Bet dabar – vasara. Pirmąkart gyvenime nedarysiu nieko. Tik būsiu. Be plano. Be tikslo. Be vilties, kad kažkas išsispręs. Pasiduodu. Atsiduodu gyvenimui. Kapituliuoju ir lyg ginklus sudedu visus distancinio valdymo pultelius.
Tebūnie kas bus.
Gimiau paprastų žmonių šeimoje, kur man įkalė į kaulus plaktuku, kad yra tik vienas teisingas būdas gyventi. Deja, nepasakė koks. Turėjau ieškoti pati taikydama tėvų idealą savo kartos poreikiams. Dirbti, plėšytis. Siekti. Įtikti aplinkiniams. Tėvams. Vyrui. Ir kartu atrodyti, lyg viskas man gaunasi be menkiausios pastangos. Pastanga yra gėdingas dalykas, kurią reikia slėpti lyg nubėgusias pėdkelnės akis.
Laikiau save emancipuota ir savarankiška moterimi. Arba bent jau tokią istoriją pasakojau visiems, kas netingėjo klausytis. Atleisk, Viešpatie, tiems, kas pardavinėja savo gyvenimą it tobulo obuolių pyrago receptą. Žiauriai gaila tų metų, kuriuos praleidau tobulindama save ir bandydama tapti moterimi, kuria įsivaizdavau, kad reikia būti. Gera žmona. Graži. Protinga. Sveika. Kilni ir miela kitiems. Kol pagaliau supratau, kad jei jau esu sudžiūvusi slyva, tai avokadu netapsiu.
Pasidaviau.
Pabėgau. Nu ir ką? Daug žmonių norėtų mesti velniop savo gyvenimus. Nesu nei pirma, nei paskutinė susipakavusi mantą į nedidelį lagaminą ir virpančia iš baimės širdimi ieškanti naujos pradžios lyg Pažadėtos Žemės. Tokių kaip aš ant kiekvieno kampo pilna. Tiesiog gyventi yra kiekvieno iš mūsų prigimtinė teisė, bet man to niekas nepasakė. Galvojau, kad reikia nusipelnyti. Meluoti sau išmokau dar vaikystėje, mažame provincijos miestelyje tarp standartizuotų penkiaaukščių, kur identiškuose butuose kvarbatkomis buvo dangstomas sielos vakuumas.
Norėdama pabėgti nuo tuštumos ieškai kažkokio inkaro, kuris stabiliai prišvartuotų dienas į lengvai suprantamą rutiną. Paprasto žmogaus filosofija tapo mano tėvų gelbėjimosi ratu. Jie niekada nevadino to filosofija, nes pernelyg nemąstė, greičiau tiesiog vartojo lengvai prieinamas koncepcijas, kurias nemokamai dalino per televiziją. Paprastas žmogus yra doras ir tikras, jam lemta visad vos vos sudurti galą su galu. Skurdas ir kančia yra tikroji paprasto žmogaus dorybė, nušviečianti sielą. Pasak mano tėvų, prasimuša tik vagys ir mafijozai.
Paprastas žmogus augina savo daržoves ir kiekvieną rudenį patiria tokį obuolių perviršį, kad kritęs ant kelių maldauja pusseserę paimti bent dešimt kilogramų – gi supus geras daiktas.
Gyvenimo malonumai ar savirefleksija tėra laiko švaistymas, nes reikia dirbti. Pjauti žolę, tvarkytis, marinuoti agurkus. Visada viską veikti, bruzdėti ir kuistis, bet taip nieko ir nepasiekti – namai visada netvarkingi, prigrūsti tuščių stiklainių ir plastikinių maišelių. Parūdijęs dviratis kampe. Tuščia dėžutė nuo sausainių, pilna pageltusių popierių.
Nieko neišmesti. Kaupti. Kaupti, nes gal prireiks. Kažkada vėliau.
Kada nors, po paprasto žmogaus mirties, šį turtą išmes vaikai, bet ne iš pagarbos tvarkai. Apsikuopti privers būtinybė – juk reikia parduoti butą. Visada neturėti pinigų, lyg tai būtų asmeninė savybė, o ne gyvenimiška tiesa. Netgi dabar tėvai, gyvendami keturių miegamųjų name su didžiuliu sodu ir važinėdami apynauje Audi, mėgsta pakalbėti apie pinigų nebuvimą.
Tai vienintelė juos iš tiesų dominanti abstrakcija – tas nebuvimas ir ką galima su juo nuveikti. Paprastas žmogus būtų sukūręs šimtus verslų, pastatęs didžiausias pilis ir apkeliavęs visą pasaulį, jei ne tas stygius, kuris lyg juodoji skylė sugėrė visas ambicijas, išsilavinimą ar geraširdiškumą, priversdamas egzistuoti nuolatinėje kovoje už būvį.
Visgi jeigu pinigų yra, negalima išlaidauti, nes jų niekada nėra tiek daug, kad atsvertų juodąją skylę. Juos reikia taupyti ir kaupti. Kaip ir tuščias grietinės dėžutes. Juodai dienai, kuri it biblinis pragaro žemėje epicentras gyvena pačioje stokos šerdyje.
Juoda diena visada artėja, bet niekada iki galo, ji kabo horizonte nuolat apie save primindama kobalto pašvaiste. Visos dabartinės negandos yra niekis palyginus su tuo, kas dar slypi grėsmingoje it audros debesys ateityje.
Kartais gulėdavau savo mažame pušinėmis dailylentėmis išmuštame miegamajame bandydama įsivaizduoti, kaip atrodytų juoda diena, kuri ateitų, jei tėvai visgi nupirktų riedučius. Galbūt ji tėra buitinė mirties baimė, kurią bandoma užglaistyti siekiant nepasiekiamos pusiausvyros tarp pinigų stygiaus ir jų kaupimo.
Sekmadieniais už gerus darbus žadamas krikščioniškas dangus, bet paprastam žmogui nereikia rojaus. Jis sotus kančia, kuria dosniai dalijasi su visais aplinkiniais, sutrypdamas bet kokias džiaugsmo sėklas.
Paprasto žmogaus vaikai yra vunderkindai ir didžiausi nevykėliai tuo pat metu. Viena vertus, jie kainuoja pinigus ir dėl to artina biblinę juodąją dieną. Kita vertus, laimėjus kokį rajono dailės konkursą galima pasigirti kaimynams, kurių vaikai dar labiau niekam tikę.
Susiruošęs su šeima į iškylą prie ežero, paprastas žmogus keliasi šeštą ryto ir kraunasi tiek daiktų, kiek tampydavos per didžiuosius tautų kraustymusis. Tepasi sumuštinius, nes tikrai neleis pinigų kavinėse, ir išvažiuoja labai anksti, nes kitaip neliks vietos mašinai. Atvykęs ir jau su visais susipykęs, blogos nuotaikos, skųsis, kad karšta arba šalta, kad kanda uodai, arba privers visą šeimą eiti į mišką uogauti ir grybauti, nes vis kokia nauda.
Išgėręs tris alaus nostalgiškai pasakos apie senus gerus laikus, kai viskas buvo geriau. Ledai kainavo kapeiką ir buvo galima gauti siuntimą į Palangą, o dabar plėšikai taip kainas užsikėlė, kad paprastam žmogui neįkandama.
Ežero pakrantė būdavo nusėsta tokių pat šeimų kaip ir mes, tingiai ir be entuziazmo vyniojančių nuo karščio išsilydžiusius sumuštinius ir geriančių saldų slyvų kompotą iš plastikinio fantos butelio.
Paprasto žmogaus pasaulis. Norėjau bet kokia kaina iš ten pabėgti.
Pažiūriu į laikrodį – devynios vakaro, bet dar šviesu.
Nepaisydami pavasario vakarai vis dar šalti. Bijau, kad namas po ilgos žiemos bus drėgnas ir šaltas. Reiks įjungti šildymą ir užsikurti židinį.
Iki Pervalkos liko keli kilometrai.
Bėgdama nuo riebaluoto klaustrofobiško tėvų pasaulio atsidūriau Bergene. Iš pirmo žvilgsnio tobuloje egzistencijoje, kuri laikui bėgant nubluko it kasos čekis po kelių mėnesių kišenėje. Kaip žinoti, kad šis mano kelias nėra dar vienas akligatvis? Tėvas dirbo ūkvedžiu internate, mama – pardavėja skuduryne, vėliau maisto prekių parduotuvėje.
Jie negėrė ir mūsų nemušė, nebuvome asociali ar labai neturtinga šeima, bet man to neužteko. Troškau pasaulio, kur būtų švaru ir gražu, kur žmonės sveikintųsi vieni su kitais šypsodami, o namai kvepėtų gėlėmis ir kepamu pyragu. Kaip matydavau serialuose. Ar sapnuose. Ore pleventų muzika. Troškau dalykų, kurių neturėjau. Pavyzdžiui, skanaus maisto.
Paprasto žmogaus pasaulyje maistas nebuvo malonumas ar ritualas. Valgoma tik norint užkišti skrandį. Bėgant nuo alkio. Daug ir riebiai. Svarbiausia, pigiai. Kavinės ir restoranai tiek mano, tiek Karlo tėvams atrodė nesąmonė, kur už tą patį čebureką, kurį gali išsikepti namie, plėšė trigubai daugiau pinigo.
Nusišypsau prisiminusi tėvo veido išraišką, kai sužinojo, kad išteku už šefo. Aliejuje permirkę bulviniai blynai. Pašildyti ir nešvieži. Kartais koks karbonadas. Bet dažniausiai bulvės, marios aliejaus ir miltai. Kai prisižiūrėjusi kulinarinių laidų norėdavau pabandyti pastarnokų ar ropių, jie atsisakydavo, nes tai kaimo runkelių maistas. Mūsų šeima ne kokie runkeliai, piktindavosi tėvai.
Gyvename miestelyje, o ne kaime. Juk neariame žemės. Teturėjome kelis arus sodo, kur vergaudavome vasaromis. Pjovėme žolę, ravėjome, skynėme, sėjome, laistėme, rišome ūglius, kasėme ir rinkome serbentus. Nuo ryto iki sutemų. Aplink būdavo dėdės ir dėdienės, tetos ir visokio plauko giminaičiai, kurie atvykdavo kepti šašlyko savaitgaliais. Bet pastarnokų nevalgėme. Tai net nebuvo tikrasis skurdas. Mūsų šeima niekada nebadavo, buvome šiltai aprengti ir turėjome savo lovytes, žaislų ir tortą gimtadieniams. Greičiau kažkokia neįvardinta sielos stoka.
Patyrusi dvasios skurdą, visam gyvenimui nešiojiesi randą. Jokios vėlesnio gyvenimo finansinės ar socialinės sėkmės jo neištrins. Kartą panirusi į absoliučią tuštumą, visada tempies ją iš paskos it du lagaminus rūbų, kurių jau nebenešioji, bet neprisiverti išmesti. Nujaučiau, kad galima gyventi geriau, bet priešais driekėsi pilkas peizažas be jokių prognozių prasigiedryti. Išsuku iš pagrindinio kelio link Pervalkos. Nebuvau čia nuo rugsėjo. Su viltimi nužvelgiu artėjantį kaimą.
Bagažinėje turiu vieną lagaminą su trupučiu rūbų ir keliomis knygomis, ir vyno pilną dėžę, kur susidėjau visus savo kolekcinius butelius, nenorėdama palikti Karlui taip ilgai brandintų vidinio pasaulio gabalėlių. Vynas yra sielos kalba, tokia subtili, kad daugelis apsvaigsta taip niekad ir neišgirdę, ką jiems sako.
Tėvams subtilūs niuansai neegzistuoja. Vyną jie vadina alkoholiu. Gyvenome kaip visi. Tame tarpe tarp pastarnoko, kuris buvo per prastas, ir avokado, kuris buvo per mandras. Pačiame viduriuke. Ties bulve, kuri neturėdama tapatybės gali prisitaikyti tiek prie greito maisto, tiek prisiplakti į haute cuisine. Būdama pilka, ne itin išskirtinio skonio, ji lengvai įsilieja į visumą. Niekada nebūdama patiekalo vinis, įsipatogina pakraščiuose, užleisdama scenos šviesas kepsniui ar žuviai, ar net salierui.
Pritaikiau bulvės strategiją – bandžiau ištirpti, nutrinti kampus ir į save sugerti aplinką. Atrodė, kad būti bulve yra geriausias įmanomas likimas tokiai pilkai pelei kaip aš. Bet dabar aš noriu būti it gerai išlaikytas barbaresco ar Etnos šlaitų rosso. Velniop išlikimo strategijas ir kompromisus, kurie sugraužia sielą – noriu spindėti it besiskleidžiantis kvapo žiedas. Būti savimi ir tik tiek. Nieko daugiau.
Užkylu kopos kalnagūbriu ir leidžiuosi Užkylu kopos kalnagūbriu ir leidžiuosi žemyn link lauko sporto aikštelės. Veidrodėliuose matau vakarinės saulės nudažytą dangų. Buvau pamiršusi, kokie ilgi ir krauju srūvantys būna Neringos vakarai gegužę.
Niekad čia neatostogaudavome, kai buvau vaikas. Gyvenome labai mažame bute, susispaudę. Pro mano kambario langą matėsi tyrai. Nuobodžios pievos, už kurių kyšojo fermos, šiukšlynai ir kažkur tolumoje miškas. Vienatvė buvo nepasiekiama prabanga. Vasaromis, kai per atostogas turėdavau daug laisvo nuo pamokų ir būrelių laiko, vienintelis tėvų toleruojamas metas, kai galėdavau pabūti tyloje, viena pati su savimi, ir stebėti medžių šakų grožį ar samanų minkštumą, buvo grybavimas. Visą likusį laiką reikėjo pjauti žolę, rinkti obuolius.
Ravėti morkas, rišti pomidorus, skusti bulves. Plauti indus. Dažyti tvorą. Kaip labai nekenčiau to nesibaigiančio, betikslio streso. Nekenčiau savo tėvų. Netgi dabar. Šią akimirką. Už viską, ką man padarė. Kartu gėdijuosi savo neapykantos ir po truputį išmokau ją paslėpti apvilkdama nuovargiu ir arogancija.
Mergaitės turi būti kruopščios.
Švarios.
Darbščios.
Neatsikalbinėk. Būk dėkinga, kad tave aprengėme ir išauginome. Padaryk pietus.
Jei turėdavau nuomonę, kuri bent truputį skirdavosi nuo visų likusiųjų, mama kandžiai nusišypsodavo ir sakydavo – nesimaivyk. Jai atrodė nepriimtina, kad devynerių dievinau klasikinę muziką ar kad nekenčiau vėdarų. Privalėjau būti identiška tėvų kopija, visos mano viltys, troškimai ir pomėgiai tebuvo kažkokie išmislai, kuriuos reikia rauti lauk lyg piktžoles.
Būti savimi griežtai draudžiama.
---
Daugiau apie knygą „Grybo sapnas“ rasite čia.
