Tai pasakojimas apie jauną sėkmingą moterį, kurios gyvenimas pasikeičia po to, kai mylimasis nusprendžia stoti į Ukrainos kariuomenę, kad galėtų kariauti Rytų Ukrainoje. Romanas paliečia daug skaudžių temų: karo prievolė ir moralė, visuomenės stereotipai, patriotizmas, nacionalizmas, požiūris į pabėgėlius, kultūrų sandūra, galiausiai – moters seksualumo vaidmuo, jos teisės ir laisvės.
Romanas „Už nugaros“ susilaukė pripažinimo Ukrainoje ir buvo įvertintas Europos sąjungos literatūros premija.
Siūlome paskaityti knygos ištrauką.
Haska Šyjan „Už nugaros“ (Aukso žuvys, 2022)
Ištrauka
Naivios, vaikiškos, lyg iš mergaitiškos anketos, baltas širdelės išlenkimas nyksta viską sugeriančioje migloje prarasdamas dalį savo kontūro. Akyse mirga. Ant asfalto išpaišytas užrašas „Aš ♥ MERI“ išsilieja ir tampa skaitomas kaip MIRT. Sniegas krinta ant senos medinės pjaustyklės, kuria vakar kažkas prikapojo begalę kopūstų ir užraugė nesuskaičiuojamą jų litrų kiekį, ir man atrodo, tarsi būčiau išsitraukusi iš krūtinės blusų sukandžiotą širdį, kuri, pjaustant ją griežinėliais, vėsta ir tampa nejautri. Griežinėlis tau, griežinėlis man, griežinėlis susidžiovinti į kelionę. Pakišti po balnu. Paslėpti tarp laiškų puslapių. Bet kokie laiškai?.. Niekas dabar laiškų nerašo. Taip tik, šykščias žinutes telefonu, susidedančius ne daugiau kaip iš trijų dalių, kurių apimtį nustatė telefono operatoriaus. Iš įpratimo – lotyniškais rašmenimis, kad būtų pigiau, nors išleistų tam pinigų seniai niekas nebeskaičiuoja. Mūsų graužaties blusos neįmitusios ir neaptingusios, jos smulkutės ir žvalios. Vikriai liuoksi lyg mažos karvutės girdyklos link, kur telkšo šviežio kraujo ežerėliai, tvinkstantys raudonais guminiais lašais ir stingstantys keisčiausiais vingiais ant mano stangraus širdies raumens griežinėlių. Tokia mėsa sunkiai kramtoma ir yra neskani be basturmos prieskonių.
Aš tarsi skrodžiu savimi miglą. Alsuoju kaip žuvis. Tempiu didžiulį krepšį. Žengiu per ištižusį sniegą. Gaudau orą. Ir, lyg vaikas, trepsėdama mažyčiais tankiais žingsneliais, išmindau pažliugusiame sniege kitą širdelės pusę.
Viskas aplinkui erzina, kaip ir tas idiotas, kuris žiemą važinėja su vasarinėmis padangomis, girtas, ir visiškai nesilaiko taisyklių. Gali bejėgiškai mosuoti jam kumščiu ir pypsėti. Gali netgi suspėti nufilmuoti telefonu, kaip jis kirto sankryžą per raudoną, ir patalpinti tai socialiniuose tinkluose. Bet nuo to bejėgiškumas tik išaugs, nes nei pasidalijimų skaičius, nei prakeiksmai grupėje VARTA-1, nei naujosios policijos viešųjų atstovų taginimas nieko nepakeis.
Aš tempiu kažkokius stiklainius su raugintais kopūstais ir šaldytus virtinius. Dar džiovintus vaisius ir daržoves. Kojines ir apatinius baltinius. Aš turiu aukštąjį išsilavinimą ir gerą darbą. Galėčiau sėsti į mašiną ir gabenti visa tai daug didesniais kiekiais. Greitai ir efektyviai. Dar ir surankioti viską iš savanoriaujančių po visą miestą moteriškių, kurios tik tą ir teveikia, kad lipdo, džiovina, verda ir pervedinėja pinigus iš vienos kortelės į kitą. Jos neturi daugiau kuo užsiimti. Jos įstrigo antrose dekretinėse neišėjusios iš pirmų, todėl plėtoja savo veiklą, tarsi bėgtų nuo įkalinimo.
Tačiau aš nežinia kodėl velku šitą krepšį – lyg už atgailą ir bausmę. Tu vakar išėjai. Mes gražiai atsisveikinom. Išgėrėm ir pasidulkinom. Viskas turėjo vykti aistringai. Nes išeini ilgam, ir nežinia, ar išvis besugrįši. Bet pradėjom tingiai, neva iš pareigos, išsirengti iš naminių drabužių buvo nejauku, ir aš mąsčiau: kada tu pagaliau nustosi pagal atidirbtą algoritmą kramtyti mano spenelį. Akyse kaupėsi ašaros. Tavo judesiai buvo ritmingi, o kvėpavimas sunkus. Atrodė, jog tam, kad baigtum, tu susikaupi ir galvoji apie kažką savo. Raukei kaktą prisiglaudęs prie mano smilkinio, praverdavai burną ir sušukdavai gerkliniu balsu. Aš irgi taip darau, kai esu nepakankamai susijaudinusi. Tačiau šįkart tingėjau daryti ir tai. Pakibau kažkokioje tuštumoje, ir ji, tokia slopi, klampi ir be prošvaisčių, mane užpildė. Kritau ir pati save gaudžiau. Nieko nejaučiau. Tavo balsas aidėjo iš kažkur toli, atrodė, kad man užgulė ausis. Aš įbedžiau pritvinkusias ašarų akis į tavo sukrautą kuprinę. Isteriškai tave apkabinau. Įkandau tau į petį – dantimis bandžiau paklausti, ar aš patraukli kaip moteris, ar tau kyla nevaldomas noras plekšnoti per mano sėdmenis, ar ne per daug išsišovę mano raktikauliai, ar ne per aštrūs keliai? Gal reiktų ir žiemą lakuotis kojų nagus? Gražiau atrodau, kai plačiai išskečiu kojas ar kai pakeliu jas į viršų ir sukryžiuoju? Ar pakankamas mano nugaros išlinkimas, kai tu už nugaros, o gal aš primenu tau kvadratinę kaladę? Bet tu kažkodėl šitų klausimų neišgirdai, tik įsistebeilijęs į lubas dešine ranka glostei man galvą, o kairę padėjai sau ant krūtinės, lyg bandytum delnu apčiuopti savo širdies ritmą. Kaip gydytojas. Lyg tikrintum, ar viskas ten, tavo krūtinėj, savo vietoje, ar viskas su viskuo susieina: sprendimai su jausmais, pasirinkimas su tavo norais. Mano ašarų tu nepastebėjai. Arba apsimetei, kad nematai. Taigi aš ūmiai pakilau ir nuėjau į dušą. Ir tik po karšta, stipria vandens čiurkšle vėl pajutau savo kūną. Tąkart. Po teisybei – vakar.
Šiandien penktą aš nuvežiau tave į stotį. Pakeliui mes aplenkėm smėlio ir grindinio trinkelių krūvas, kurias išrausė ir išvertė remontuodami bėgius. „Įėjimas į cerkvę. Į kūrybinį centrą įėjimo nėra“, – kelio ženklas lyg pranešė apie tai, kad nuosavo kelio pasirinkimo laikinai nėra: remonto darbai dėl oro sąlygų gali užtrukti neribotą laiką. Po kelionės tuščiu miestu Stoties aikštė pasirodė itin šurmulinga. Šauktiniai, laukdami kvietimo rikiuotis, lyg neapsiplunksnavę paukščiukai gūžėsi tirštoje ledinėje dulksnoje. Tu atsistojai kiek atokiau nuo chaotiškos užuominos į nusitęsusią rikiuotę ir, vos nuvažiavau, užsidėjai ant ausų savo baltus belaidžius ausinukus. Man kažkodėl iškart kilo mintis, kad iš tavęs juos atims tie užsigrūdinę kaimiečiai, kurie įpratę tokiu paros metu kuopti gyvulius, todėl neatrodė nei išblyškę, nei išsigandę. Jie rūkė ir spjaudėsi. Raudonais skruostais pūtė į raudonas rankas. Svarstė, žiūrėdami į šviesią tavo striukę, batus Columbia ir naujutėlę kuprinę, kad tu esi vienas iš tų, kurių tėvas su motina dėl neaiškių priežasčių neišsuko nuo kariuomenės – gal susiriejai su jais, o gal kariniame komisariate dachuja užsiprašė. Aš tolstu nuo tavęs šiąnakt brėkštant, visi langai tarsi slepia juodąsias privataus vartojimo skyles ir koncentruoja savyje ekstraktus iš pačios žmogiškosios sielos dugno. Pasijutau taip, neva turėčiau pakaušyje dar vieną porą akių, kurios kaip per kokį binoklį galinio vaizdo veidrodyje žvelgia tolyn į aidintį gatvių tunelį. Tavo siluetas šitoje atbulinėje perspektyvoje be perspektyvų neišvengiamai tolsta, tačiau kažkoks ypač galingas prietaisas mano galvoje leidžia maksimaliai viską priartinti: nuo tavo nagų be jokios atplaišos, tokių blizgančių, lyg nupoliruotų, iki išskustų po ilgesniais plaukais smilkinių, sudirgintos nuo skutimosi peiliuko smakro odos, iki pat šerelių, kurie pradėjo mobilizuotis ir judėti odos gilumoje iškart po to, kai tu nusiskutai. Lyg kompiuteriniame žaidime aš skenuoju drabužių sluoksnius, mano galvoje tu apsisuki kaip 3D modelis, ir aš spaudinėju tavo šonus, padengtus švelniu riebaliniu sluoksniu, braukiu per tankumyną žemiau bambos – šios vietos ypač švelnios, minkštos ir man artimos, norisi skruostu prisiglausti prie jų ir kartu spaudinėti pirštais nervų galūnes tarp tavo ausies ir įdubos pakaušyje. Tačiau padarau kažkokią klaidą, ir programėlė reikalauja upgrade’o, nesuderinamo su mano pačios iOs. Prie kito šviesoforo mano atmintis buksuoja ir pakimba, o baterija sušąla ir užgęsta.
Iš ukrainiečių kalbos vertė Beatričė Beliavciv
