Bet nutiko neįtikėtinas dalykas. Vasariui baigiantis pandemija nutolo, tarsi išnyko, tačiau pasaulis susijaukė dar baisiau. Tad ar tinkamas metas kalbėti apie kultūrą? Be abejo. Netgi būtina. Priešingu atveju būtų tas pat, kaip klausti pabėgėlio, ar galime pašnekėti apie priebėgą. Nes būtent tai kultūra ir suteikia mums visiems. Todėl nerkime.
Knygos atiteka visaip. Stebint interneto svetaines, naujienas, atsiliepimus, apžvalgas, girdint rekomendacijas... O kartais jas tiesiog pasiūlo. Kaip šią. Elfišku viršeliu, kuriam panaudota Londone gyvenančios fotomenininkės Miglės Bačkovaitės nuotrauka.
Iš karto pasakysiu. Šiuo atveju sudėtinga būti objektyviai. Mat autorę šiek tiek pažįstu. Kurį laiką dirbome kartu, žinau tam tikras jos kūrybinio gyvenimo peripetijas. Tad skaitydama negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad rašydama ji kalba ir apie save, išlieja savo nešiojamus skaudulius, o kartais tiesiog duoda atkirtį nedraugams. Bent jau tokiu būdu.
Menininkas ir valdžiažmogis, mūzos ir kasdienybė, meilė ir išdavystė, išskaičiavimas, itin sąlygiškas rojus prišnerkštoje kavinėje, daugybė žmogaus veidų ir gyvenimiški kuriozai, skurdžią tikrovę atmiešiantys sapnai, stresinėse situacijose apsinuoginanti žmogaus esmė. Ko gero, gana tipiška liūdna meilės (?) ir šeimos istorija reketininkų laikų Lietuvoje. Viesulu lekiantis, į mirtį nešantis laikas ir beprasmybė. Menas, kūrybiškumas robotizacijos epochoje. Visa persmelkianti ironija.
Drama yra gana nedėkingas žanras. Lakoniškas. Čia nepasislėpsi, kaip tai gali padaryti kitur, už gražių aprašymų, žodžių gausos ir variacijų.
Drama yra gana nedėkingas žanras. Lakoniškas. Čia nepasislėpsi, kaip tai gali padaryti kitur, už gražių aprašymų, žodžių gausos ir variacijų. Be to, skaitytojas mato tik dalį bendro paveikslo – juk visas būtų spektaklis teatre. Todėl rašytojui ypač svarbu patraukiantis siužetas, herojai, minties gelmė. Pagaliau atliepti laikmetį arba universalumas. Ar visa tai yra šioje knygoje? Ne visada. Ar tai blogai – skaitant justi Juozo Grušo tradiciją? Turbūt kiekvienas atsakysime skirtingai.
Kuo neabejoju? Autorės atsakomybe ieškant žodžio, frazės. Norite perliuko?
„Prasidėjo savotiškas komandinis žaidimas: mes su vaikais buvome trise, Robertas – vienas. Nematomas bėgimas skirtingomis kryptimis. Pridususi, nubalnotais keliais ir nublukusiais, karštu prakaitu permirkusiais marškinėliais, vis labiau atsilikdama tai vienam, tai kitam iš paskos vilkosi mūsų meilė. Galų gale jai tas, matyt, pabodo. Likome bėgti po vieną ir kurti naujas iliuzijas kiekvienas sau" („Meilė ir žvėris").
Skaitydama negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad rašydama ji kalba ir apie save, išlieja savo nešiojamus skaudulius, o kartais tiesiog duoda atkirtį nedraugams.
Labiausiai patikusi pjesė? Neabejotinai kinematografiška, skirtingas linijas supinanti „Raudona lapė skylėtame danguje". Su išties originaliu būdu patikrinti, ar dar esama gyvų.
Nors apie šiomis dienomis Ukrainą ištikusį, o Europą ir visą pasaulį šokiravusį karą tiesiogiai nekalbama, jo nuojauta šioje bene prieš dešimtmetį parašytoje, LRT radijo teatre režisieriaus Vytauto Balsio pastatytoje ir jau keletą kartų retransliuotoje pjesėje itin stipri ir paveiki.
Anot autorės, pastaruoju metu publicistikai ir prozai sunku susikaupti. Todėl ji rengia savo poezijos rinktinę. „Vargu ar kas skaitys, vargu ar kam nors, be manęs pačios, to reikia. Bet ir toliau darysiu tai, ką manau geriausiai sugebanti“, - sako aštuonių knygų autorė, dar dešimties sudarytoja, redaktorė, žurnalistė, rašytoja Liuda Jonušienė, literatūriniu pseudonimu Tilė Vakarė.
