminu – „Ilga kelionė prie jūros“. Kaip atėjote į kino pasaulį?
– Sentimentų man turėjo velionis Vytautas Žalakevičius. Jis mane pakvietė į kiną, į scenarijų skyrių. V. Žalakevičius laikėsi nuomonės, kad moku sugalvoti kažką nepaprasto. Buvo didelis Vakarų kino šalininkas. Mūsų bendras darbas su juo buvo tikrai puikus.
Scenarijus apie kunigą ir žydų berniuką netapo filmu, nes tuometinė valdžia nepraleido šio scenarijaus. Ačiū Dievui, jis tapo filmu „Ave, Vita“. Kinui atidaviau didelę duoklę. Esu dėkingas likimui, kad kinas išmokė trumpiau rašyti, geriau susidoroti su siužetu, nes kinas yra pasakojimas. Yra retų pavyzdžių, kai kinematografijoje nėra kelio, siužeto.
Esu dėkingas likimui, kad kinas išmokė trumpiau rašyti, geriau susidoroti su siužetu, nes kinas yra pasakojimas
Kinas buvo pavojingas. Dramaturgijoje, kuriai atidaviau daug metų, buvo rimtas pavojus įklimpti į socialistinį realizmą su visa siela ir esybe. Aš jį nugalėjau, grįždamas prie savo temos. Kai pradėjau rašyti apie žydus, pajutau, kad esu stipresnis ir doresnis. Mano kūryba apie tai byloja.
– Vieno scenarijaus tuometinė valdžia tiesiog neleido įgyvendinti. Gal primintumėte tą istoriją – kodėl neleido?
– Pirmiausia, visiškai nepriimtinas buvo kunigas. Kunigas negalėjo būti teigiamas herojus. Tai buvo kunigas, kuris paima žydų berniuką iš kolonos ir veža į savo filiją. Tai sovietų „šienauninkams“ buvo per daug sūru.
– Akivaizdu, kad turėjo būti sunkumų, leidžiant knygas sovietmečiu. Kaip joms pavyko prasiskverbti ir pasiekti skaitytoją?
– Atskleisiu paslaptį: kai rašiau padėkos žodį Prezidentei, pasakiau, kad turėjau bendraautorę. Mano bendraautorė – Lietuva. Tik Lietuvoje galėjo išeiti šios knygos. Paskui vargais negalais viena kita knyga pasirodė ir Maskvoje, nes tai – praeitis, seni dalykai. Tada jie išleido tas dvi knygas.
Jeigu ne Lietuva, būčiau vienos knygos autorius
Jeigu ne Lietuva, būčiau vienos knygos autorius. Pavyzdžiui, knyga „Žvakės vėjyje“ ėjo labai sunkiai. Rašyti apie žydus anais laikais, kai antisemitizmas buvo beveik valstybinė religija – kelias, grįstas aštriais akmenimis. Lietuvoje buvo truputį kitokia padėtis.
– Buvote vienas iš nedaugelio rašytojų, kurie sovietiniais metais rašė Holokausto tema. Esate minėjęs, kad valdžia patardavo leidėjams nepardavinėti Jūsų knygų toliau nei Minskas ar Ryga.
– Tai – teisybė. Tai buvo mūsų likimas: Icchoko Mero, mano. Tai – rašytojų, kurie turėjo žydiškas tribūnas, likimas tol, kol Maskvoje nepasirodė žurnalas jidiš kalba.
– Ne kartą pasakojote, kad esate amatininkų, batsiuvių vaikas. Sakėte, kad vienas iš Jūsų senelių manė – geriausia būti batsiuviu, nes basomis vaikšto tik elgetos ir asocialūs asmenys. Kita senelis tvirtino – geriau tapti kirpėju, nes nėra žmonių, kurie nesiskustų. Tėtis Jus vedžiojo po knygynus ir klausė – Griša, ką dar galėsi prie šito pridėti. Bandė Jus visaip atkalbinėti. Kas iš Jūsų šeimos dabar būtų labiausiai patenkintas, kad tapote rašytoju?
– (Juokiasi). Sunku pasakyti. Manau, kad mano tėvai buvo nelabai patenkinti. Jiems svarbūs žmonės buvo tie, kurie užsiima gydymu, advokatavimu, o rašymu – ne.
– Kartais atrodo, kad Jūsų knygose aprašyta tokia baisi patirtis, kad ją norisi pamiršti. Yra žmonių, kurie sakosi suprantantys tuos, kurie nebenori grįžti į Lietuvą, nes šiose žemėse patyrė skausmą. Kas Jums buvo prisiminimų rašymas? Ar tapo lengviau juos išgyventi?
– Didelė laimė, kai gali gyventi abiejuose pasauliuose kartu: ir tikrame pasaulyje, ir pasaulyje, kurio nėra. Didelė laimė būti mažu vaiku ir vaikščioti Jonavos gatvėmis, būti Vilniaus universiteto studentu ir vesti žmoną, apie kurią tame miestelyje negalvojai. Tai – didelė laimė. Dvigubas gyvenimas, bet jis niekam nedaro žalos. Taip pat, tai – sunki našta.
– Ar, Jūsų nuomone, Jūsų kūryba duoda kai kuriuos atsakymus? Ar žmonija sugeba pasimokyti iš tokių tragedijų, kaip karas?
– Sunku pasakyti. Juk nestovi prie skaitytojo, kai jis perskaitęs padeda knygą. Nežinai, kokios jo mintys, kas jį paveikė. Man atrodo, kad svarbiausia – kuo mažiau meluoti sau. Menas prasideda nuo to, kas nėra labai populiaru gyvenime, – tiesos. Tiesa meniškai įkūnijama kūrinyje. Ji ne visiems patinka.
