Gustavas Klimtas – simbolistas ir art nouveau epochos ikona – laikomas vienu žymiausių Vienos secesijos (Sezession) draugijos narių. Neblėstantį ir vis stiprėjantį Gustavo Klimto kūrybos patrauklumą lėmė ne tik jusli jo estetika, bet ir XIX–XX a. sandūros Vienos kultūrinis gyvenimas, kupinas novatoriškų idėjų, kurias dailininkas išreiškė unikaliomis formomis ir reikšmėmis.
Klimtas sukūrė ne vieną reikšmingą visuomeninį užsakymą, tačiau jo kūriniai neretai sukeldavo pasipiktinimo audras. Vienas didžiausių skandalų kilo dėl Vienos universiteto didžiosios salės lubų freskų, kurias konservatyvioji visuomenės dalis pavadino pornografinėmis. Freskos tapo Klimto kūrybinės drąsos viršūne ir novatoriško jo meno simboliu.
Svarbią vietą dailininko kūryboje užėmė moterys, kurios tapo pagrindiniu jo įkvėpimo šaltiniu. Subtilūs, detaliai dekoratyvūs ir švelnia erotika dvelkiantys moterų portretai – tai laikui nepavaldi klasika, iki šių dienų puošianti žymiausias pasaulio dailės galerijas.
Knygą iš anglų kalbos vertė Lina Kulišauskaitė.
Siūlome šios knygos ištrauką.
Antrojo su Mizzi Zimmermann susilaukto vaiko gimimas ir mirtis Klimtą giliai paveikė ir veikiausiai sužadino kitą svarbų alegorijų motyvą – gyvybės ciklo temą. Vienas aitriausių šios temos išraiškų yra Klimto paveikslas „Trys moters gyvenimo tarpsniai“. Ši drobė buvo pristatyta1908 metais Vienos meno parodoje kartu su auksiniu Adele’s Bloch-Bauer portretu ir „Bučiniu“. Visos trys drobės buvo šiek tiek neįprasto kvadratinio formato. „Trys moters gyvenimo tarpsniai“ ir „Bučinys“ yra identiški matmenimis (180 x 180 cm) ir galėtų būti laikomi kaip ansamblinė kompozicija. Visi trys šie darbai turėjo atrodyti šiek tiek senamadiškai, palyginti su jaunų menininkų Egono Schiele’s, Oskaro Kokoschkos, Richardo Gerstlio ir kitų kylančių dailininkų, kurių talentas tuo metu dar tik ryškėjo, darbais.
„Trys moters gyvenimo tarpsniai“ buvo moderni itin garsaus senųjų meistrų paveikslo, XVI amžiaus vokiečių dailininko Hanso Baldungo Grieno kūrinio, interpretacija. Ypatingas tarsi erdvėje plūduriuojančių figūrų išdėstymas ir plokščias koliažo įspūdis primena „Teisę“ iš universiteto lubų freskų. Švelnus svajose skendinčių jaunos motinos ir vaiko apsikabinimas šiame paveiksle yra itin paveikus. Tačiau bene ryškiausias šio kūrinio elementas yra tikroviškas ir jautrus senyvos moters suglebusio kūno vaizdavimas. Nutapyti šį momentą Klimtas neabejotinai sėmėsi įkvėpimo iš Rodino darbo „Ta, kuri kadaise buvo gražioji šalmų dirbėjo žmona“, originaliai sukurto „Pragaro vartų“ bronzinėms durims.
Pradėtas tapyti prieš 1911 metus ir užbaigtas 1915-aisiais paveikslas dramatišku pavadinimu „Mirtis ir gyvenimas“ ženklina Klimto perėjimą nuo plokščios auksinės ornamentikos prie vėlesnio spalvingesnio bei tapybiškesnio stiliaus. Pirminis auksinis fonas užklotas tamsiu žalsvai mėlynos šydu. Mirties vaizdavimas kaip skeleto, apsigaubusio apsiaustu, dekoruotu juodais kryžiais, atrodo neįprastai banalus ir akivaizdus. Dešinėje sutelktas apsikabinusių figūrų „bokštas“ Klimto perimtas iš XIX amžiaus pradžios akademinės tradicijos (iš kurios taip šaipėsi Renoiras), kai vyrai buvo tapomi tamsesniu atspalviu nei moterys. Klimto sumanymas sukurti apsikabinusių figūrų santalką su spalvingos ornamentikos intarpais yra toliau dar išraiškingiau išplėtotas džiugesnių tonų 1913 metais nutapytame darbe „Mergelė“.
Paskutiniai Klimto darbai „Kūdikis“, „Adomas ir Ieva“ bei „Nuotaka“, kurie liko neužbaigti jam palikus šį pasaulį 1918 metais, skelbia tai, kas ženklintų visiškai naują jo kūrybos etapą, pasižymėjusį abstraktesnėmis geometrinėmis kompozicinėmis struktūromis, kurias veikiausiai įkvėpė jaunesnis dailininkas Egonas Schiele. Sukurti baisiausio ir destruktyviausio karo įkarštyje pasaulio istorijoje ir, kaip paaiškėjo, Habsburgų imperijos žlugimo agonijoje, šie darbai yra vieni džiaugsmingiausių ir labiausiai gyvybę šlovinančių Klimto tapytų darbų, kuriuose taip dažnai į Klimto kūrybą įsiverždavusios tamsos galios dabar buvo visiškai išsivadėjusios.
