Nenuostabu, kad po tokios sėkmės ir į kitą šio rašytojo romaną „Vasarnamis su baseinu“, kurį iš olandų kalbos į lietuvių išvertė Aušra Gudavičiūtė, o išleido leidykla „Baltos lankos“, gerbėjai dėjo didelius lūkesčius. Ir ne be reikalo.
Ankstesnėje H.Kocho knygoje veiksmas vyko restorano vakarienės patiekalų apsuptyje, o šįkart intrigos persikelia į šeimos gydytojo kabinetą, vėliau – į vasarnamį su baseinu. Jau pačioje knygos pradžioje romano herojus, šeimos gydytojas Markas, kviečiamas prisipažinti dėl „medicininės klaidos“, galimai pražudžiusios garsų aktorių ir jo šeimos bičiulį Ralfą Majerį. Ar tai tikrai buvo tik aplaidi klaida? Tam tikri požymiai, pavyzdžiui, Ralfo žmonos Juditos elgesys Marko atžvilgiu per vyro laidotuves, rodo, kad tai gali būti ir žmogžudystė. Viename interviu H.Kochas išsidavė, kad jo įkvėpimas šiai knygai iš tikrųjų buvo „pasyvaus nužudymo“, kurį sukuria medicinos klaida, tema.
Pagrindinis knygos herojus Markas Šloseris yra šeimos gydytojas, vedęs gražią protingą moterį, turintis dvi paaugles dukteris, o jo pacientai tik iš elito ir menininkų rato. Markas be savo narcisizmo ir seksistinio požiūrio į moteris turi tai, kas tikriausiai būtų laikoma profesiniu trūkumu, – nepasitikėjimą žmogaus kūnu, o pačius pacientus jis apibūdina kaip hipochondrikus. Marko vizitinė kortelė – 20 minučių laiko, kurį jis skiria savo klientams. Tiksliau, tai tėra tik dėmesio iliuzija, nes žmonės mėgsta, kai į juos žiūrima rimtai, jie nori būti „apčiupinėjami“, „ištirti“ ir pan: „Jie mano, kad skiriu jiems daugiau dėmesio nei kiti šeimos gydytojai. Bet aš tik skiriu jiems daugiau laiko. Per pirmą minutę būnu pamatęs viską, ką man reikia žinoti. Kitas devyniolika rodau dėmesį“. Be to, kad kartais visgi tenka kišti vieną ar daugiau pirštų į savo pacientų kūnų ertmes, kitu darbo trūkumu Markas laiko nuo pacientų gaunamus kvietimus į įvairius renginius – spektaklius, filmus, knygų pristatymus. Jam tenka ne tik kvietimus priimti, bet ir lankytis tuose renginiuose, kaskart apsimetinėjant, kaip jis lieka apžavėtas demonstruojamo meno.
Vienas iš jo pacientų, garsus teatro aktorius Ralfas Mejeris, pakviečia Marką su žmoną į savo spektaklio premjerą, po kurios, vykstančiame vakarėlyje grobuonišku, gašliu žvilgsniu nužiūrinėja gydytojo žmoną Karolinę bei pasiūlo šiems praleisti kartu vasaros atostogas jų vasarnamyje. Nors tai ir neatrodo gera idėja Karolinei, visgi viskas pasisuka taip, kad daktaro šeima atsiduria aktoriaus vasarnamyje su baseinu.
Romano pavadinimas atsirado iš atostogų namus pardavinėjančios nekilnojamo turto agentūros reklamos, bet tariamai idiliška aplinka greitai virsta šiurpių įvykių, prie kurių priveda katastrofiškai pragaištingi poilsiautojų impulsai, scena. Kompanijai įsisiautėjus, padaugins alkoholio ir praradus kontrolę įvyksta kai kas baisaus ir netikėto. Ši chaotiška naktis, kuomet atsakomybė pamirštama, malonumas regisi lengvai prieinamas, ir tampa knygos kulminacija, į kurią veda visi knygos puslapiai.
Panašu, kad H.Kochas puikiai perprato pirmosios savo knygos sėkmės priežastis ir labai panašų receptą naudojo kurdamas antrąjį romaną.
Panašu, kad H.Kochas puikiai perprato pirmosios savo knygos sėkmės priežastis ir labai panašų receptą naudojo kurdamas antrąjį romaną. „Vakarienė“ ir „Vasarnamis su baseinu“ turi daugybę struktūrinių bei teminių panašumų. Abi knygos pasakoja apie dvi olandų šeimas, kurios įsitraukia į paslaptingų nusikaltimų peripetijas ir palaipsnišką aplinkybių aiškinimąsi. „Vakarienėje“ jį atliko jaunesnė paauglių karta, šįkart į tai įsitraukia ne tik paaugliai, bet ir suaugusieji. Buržuazinių pasišaipymų ir mizantropiškų pretenzijų kontekste H.Kochas ir vėl skaitytoją atiduoda į nepatikimo, pirmojo asmens pasakotojo rankas. Tokiu pasakotoju „Name su baseinu“ tampa gydytojas Markas, kurio sekama istorija ima kelti abejonių, o atveriami nauji istorijos horizontai klaidina skaitytoją neobjektyvumu ar nutylėjimais. Pavyzdžiui, naratorius piktinasi aktoriaus Mejerio tiesmuku žvilgsniu į daktaro žmoną, o pats tuo tarpu mintyse rezga planą, kaip sugundyti šio žmona Ligitą (žinoma, apie tai skaitytojas sužino kiek vėliau). Markas piktinasi visais aplinkui ir niekina visą pasaulį, o galiausiai pats pasielgia daug niekšiškiau už kitus knygos veikėjus. Markas šioje istorijoje yra pasakotojas ir pagrindinis veikėjas, vyras, tėvas ir meilužis, nusikaltėlis ir detektyvas, teisėjas, daktaras ir budelis viename. Todėl nenuostabu, kad aukščiausias romano įtampos taškas tokiose istorijose yra netikėta pabaiga, nes tikėjai pasakotojo pateikta tiesa ar galima jo pateiktų įvykių versija, bet pasirodo, tiesa gali nustebinti net jį patį.
Nors romane yra visi klasikiniai paslaptingo nusikaltimo tyrimo, detektyvo elementai, vis dėlto tai nėra tipiškas šio žanro romanas.
Nors romane yra visi klasikiniai paslaptingo nusikaltimo tyrimo, detektyvo elementai, vis tik tai nėra tipiškas šio žanro romanas. Skirtingai nuo kitų panašaus žanro knygų, ši daug dėmesio skiria pagrindinio herojaus elgsenos dinamikai bei jo asmenybės tyrimui, todėl kaip ir „Vakarienę“ šią knygą galima priskirti psichologinio trilerio žanrui. Mizantropiškos natūros daktaras, niekinantis savo pacientus, iš pradžių kelia simpatijas mėtomais taikliais juodojo humoro krisleliais iš daktarų kasdienybės, samprotavimais apie moteris (kaip teisingai reikia jas kabint), lankomas premjeras (apie kurias kūrėjui niekada negalima sakyti, ką iš tiesų galvoji), tačiau ilgainiui supranti, kad jis niekina ne tik pacientus, bet visą žmoniją. Markas yra ne tik baisus gydytojas, bet ir baisus žmogus, tačiau pats jis to nepripažįsta. Tačiau jo pasipūtėliškas, kandus tonas akimirksniu pasikeičia tą momentą, kai jo dukra papuola į pavojų. Tragedija, smogianti į pačią suvokimo šerdį, kad vaikų, deja, mes galime apsaugoti nuo šio pasaulio, tarsi sugrąžina Markui pažeidžiamumo jausmą, išstumdama visą pritvinkusį cinizmą.
Užsienio kritikų pastebėjimas, jog H.Kochas naudoja kalbą kaip stetoskopą, kad skaitytojas galėtų išgirsti personažų širdies dūžius ir visceralius jausmus, pavydą, meilę, baimę ir neapykantą – gana tikslus. Sąžiningas ir dažnai provokuojantis H.Kocho stilius žavi ir atstumia tuo pačiu metu. Šiuo kontrastu autorius netiesiogiai pristato visą žmoniją, kuri neva vis dar veikia vedina paprastų, pirminių instinktų. Pasakotojas vis įterpia prisiminimus iš medicinos biologijos profesoriaus Herclio paskaitų, kuriose žmogus nėra vaizduojamas kaip pažengusi Homo sapiens būtybė, sugebanti mąstyti, turinti moralines nuostatas ir pan. Panašu, kad daktarui labiau įsiminė ir yra priimtinesnė teorija, kad žmogus liko pirmapradis gyvūnas, kurį nors ir pažabojo kultūra ir teisėtvarka, tačiau instinktas tenkinti fiziologinius poreikius liko per toli nepasislėpęs. Todėl kai romane žmogaus blogiausi impulsai ir savanaudiški tikslai iškyla į paviršių, nė vienas iš šių dviejų protagonistų (Markas ir profesorius Herclis) nedemonstruoja nei kaltės, nei gailesčio – veikiau tik pritarimą „Akis už akį, dantis už dantį“ principui.
Nors „Vakarienė“ man visgi paliko stipresnį įspūdį, knyga „Vasarnamis su baseinu“ – taip pat puikiai suręstas psichologinis trileris, satyra, kurią perskaitę, jūs niekada nebežiūrėsite į daktarus taip, kaip anksčiau.
Visų intrigų ir žaidimų viduryje mes susiduriame su klausimu, ar žmogų, pašalinusį grėsmę žmonijai keliantį asmenį, galime vadinti herojumi, įvykdžiusiu teisingumą? Ar monstru? Kaip ir „Vakarienėje“ šiame romane išlieka panašus klausimas: kaip toli gali nueiti, stengdamasis apsaugoti savo vaikus arba atkeršyti už jiems padarytą žalą?
H.Kochas šioje knygoje iš naujo apibrėžia šeimos atostogų sąvoką, elito ydas, gana ankstyvą šiuolaikinių paauglių susidomėjimą seksualiniu pasauliu, pagundų padarinius, kvailus pasirinkimus, kurių pasekoje atsiranda neatšaukiami rezultatai. Todėl kaip ir „Vakarienė“ šis romanas rekomenduojamas pirmiausiai tiems, kurie nebijo provokacijų ir mėgsta kandų, cinišką rašymo stilių bei juodąjį jumorą. Ši knyga, nagrinėjanti mažiau patrauklias žmonijos puses, jūsų neįkvėps, bet tikrai nustebins, netgi privers nusišypsoti (bent jau pirmoje knygos pusėje).
Nors „Vakarienė“ man visgi paliko stipresnį įspūdį, knyga „Vasarnamis su baseinu“ – taip pat puikiai suręstas psichologinis trileris, satyra, kurią perskaitę, jūs niekada nebežiūrėsite į daktarus taip, kaip anksčiau.
